Kauno klinikų tuneliais galima vaikštinėti laisvai. Netgi naktį juose besiblaškantį nelaimėlį aptinka ir parveda saugos tarnybos darbuotojai.
Antrą šimtmetį įpusėjęs Kauno geležinkelio tunelis kauniečiams neprieinamas ir pažįstamas nebent iš pro langus šmėkštelėjančių vaizdų, kai keliaujama traukiniu. Tačiau jis prižiūrimas ir saugomas lyg akies vyzdys.
Apie naujus požeminius kelius mieste nekalbama. Sunyko net keletą dešimtmečių sklandžiusios idėjos tuneliais po žeme nukreipti transporto srautus ir taip atgaivinti senamiestį, palengvinti susisiekimą Parodos kalnu.
Ekskursijų į tunelį nebūna
Pastaraisiais dešimtmečiais Kauno geležinkelio tunelis ne specialistams buvo atviras vos keletą kartų. Beveik 1,3 kilometro ilgio požeminis kelias – valstybinės reikšmės objektas, saugomas visą parą. Besidomintys istorija ekskursantai čia nelaukiami.
„Geležinkelis – ne smėlio dėžė, čia nepažaisi“, – mėgsta sakyti bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ direktorius ir leidinio apie tunelio istoriją autorius Olegas Slepakovas.
Prieš ketverius metus baigta geležinkelio tunelio rekonstrukcija inžineriniu požiūriu buvo viena sudėtingiausių ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse.
Tunelis ne tik iš esmės suremontuotas, restauruotas, bet jame įdiegta ir daugybė modernių inžinerinių technologijų – nuo apsauginio sluoksnio po bėgiais iki naujausių gaisro gesinimo, ryšio, apšvietimo, signalizacijos sistemų.
Suplanuoti kaip metro
Kauno klinikos – vienintelė Lietuvos gydymo įstaiga, turinti tokį išplėtotą, sudėtingą, visus korpusus jungiantį tunelių tinklą.
„Jo mums pavydi daugelis šalies gydymo įstaigų: netgi žiemą nevilkėdami paltais galime patogiai iš vieno korpuso į kitą vežti sunkius ligonius, sparčiai nugabenti karštą maistą“, – privalumus vardijo Kauno klinikų direktorius ūkio ir inžinerijos reikalams Juozas Dekeris.
Beveik 37 hektarų plote po žeme vingiuoja apie 4 kilometrai tunelių, kuriais kasdien nuo ryto iki vakaro zuja žmonės.
Pagrindiniai takai judrūs ir naktį: jais į priėmimo skyrius skuba budintys gydytojai. Neretai ilgą kelią požemiu tenka sukarti keletą kartų, tad klinikų tuneliuose nebe naujovė ir dviračiais važiuojantys medikai ar apsaugos darbuotojai.
Tunelių tinklas pamažu plečiamas: statomi nauji korpusai, kurie taip pat prijungiami prie požeminių koridorių sistemos.
„Tuneliuose nepaklysi: ties kiekviena sankryža yra detalios rodyklės. Tunelių sistema suplanuota panašiai kaip Maskvos metro: tai didelis ratas su keletu atšakų į atokesnes klinikas“, – atskleidė J. Dekeris.
Naujų takų – pusė kilometro
Pastaraisiais metais tunelių tinklas plečiasi palyginti nedaug: su kiekvienu nauju korpusu prisiduria 100 – 150 metrų. Per artimiausius metus bendras požeminių kelių ilgis nuo 4 kilometrų padidės daugiausia iki 4,5 kilometro.
Su jau esamais takais bus sujungti baigiami statyti Skubios pagalbos centro bei naujasis laboratorijų korpusai.
Jau projektuojant 1937-aisiais, tuomečio Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto naujų klinikų statybos plane buvo numatytas apie 1 kilometro ilgio požeminių galerijų tinklas, kuriuo sujungti visi šeši pastatai. Tuneliuose įrengti pusapskritimio formos praplatėjimai, kad prasilenktų priešingomis kryptimis vežami kroviniai.
Senieji požeminiai takai atnaujinti – tik keliose vietose palikti senieji grindų dangos plotai, kaip atminimo duoklė statytojams.
Modernizuota ir kasdienė tunelių priežiūra: jie valomi specialiomis mašinomis, jiems vėdinti rengiamos sistemos su rekuperacija. „Inžinerinės technologijos dabar toli pažengusios, stengiamės neatsilikti, nes tai atsiperka“, – teigė Kauno klinikų ūkio vadovas.
Šviesa, vaizdo stebėjimo kameros, nuorodos kiekvienoje sankryžoje padeda nepasiklysti.
Aptinkami klaidžiojantys
Vis dėlto Klinikų požemiuose klaidžių vietų esama, jos skirtos inžineriniam personalui. Lygiagrečiai ar po viešaisiais tuneliais driekiasi techniniai koridoriai, kuriuose kasdien darbuojasi apie pusė tūkstančio žmonių.
Čia įžengęs be įgudusio vadovo neišsiversi.
O klaidžiojančių asmenų didelėje gydymo įstaigoje pasitaiko. Kartais į tunelius nuklysta nestabilios psichikos asmenys, kartais – įvairių kėslų turintys pacientai. Aptikti pasiklydusius, užtikrinti žmonių saugumą tuneliuose padeda nuolat veikiančios vaizdo stebėjimo kameros.
Kai iš palatos netikėtai dingsta ligonis, peržiūrimi įrašai, stebimos sankryžos, kur žmogus pasuko.
Tunelis išgelbėtų senamiestį?
Rimvydas Palys, architektas:
„Minčių spręsti susisiekimo problemas rausiant tunelius Kaune būta nuo seno, bet ne visur jų reikia.
Štai svarstyta tunelį rausti po tvirtovės kalnu ties Kėdainių gatve. Mano nuomone, tai būtų tiesiog barbariškumas: būtų sugriovę pusę kalno, nuo kurio atsiveria pasakiška panorama, ištiesinę įspūdingai it Šveicarijoje raitytą gatvę.
Mąstyta toje vietoje ir apie tiltą, tačiau jis važiuojantiems nuo Marvelės pusės užstotų miesto panoramą.
Pagrindinė vieta, kurioje reikėtų tunelio, tai – senamiestis. Važiuojantieji Petro Vileišio tiltu galėtų nerti tiesiai po Ąžuolų kalnu, išnirti Birštono gatvėje ir M.K.Čiurlionio tiltu pasiekti Aleksotą. Dabar tranzitinis transporto srautas nuo Vilijampolės dunda dirbtinai suformuota Šauklių gatve, kuri suardė senamiesčio struktūrą – smulkias jaukias gatveles.
Bet svarbiausia, kad dėl transporto ir triukšmo visiškai numirė trečdalis senamiesčio.
Transporto srautą drauge su priešinga kryptimi judančiu srautu nuo Savanorių prospekto reikėtų „kanalizuoti“ – nukreipti arba tuneliu, arba aukšta estakada ant ažūrinių atramų. Dabartinės tranzitinės Birštono, Šauklių, Šv. Gertrūdos gatvės liktų vietiniam judėjimui, miestas pradėtų kvėpuoti.
Apmaudu, kad dabar skęstama smulkmenose, svarstoma, kaip padailinti Rotušės aikštę, o esminė problema – kad dėl transporto numirė dalis senamiesčio – šitiek metų nesprendžiama.“
