„Jei vesi, niekada nesiskirk”, – tokį priesaką K.Lipeikai prieš kelias dešimtis metų davė jo tėvas.
„Iki šiol jo laikausi”, – ištarė žinomas advokatas, per 40 darbo metų padėjęs išskirti daugiau nei dešimt tūkstančių kartu gyventi nesugebėjusių šeimų.
Dienraštis „Lietuvos rytas“ rašo, kad vienas labiausiai patyrusių Lietuvos šeimos teisės specialistų vakar šventė 75 metų sukaktį, o rytoj su kolegomis minės 40 metų sukaktį, kai tapo advokatu.
– Skyrybų bylose dalyvaujate jau apie 40 metų. Kada sutuoktiniai lengviau išsiskirdavo – anksčiau ar dabar? – paklausėme K.Lipeikos.
– Kai pradėjau dirbti advokatu, išsiskirti būdavo galima tik tokiu būdu. Pirmiausia reikėdavo įdėti skelbimą į laikraštį, po to kreiptis į vadinamąjį Liaudies teismą. Liaudies teismas neišskirdavo, jis galėdavo tik sutaikyti. Išskirdavo tik Aukščiausiasis teismas.
Jeigu pora gyveno, pavyzdžiui, Skuode, jai reikėdavo įveikti visus šiuos etapus ir važiuoti išsiskirti į Vilnių.
Šalyje susidarė tokia situacija, kad žmonės oficialiai skyrybų neregistruodavo.
Tuomet niekas nežinojo, kas yra išsiskyrę, o kas ne. Procedūrą reikėjo paprastinti ir ji pasidarė panaši kaip dabar.
– Dabar kai kurios skyrybų bylos trunka metų metus. Taip buvo ir anksčiau?
– Dabar daugiausia ginčų vyksta dėl turto. Anksčiau tokie ginčai būdavo reti.
Man keista, kad turtą smulkmeniškai dalijasi išsilavinę žmonės. O dalijasi viską – šaukštus, šakutes, indus.
Atrodytų, jei sugriuvo namai, tos smulkmenos jau nebeturėtų būti tokios svarbios.
Bet tai – psichologiniai dalykai. Kai žmonės skiriasi, jie vienas kito ne tik nebemyli, bet ir neapkenčia.
Tada abu laikosi savo principų ir vienas kitam nenusileidžia.
Panašių dalykų būdavo ir ankstesniais laikais. Aš savo karjeros pradžioje septynerius metus dirbau teisėju ir nagrinėjau vieno žinomo kompozitoriaus skyrybų bylą.
Kai pora dalijosi turtą, vyras prašė palikti jam fortepijoną. Jo žmona, kuri, rodos, buvo buhalterė, su tuo jokiu būdu nenorėjo sutikti.
Klausinėjau, bandžiau suprasti, kodėl. Gal instrumentas buvo pirktas už jos ar už jos šeimos pinigus? Paaiškėjo, kad ne. Jos atsakymas buvo toks: „Tegul nusiperka kitą.”
Tai širdies argumentai, kur logikos ir teisybės nedaug. Padalijome tos šeimos turtą, bet instrumentą atidavėme kompozitoriui.
Šiuo metu turiu vieno mediko skyrybų bylą. Jis reikalauja, kad žmona būtinai parduotų butą, esą jai tokio didelio nereikia. Nors šeima augina dvi paaugles mergaites.
Dar man keistai atrodo vyrai, kurie skiriantis šeimai susiranda kitą moterį ir susilaukia su ja vaiko.
Ir teisme prašo sumažinti išlaikymą pirmosios šeimos vaikams, nes jam reikia išlaikyti dar vieną vaiką.
Jei kartą šeiminis gyvenimas nepasisekė, nereikėtų skubėti kurti šeimos antrą kartą, dar net neužbaigus skyrybų.
– Nemažai porų dabar gyvena nesusituokusios. Kaip tai vertinate?
– Mūsų įstatymų leidėjai palengvino tokių porų dalią. Dabar nebūtina susituokti, galima gyventi nesusituokus.
Vietoj šeimos gali būti partnerystė, o vietoj skyrybų – separacija. Žemaitijoje šiuo baisiu žodžiu būdavo vadinamas grietinės atskyrimas nuo pieno.
Nelabai suprantu įstatymų leidėjų. Man atrodo, kad tokios įstatymų pataisos skatina skyrybas.
Gal ir galima tikėtis, kad susipykę ir keletą metų atskirai pagyvenę žmonės vėl grįš vienas pas kitą, bet tokių atvejų beveik nebūna.
Teisė turėtų šį procesą stabdyti, o ne skatinti.
Jei kalbame, kad šeima – labai svarbi visuomenei ir valstybei, kodėl darome tai, kas ją griauna?
– Dalyvavote daugybėje skyrybų bylų.
Gal turite receptą, kaip išsaugoti santuoką?
– Dažnai pritrūksta ir vyro, ir moters atsakomybės. Reikia neskubėti, pakentėti.
Seminaruose daug kalbėdavau apie šeimą ir visada sakydavau, kad santuoka – tai kentėjimas.
Tas, kuris likusį gyvenimo laiką skiria kentėjimui, gyvena laimingai.
O jei vyras įsivaizduoja, kad susituokus baltiniai bus išskalbti, blynai iškepti ir viskas apskritai bus puiku, nusivilia.
– O kur yra ta kentėjimo riba? Juk nemažai moterų šeimose patiria smurtą, kenčia nuo girtaujančių vyrų. Gal tuomet geriau išsiskirti?
– Be abejo, riba turi būti, bet yra daugybė pavyzdžių, kai nėra jokio kentėjimo. Nebūna nei girtavimo, nei smurto, bet žodis po žodžio, ir šeima skiriasi. Sako, vienas kitam nusibodo.
Prisimenu savo tėvų istoriją. Atrodo, jie puikiai sugyveno, sulaukė auksinių vestuvių, bet ir tai apsibardavo.
Mama pavargdavo dirbdama daržuose ir priekaištaudavo tėčiui, kam jis knygas perka. O jis atsakydavo: „Bet aš negeriu.”
Nėra namų be dūmų, bet kai nedidelis dūmelis virsta gaisru, tai jau blogai.
– Dėl kokių priežasčių dažniausiai skiriasi šeimos?
– Šeimas tikrai ardo girtavimas ir neištikimybė. Daug kas bando tuo pat metu gyventi ir šeimoje, ir už jos. Ir dar viena labai populiari priežastis – elementarus nepakantumas.
Žmogus sukuria šeimą ir neįsivaizduoja, kad prisiima didžiulę pareigą.
Į šeimą jis žiūri kaip į eksperimentą: jei bus gerai, gyvensiu, nebus gerai – išsiskirsiu. Tokio požiūrio neturėtų būti.
Pastebėjau, kad pastaruoju metu kalbėdami apie grėsmes šeimai perlenkėme lazdą.
Prasidėjo keistos diskusijos, kad vaiko negalima pavaišinti beržine koše.
Teisingai – to daryti negalima, bet nereikia prieiti iki to, kad vaikas imtų skambinti į Bendrąjį pagalbos centrą.
Aš ir mano dvynė sesuo užaugome nė karto negavę diržo, o vyresnioji sesuo kartą gavo. Už tai, kad atsisakė gerti vaistus ir kažką šiurkščiai pasakė tėvui.
Reikia pagarbaus elgesio artimoje aplinkoje, bet jei kas nors atsitiko, to nereikėtų paversti tragedija. Blogiausiai šeimą veikia kraštutinumai.
Todėl tas krikščioniškas palinkėjimas ramybės – kiekvieniems namams svarbiausias.
Geriau patylėti, iškentėti tau pasakytą žodį: gal negerą, gal neteisingą nei atsisukti ir rėžti iš peties.
Prisimenu vieną skyrybų bylą. Pas mane atėjo išsituokti norintis vyras. Gyveno vienkiemyje su labai pikta žmona, kuri nuolat jį bardavo.
Kaimietis nueidavo į tvartą, apsikabindavo arklį, paverkdavo ir sugrįždavo atgal.
Tuomet žmona panoro persikelti į miestą. Šeima pardavė ūkį, įsikūrė mieste – barniai tie patys, tik arklio nebėra.
Nuėjo vyras pasiguosti pas kaimyną. Jis pastatė ant stalo degtinės butelį ir sako: „Tu kvailas, aš jau septintą kartą susituokiau. Skirkis ir tu.”
– Per savo darbo praktiką padėjote išskirti daugybę šeimų. O kiek pavyko sutaikyti?
– Labai mažai. Vienetus. Jei vyras ar moteris ateina pas advokatą prašydami parašyti skyrybų pareiškimą, jau būna nueita labai toli.
Jei šeima ir susitaiko, tai įvyksta ne advokato kabinete, o teismo salėje.
Kai sutuoktiniai viešai pasikalba apie savo bėdas, kartais pamato, kad paskubėjo. Bet tai įvyksta labai retai.
Taikyti – viena teismo funkcijų, bet ji labai formali. Užtenka bent vienam sutuoktiniui pasakyti, kad taikytis nenori, ir procesas tęsiasi.