Viena studentė, išsinuomojusi Vilniuje butą, kurio šeimininkė išvyko į Airiją, pakraupo. Pasirodo, ji pusmetį miegojo kambaryje, kuriame saugoma urna su mirusio žmogaus pelenais. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Aptikti pelenus padėjo merginos katinas. Iš Panevėžio į sostinę kartu su jauna šeimininke persikėlęs keturkojis ėmė keistai elgtis – kniaukdavo ir spoksodavo į vieną tašką – dviaukštę spintą.
Atidariusi spintos duris ir pasilypėjusi studentė išvydo urną su pelenais.
Tokių atvejų, kai urnos su pelenais saugomos namuose, šalyje vis daugėja. Tai nėra draudžiama.
Dažniausiai renkasi kapines
Lietuvoje žmonės vis dar labiau linkę užkasti urną nei atiduoti ją saugoti į kolumbariumą.
Lietuvoje yra aštuoni kolumbariumai: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Radviliškyje, Kretingos, Klaipėdos, Rokiškio ir Jonavos rajonuose. Tačiau noras įsigyti kapavietę, kur būtų galima ateiti, uždegti žvakę, pasodinti gėlių, yra stipresnis.
Urną galima užkasti kape ar išbarstyti pelenus specialioje vietoje, jei tokia įrengta kapinėse.
Nėra draudžiama barstyti pelenų miške, ant kalvų, prie jūros, upėje ar ežere, bet tai nėra laikoma laidojimu.
„Žmogus gali būti kremuotas, bet nepalaidotas, nes tik mirusiojo šeima ar giminės nusprendžia, ką daryti su pelenais. Tai jų teisė”, – tikino Aplinkos ministerijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė Vaiva Rumbutienė.
Įstatymas apibrėžia tik tai, kas yra laidojimas. Tai žmogaus palaikų, taip pat kremuotų ar balzamuotų, užkasimas kape, padėjimas laidojimo rūsyje, kolumbariume ar kitoje tam skirtoje vietoje.
Nenorėjo garbinti vien kūno
Kino režisierius Arūnas Žebriūnas, aktoriai Eugenija Pleškytė, Vytautas Šapranauskas, Vytautas Kernagis, verslininkė Irena Matijošaitienė, Seimo narys Juozas Karosas – tai tik keletas garsių žmonių, kurių palaikai buvo kremuoti.
Prieš metus netekusi savo jaunėlės dukters kaunietė architektė Audronė Kaušpėdienė nesigaili, kad ją kremavo. Moteriai būtų kur kas sunkiau ištverti kelias paras prie karsto.
„Manau, mano duktė būtų nesutikusi gulėti karste išpuošta kaip lėlė”, – ištarė A.Kaušpėdienė.
Architektė prisiminė poeto Aido Marčėno mintį, kad žmogus, kuris neteko kūno, vis tiek išlieka. Todėl garbinti kūną, iš kurio išėjo žmogus, yra be galo archajiška, o prie karsto šnabždėtis ir apsimesti, kad kūnas viską girdi, tiesiog kvaila.
Jautėsi lyg spektaklyje
Krematoriumas vilnietei tapytojai ir scenografei Giedrei Riškutei-Kariniauskienei tapo ne tik erdve, kur eksponuojami jos darbai, bet ir paskutine vieta, kur atsisveikino su savo motina Marijona Danute Riškiene.
Pernai gruodį 87-erių moterį palaužė plaučių vėžys. Likus keliems mėnesiams iki jos mirties onkologams buvo aišku, kad prasidėjęs dusuliu ir silpnumu vėžys nepasitrauks.
Susitaikiusi su mintimi, kad ilgai negyvens, ligonė prašė surasti jaunystės nuotrauką ir po jos mirties nerengti gedulingų pietų.
Tapytoja džiaugėsi, kad išpildė motinos valią ir kremavo jos palaikus.
„Kadangi esu ne tik tapytoja, bet ir scenografė, toks atsisveikinimas man pasirodė teatrališkas ir iškilmingas.
Atrodė, kad pati dalyvauju spektaklyje, kur pagrindinį vaidmenį atlieka ugnis”, – prisipažino G.Riškutė-Kariniauskienė.
Atvykus į krematoriumą, betono sienos jai neatrodė šaltos. Jos nekamavo gilus liūdesys, viskas vyko natūraliai, bet nebuvo įprastų vainikų, gedulo juostų, eglišakių ir tujų kvapo, gėlių krepšelių.
Kai Giedrės motinos artimųjų buvo triskart paklausta, ar tikrai jie nori stebėti kremavimą, nė vienas neatsisakė.
Nė vienas nepagalvojo, kad gali būti nejauku, šiurpu, visi liko toje patalpoje, kur karstas įkeliamas į kremavimo įrenginį.
„Mane sužavėjo nauja laidojimo kultūra, kuri ir šventiška, ir įspūdinga.
Mano tėtis literatūrologas Jonas Riškus, kuriam jau 91-eri, taip pat pritarė savo žmonos kremavimui – sakė, kad būtų baisu laidoti ją į šaltą žemę, juk buvo gruodis.
Atrodė, kad mes visi palydėjome mamą debesų link. Iki šiol ji mums atrodo gyva”, – prisiminė G.Riškutė-Kariniauskienė.
O urną su motinos pelenais dailininkė palaidojo vos prieš keletą savaičių. Kiek užtruko, kol sutvarkė dokumentus, kol iš Kultūros ministerijos gavo leidimą pelenus užkasti Antakalnio kapinėse.
Čia ilsisi jos vyras žymus scenografas ir tapytojas Algis Kariniauskas, miręs prieš ketverius metus nuo prostatos vėžio.
Visą tą laiką urna buvo saugoma Giedrės tėvo namuose. Nors kapinių administracija siūlė urną laidoti kitoje vietoje, dailininkė tikino, kad jų šeimai pakaks vienos kapavietės.
Krematoriume įžvelgia grožį
Vilnietis keramikas Algimantas Patamsis ne vieną kartą viešai pasisakė, kad krematoriumas netgi ramina, nes tai erdvė, kurioje daug grožio.
„Žmogaus išėjimas tragiškas, bet kartais tie vaizdai, kurie lydi šarvojant, būna dar nemalonesni.
Juk artimieji ir taip nelaimingi, todėl reikia daryti viską, kad jų skausmas mažėtų”, – pripažino pašnekovas.
A.Patamsis – vienas pirmųjų dailininkų, pasiūlęs krematoriume rengti parodas.
Vyras naudoja kristalinę glazūrą, tokį metodą pripažįsta vos keli keramikai visame pasaulyje. Kad glazūra pradėtų auginti kristalus, temperatūra turi siekti apie 1300 laipsnių.
Prie Seimo rengė piketą
Idėja kremuoti palaikus Lietuvoje nelengvai skynėsi kelią.
Ilgą laiką visoje Europos Sąjungos tik Lietuva neturėjo tokio statinio.
Įstatymų leidėjai 2007-ųjų gruodį balsavo už projektą, kurį parengė Seimo narė kaunietė gydytoja Vida Marija Čigriejienė.
Netrūko ir piketuotojų. Protestuodami prieš kremavimą laidojimo namų darbuotojai buvo susirinkę prie Seimo. Surengti tokią akciją jie nusprendė nerimaudami, jog tuoj liks be darbo, todėl reikalavo, kad įstatymo projekte būtų numatyta prievolė laidoti pelenus.
V.M.Čigriejienė iki šiol prisimena, kiek daug jėgų kainavo, kol pavyko įteisinti kremavimą. Prieš penkerius metus Rygoje moteris kremavo savo mirusį vyrą architektą Eugenijų Čigriejų.
Nors tokios valios architektas testamente neišsakė, jis daug nuveikė, kad Lietuvoje atsirastų krematoriumas.
Dar sovietmečio laikais šis architektas rašė, jog būtina Lietuvoje statyti krematoriumą. Dirbdama parlamentare V.M.Čigriejienė naudojosi sutuoktinio surinkta moksline literatūra.
„Mano visa šeima pasisako už kremavimą, kitaip negali būti. Kodėl mane turėtų valgyti kirmėlės?” – kalbėjo Seimo narė.
Filtrai apsaugo nuo taršos
Prieš dvejus metus atidarytas Kėdainių krematoriumas – vienas moderniausių Rytų Europoje.
Kur čia kaminas? Toks klausimas dažniausiai iškyla, kai žmonės pirmą kartą vyksta į krematoriumą, esantį Kėdainių pramonės rajone. Iš tikrųjų kaminas yra vos pastebimas, o iš netoliese esančių gamyklų kaminų aukštyn kyla balti dūmai.
Daugiau negu pusę krematoriumo įrangos vertės, siekiančios apie 8 milijonus litų, sudaro valymo įranga, tad į aplinką patenka tiek cheminių medžiagų, kiek jų išskiria 300 kvadratinių metrų dujomis šildomas gyvenamasis namas.
Pernai atvykę į Kėdainius Slovakijos sertifikuotos tyrimų laboratorijos specialistai atliko į aplinką išmetamų dujų tyrimus. Rezultatai parodė, kad kietųjų dalelių į atmosferą beveik nepatenka.
Abejonės nepersekioja
Palengvėjimas – tokią būseną dažniausiai patiria artimieji, palydėję mirusiojo karstą į krematoriumą.
Mirusiojo palaikams virtus pelenais, nelieka spėlionių, kas toliau vyks.
O palaidojus kapinėse tokių minčių sunku atsikratyti. Kai kapinėse supiltas kauburėlis įdumba, artimieji nejučia pradeda galvoti, kad pradėjo gesti kūnas, irti karstas.
„Laidojant tradiciniu būdu daug kas lieka dirvožemyje, pavyzdžiui, lakuoti karstai, medžiagos, naudojamos kūnui balzamuoti – tai nekontroliuojama tarša”, – priminė krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT” bendraturtis Vidas Andrikis, praeityje buvęs aplinkosaugininkas.
Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kad kapinės kuo mažiau terštų aplinką, naudojami tik standartizuoti karstai – jie gali būti pagaminti tik iš medžio, be metalinių detalių, sertifikuoti ir mirusiųjų drabužiai, patalynė.
Vokiečiai vis dažniau naudoja ekologiškus karstus, kurie būna nedažyti ir nelakuoti.
Išnyksta nemalonūs kvapai
Apie 10 kremavimų per parą, o sekmadienį – poilsio diena. Tokiu ritmu dirba Kėdainių krematoriumas.
Naudojant dujas, palaikai dega apie 900 laipsnių Celsijaus temperatūroje, visi cheminiai junginiai suskyla ir juos galima išvalyti, išnyksta nemalonūs kvapai.
Kad nebūtų teršiama aplinka, sugeriamos cheminės medžiagos – tam naudojamas sarbolitas.
Vienam kremavimui reikia 250 gramų tokios medžiagos, vėliau ji keliauja į pavojingų atliekų sandėlį.
Smalsumas dažnai nugali
Krematoriume žmonės elgiasi įvairiai. Vieni kviečia kunigą, kad padėtų išlydėti mirusįjį, nes atliekamos tokios pat apeigos – nesvarbu, ar žmogus laidojamas, ar kremuojamas.
O kiti praėjus 15–20 minučių nuo palaikų deginimo pradžios nenustygsta vietoje ir nori pamatyti, kas vyksta kameroje.
Kartą į operatoriaus kambarį, kur įrengtas monitorius, vienas jaunas vyras atėjo pasižiūrėti, kaip liepsnos apėmė jo tėvo karstą. Jis teigė nesigailėjęs, kad tai pamatė.
Toks atvirumas nėra išimtis. Krematoriumo įrangą lietuviai pirko iš vokiečių.
Būtent vokiečiai patarė padaryti taip, kad į kiekvieną patalpą žmonėms būtų leidžiama įeiti. Taip jie stengiasi pakeisti požiūrį į skaudžią Antrojo pasaulinio karo patirtį, o krematoriumą vadina flamariumu.
Tokie vokiečių patarimai lietuviams nenuėjo veltui. Matydami, kad artimieji kuklinasi, Kėdainių krematoriumo darbuotojai keliskart jų paklausia, ar norėtų išsamiau sužinoti, kaip vyksta kremavimas. Dažniausiai niekas neatsisako.
Tarnystė – naudingas darbas
Neįprastos įstaigos personalui kasdien tenka susidurti su žmonėmis, kurie paliesti netekties skausmo. Todėl darbuotojams buvo surengti specialūs psichologiniai mokymai.
„Mes esame pasiruošę tokiam darbui. Kita vertus, kaip sakė kunigas Ričardas Doveika, mes vykdome tik tarnystę”, – prisipažino V.Andrikis.
Apie tai byloja įrašai atsiliepimų knygoje: „Jūs sutaurinote išsiskyrimą su mylima močiute, mama ir seserimi”, „Dėkojome, kad išvadavote nuo įtampos”, „Seneli, padarėme tai, ko norėjai”, „Turėjome retą progą pabūti tokie, kokie esame, viskas paprasta, čia negirdėti raudų, aimanų, užuojautų. Nenoriu pasirodyti bejausmis, bet netekus artimojo viso to mažiausiai reikia”.
Laidotuvės neturi traumuoti
– Ar nesigailite, kad ėmėtės verslo ir teikiate tokias paslaugas, kurioms pritaria ne visi žmonės? – „Lietuvos rytas” paklausė verslininko V.Andrikio.
– Kai lankėmės su kolega keliuose Vokietijos krematoriumuose ir pamatėme, kaip viskas įrengta, supratome, kad viskas bus gerai. Iki tol mirusieji Lietuvoje būdavo vežami kremuoti į Latviją arba Lenkiją.
Prieš statydami krematoriumą atlikome apklausą, kurią užsakėme tarptautinei bendrovei, norėjome būti tikri, kad mūsų paslaugos bus reikalingos.
– Ar pats norėtumėte, kad po mirties jus kremuotų?
– Apie tai esu kalbėjęs su savo artimaisiais. Man baisu žiūrėti į kūną be gyvybės ženklų.
Kai giminės susirenka į laidotuves, neretai prasideda chaosas. Mirusysis guli karste, bet gyvenimas tęsiasi, žmonės nori bendrauti. Tris paras trunkančios šermenys – tai baltų palikimas, bent jau Žemaitijoje, kur esu augęs, be kelių parų niekas nepalaidoja žmogaus.
Tokiam apsisprendimui įtakos turėjo ir mano patirtis. Vaikystėje, kai mirė senelis, mus, anūkus, surinko į garbės sargybą prie jo karsto. Buvo baisūs karščiai, iki šiol prisimenu tą slogų kvapą.
Manau, kad tradicinės laidotuvės tampa dar viena trauma, ypač vaikams. Ne tik netektis, bet visa ceremonija, kvapai – viskas gali trikdyti. Dabar mes turime civilizuotesnių būdų pareikšti pagarbą mirusiajam.
Prisimenu, mano brolis pateko į autoavariją. Tai atsitiko 1992-aisiais. Jis važiavo automobiliu į Druskininkus, priešais jį išdygo kita mašina, o jos priekaboje buvo sukrauti dujų balionai.
Automobiliams prasilenkiant, nepritvirtinti dujų balionai trenkė į priekinį stiklą, prie kurio sėdėjo mano brolis.
Balionai suknežino jam galvą, jis po 4 parų mirė ligoninėje. Brolis buvo pašarvotas laidojimo rūmuose. Jo smegenys buvo ištinusios, galva siaubingai sutvarstyta. Kai prisimenu brolį, tas vaizdas nuolat iškyla prieš akis. Man iki šiol baisu.
Nenoriu, kad mane mirusį kas nors taip prisimintų. Jeigu bus taip, kad užgesiu ligoninėje, tegu iškart veža į krematoriumą.
Koks skirtumas, kada pavirsiu pelenais. Tai, ką gamta padaro per 50 metų, krematoriume trunka ne ilgiau kaip tris valandas.
– Kokia kremavimo kaina?
– Kremavimas ir su juo susijusios paslaugos kainuoja 1650 litų, o pridėjus laidojimo išlaidas, bendra suma siekia apie 2 tūkstančius litų.
3
Maždaug tiek kilogramų pelenų lieka kremuojant žmogaus palaikus. Jų kiekis priklauso nuo kaulų masės, o ne nuo kūno svorio.
Reikėtų keisti požiūrį į kapines
Juozas Dautartas
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas
„Didėjantys kapinių plotai rodo, kad pernelyg sureikšminame pomirtinį gyvenimą, laikomės tradicijų laidoti prašmatniai.
Kapinės nėra kulto vieta, senovėje karstų nebūdavo, žmones laidodavo tiesiai į žemę, o mirusiajam atminti proseneliai pastatydavo medinį kryžių, kuris supūdavo.
Manau, atėjo metas keisti visuomenės požiūrį į kapines. Iš to kiekio statybinių medžiagų, kurios sudėtos į kapines, galėtų iškilti daug pastatų.
Mums reikėtų ne šimtą metų gyvuojančių kapinių, o ekologinių kapinių, kuriose karstai greitai suirtų, nes būtų pagaminti iš pynelių ar presuoto kartono, neturėtų metalinių detalių, plastikinių puošmenų.
Molio grunte karstas gali ilgai išsilaikyti, o smėlis greičiau viską suardo. Didžiausias pavojus aplinkai, jei laidojama tokioje vietovėje, kur pakilęs gruntinis vanduo.”
