Šeimos parduotuvėlės: kainos – beprotiškos, dėmesys - begalinis

Žvilgtelėjus į mėsos ar žuvies kainas mažose, šeimos verslo parduotuvėlėse, pirmiausia šauna mintis: „Tai beprotybė. Einu lauk“. Bet kažkas neleidžia pajudėti iš vietos. Smalsumas? Ne tik jis. Prikausto anapus prekystalio stovinčio žmogaus dėmesys: „Galėčiau ką nors pasiūlyti“?

Daugiau nuotraukų (1)

Audrė Srėbalienė

Aug 30, 2013, 12:41 PM, atnaujinta Mar 1, 2018, 4:01 PM

Ne kartą išmetus lauk prekybos centre pirktą vištą, dvokiantį mėsos faršą, sudūlėjusią šaldytą žuvį ar pusę supuvusių pomidorų – iš jų pakuotės, sunku pasitikėti prekybininkais. „Ar tai – dar viena apgavystė?“ - nepatiklumas verčia abejoti tuo, ką mato akys, - rausvos jautienos gabalą. „Šviežia, neseniai paskersto gyvulio mėsa? Ir dar – ekologiška?“ - kažkas kursto nepasitikėjimą, kai akys sminga į kainą – 110 litų už jautienos išpjovos kilogramą. Nors tai – vos 40 litų daugiau, nei „karvienos“ išpjova kainuoja tinklų parduotuvėse.

Ekologiškos jautienos kainos sostinėje, Užupyje esančioje parduotuvėje „Gegio stalui“ įsibėgėja, startavusios ties 30 litų už jos kilogramą. Ėrienos kilogramo kaina, atsižvelgiant į jos rūšį, sukasi nuo 25 iki 90 litų.

Kalakutienos kainos aukštyn kyla nuo 25, kiaulienos – nuo 18, paukštienos – nuo 15 litų už kilogramą.

„Viską parduodame. Niekas ant prekystalių neužsilieka, - patikino parduotuvės bendraturtė Jūratė Valiukaitė. - Iš mūsų mėsą perka ne tik mažus vaikus auginančios šeimos. Ją perka ambasadų virėjai ar įmonės, kurios teikia maitinimo paslaugas. Perka kulinarai, galop – ir gurmanai“.

Ūkių ieškojo patys

Nedidelės, šeimos verslo parduotuvės – tai ne iššūkis prekybos centrams. Suteikdamos žmonėms galimybę rinktis, jos parduoda tai, ko centruose pirkėjas negali įsigyti – dėmesį.

Sostinėje Užupis tapo šio verslo prieglobsčiu. Prieš porą mėnesių čia mėsos parduotuvę „Gegio stalui“ atidaręs Valentinas Lukoševičius su pussesere Jūrate iki tol dirbo tai, ką geriausiai mokėjo. Jis Airijoje - finansininku, Jūratė Lietuvos baldų įmonėje – eksporto vadybininke.

Nuo idėjos iki patalpose sustatytų mėsos šaldytuvų praėjo maždaug metai.

„Sunkiausia užduotis kuriant parduotuvę – surasti tinkamas patalpas, - sako Valentinas. - Įgyvendinti būtinuosius reikalavimus nebuvo sunku: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei mokesčių inspekcija buvo geranoriškos. „Biurokratai“ nebėra baubai. Jie ir patarė, ir padėjo“.

Kodėl parduotuvei vieta buvo parinkta ne Justiniškėse, Lazdynuose ar kituose Vilniaus mikrorajonuose?

„Manau, kad būtent čia ir gyvena mūsų klientai“, - įsitikinęs Valentinas.

Ieškodami mėsos tiekėjų, jiedu su Jūrate apsuko ne vieną ratą įvairiose gyvulininkystės parodose, vėliau – pačiuose Lietuvos gyvulininkystės ūkiuose.

Patys smulkiausi ūkininkai, auginantys po vieną kitą gyvulį, į tiekėjus jiems negalėjo pirštis. Būtina, kad ūkis, iš kurio perkama mėsa, turėtų ir savo skerdyklą. Mat vadinamasis žaliavos atsekamumas – jos kelias nuo augintojo iki prekystalio, yra viena svarbiausių prekybos verslo sąlygų.

Į parduotuvę mėsą ir paukštieną šiuo metu dažniausiai veža Žemaitijos ūkininkai. Pavyzdžiui, kalakutiena pasiekia iš Kretingos rajono Kalniškių kaime esančio Baltaduonių ūkio.

Pastaruoju metu tariamasi ir su Aukštaitijos gyvulių arba paukščių augintojais.

„Esame suradę puikių ūkių Rokiškio, Kupiškio rajonuose. Jie neseniai pradėjo savo veiklą, prieš porą metų pradėjo auginti gyvulius. Netrukus pirksime mėsą ir iš jų“, - sakė Jūratė.

Netiki ekologija

Ko klausinėja žmonės, pirmą kartą užsukę į parduotuvę? „Pirmiausia išgirstu juos sakant, kad jie netiki ekologija“, - užsiminė Jūratė. Mat parduotuvei jautiena ir aviena tiekiama iš ekologinių ūkių.

Tačiau ir netikėdami ekologija žmonės, paragavę mėsos, grįžta ir antrą, ir trečią kartą.

„Ką pasigaminti?“, - dar vienas klausimas, kurį itin dažnai užduoda pirkėjai. Tad kartu su pirkiniu jie gauna ir patarimų, ir receptų. Ir bendravimo dozę.

Pasak Valentino, Airijoje praleidusio aštuonerius metus, per keletą žingsnių nuo jo namų buvo ir mėsos, ir vaisių parduotuvėlės. „Kiekvienas kvartalas ten turi savo mėsinę, savo duonos kepyklą, savo daržovių parduotuvę. Tai – labai patogu, nereikia niekur toli važiuoti“, - Valentinas neslėpė, kad idėjos imtis savo verslo lopšys liko ten, Airioje. 

Reikia priedangos

„Sava parduotuvė – tai gyvenimo būdas. Tuo galima arba džiaugtis, arba krimstis ir viską mesti, - sako sostinėje, Užupyje prieš dvejus metus žuvies parduotuvę kartu su žmona Asta įsteigęs Česlovas Žemaitis. - Nors gyvenu iš kitų verslų, džiūgauju kas kartą, Užupyje atrakindamas žuvies parduotuvės duris".

Ši parduotuvė vargu ar egzistuotų, jei ne kitas jo verslas, - žuvies viešbutis-restoranas ant Kuršių marių kranto, žvejų brigados, žuvies rūkykla, galop – pramogų organizavimas tiems, kurie atkanka iki marių.

Pasak Česlovo, vos įsteigus mažą parduotuvę, kvaila būtų tikėtis, kad ji iš karto išmaitins ir ims krauti pelną.

"Reikia laiko įsibėgėti. Juo labiau, kad ir užsienyje jos yra ne tiek verslas, kiek gyvenimo būdas“, - patirtimi pasidalino Č.Žemaitis.

„Pirkote pas mus žuvį?“ - į klausimą, ar žmonės jau įprato sumokėti žuvies parduotuvėje ir už pridėtinę vertę, - paties savininko bendravimą su klientais, klausimu atsakė Česlovas.

„Ne? Vadinasi, nežinote, kas ta pridėtinė vertė“, - nukirto pašnekovas.

Anot Č.Žemaičio, lietuviai greiti padejuoti, kad parduotuvėse trūksta geros, šviežios žuvies. Tačiau kai tik atsiranda galimybė jos nusipirkti, stabteli. Brangu? Nepigu. Bet ir kokybė kainuoja.

Rūkyto karšio kilogramas Užupio „Šturmų švyturyje“ kainuoja apie 20, vėgėlė - 30, menkė – 30 litų. Vytinto žiobrio kilogramo kaina sukasi apie 35 litus.

Šviežias starkis – per 30, perpelė – apie 10, lynas – apie 20 litų už kilogramą.

„Tik neužduokit trafaretinių klausimų“, - susiraukė Česlovas, vos ištarus: „O gal užsiauginote savo pirkėją?“

Vis dėlto Česlovas per dvejus metus neprarado vilties, kad parduotuvė, į kurią jis investavo apie 300 tūkst. litų, augs kartu su žuvies valgytojais. Žuvies pardavimas, nors ir pamažu, vis dėlto stiebiasi, pirkėjų – pamažu gausėja.

Geras pavyzdys – užkrečiamas

„Žmonės keliauja po užsienį. Žavisi jame mažų parduotuvėlių kultūra. Grįžę į Lietuvą, dūsauja, kokios jos buvo gražios Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje.

Bet netrukus tiesiu taikymu pasuka į didžiuosius prekybos tinklus. Ir vėl dūsauja, kad juose negali nusipirkti nei geros žuvies, nei receptų jos patiekalams, nei pabendravimo. Visą gerąją patirtį, kurios jie sukaupia užsienyje, netrukus užgožia „kišeniniai“ rūpesčiai“, - sako Č.Žemaitis.

Jo nuomone, lietuviai dar neišmoko džiaugtis nei išskirtiniu mažųjų, specializuotų parduotuvėlių aromatu, nei geromis emocijomis, kurių pridedama prie pirkinio. 

Parduotuvėje – lyg palėpėje

„Kas čia?“ - po „Senamiesčio krautuvę“ besisukiojantys du turistai, tiesdami džiovintos jautienos pakuotę, užklausė pardavėjos. Ir ji, iš labo ryto puldinėdama nuo lyg tyčia užgriuvusių turistų prie prekes atvežusio ūkininko, suskumba angliškai papasakoti kone visą produkto kilmės istoriją.

„Labai gardi“, - priduria.

Sostinės senamiestyje, Literatų gatvėje esanti „Senamiesčio krautuvė“ tarp smulkiųjų, šeimos verslo parduotuvėlių – veteranė. Ji buvo įsteigta prieš ketverius metus. O prieš metus pakeitė šeimininką.

„Įsigijau parduotuvę paskatinta idėjos. Tai nebuvo ypač pelningo verslo planas“, - sakė dabartinė jos savininkė Daiva.

„Tenka nuolat lėkti-skubėti, todėl sunku sveikai maitintis. O kai taip lėkdama surasdavau dar ir kokybiškų maisto produktų, norėdavau jų pasiūlyti bendraminčiams. Todėl kirbėjo mintis, kad norėčiau įsteigti savo parduotuvę.

Taip belakstydama Vilniuje aptikau „Senamiesčio krautuvę“. Supratau, kad ir pati noriu būtent tokios. Joje man patiko viskas, ypač interjeras ir siūlomi produktai.

Suvokiau ir tai, kad konkuruoti su šia parduotuve, jei įsteigčiau savąją, būtų sunku. Todėl kai aptikau skelbimą, kad jos veikla – perleidžiama, negalėjau tuo patikėti“, - pasakojo Daiva.

Ji čiupo šį pirkinį. Ir juo nenusivylė.

Ar įmanoma mažai parduotuvei, prekiaujančiai pavienių ūkininkų užaugintais-pagamintais produktais, konkuruoti su didžiaisiais prekybos tinklais? Prisivilioti iš jų pirkėjų? Juoba kad ir jie bando įsisprausti į mažųjų nišą, skirdami erdvės produktams iš kaimo.

„Sunku, bet įmanoma, - sako Daiva. - Didiesiems prekybos centrams reikalinga kiekybė, o mums - kokybė. Svarbu viskas: kaip ūkininkai augina, kuo laisto daržoves, kuo šeria gyvulius.

Nuolat ieškau kokybiškų lietuviškų produktų. Stengiuosi atrasti naujų, ypač smulkiųjų ūkininkų. Labai svarbu suprasti, koks yra paties ūkininko požiūris į tai, ką jis augina ar gamina. Jei tai jam – tik verslas, tuomet tenka suabejoti produktų kokybe“. Anot Daivos, parduotuvėje apsiperkantiems žmonėms ne tas pat, ką jie valgo. Jie vertina produktų kokybę. O kartu kokybiškais gaminiais gauna ir "premiją" – nuoširdų pardavėjų bendravimą.

„Dėmesys pirkėjui, patarimai, šiltas pokalbis – būtent to žmonės ir ieško mažose parduotuvėlėse“, - neabejoja Daiva.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.