Broliai Nasvyčiai: „Savo darbą išmanančius žmones anuomet gerbė labiau“

Svarbu, kad tai, ką sukūrėme, nekliūtų niekam ir nekliudytų aplinkai. Svarbu nesistumdyti alkūnėmis, dirbti mandagiai ir su pagarba praeičiai. Štai tokie dalykai rūpi charizmatiškiesiems dvyniams Algimantui ir Vytautui Nasvyčiams. Šiandien 85 metų broliams už ilgametį indėlį formuojant Lietuvos architektūrą įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. O praėjusią savaitę sostinėje 54 gimtadienį šventė jų pirmasis ryškus, pripažinimą pelnęs darbas – restoranas „Neringa“.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Nov 14, 2013, 2:13 PM, atnaujinta Feb 20, 2018, 9:16 AM

Šių kūrėjų gyvenimas apipintas gausiomis legendomis, didžioji jų dalis, pasak pačių herojų, visai neatitinka tikrovės. Bet kai kurios legendos – arti tiesos. Pavyzdžiui, kad broliai – tarsi vienas žmogus. Kai jie kalba, vienas sakinį pradeda, kitas jį baigia. Kartais smagiai vienas kitą „pakandžioja“. Tokio jų džiazo prieš kelerius metus klausėsi žurnalistė Aušra Pocienė. Ir šiandien šis interviu dar nepraradęs aktualumo.

- Net jaunesni kolegos jums pavydi jaunatviškumo. Sako, kad sulaukus tokio amžiaus išlikti aktyviems ir kūrybingiems atrodo nepasiekiama.

Vytautas Nasvytis (V.N.): Pasiekiama, tik reikia kaip mes sportuoti arba plaukioti baseine kaip prezidentas Valdas Adamkus.

- Sėkmingiausiais jūsų darbais laikomos Centrinio pašto ir Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro rekonstrukcijos Vilniuje. O jūs patys kuriuos savo darbus laikote didžiausiais kūrybiniais pasiekimais?

Algimantas Nasvytis (A.N.): Dramos teatrą. Bet kai pradedu galvoti, kiek širdies atidavėme savo pirmajam kūdikiui, tai, aišku, – „Neringą“.

V.N.: Čia turėjome visišką laisvę. Sakoma, kad sovietiniais laikais visi užspausti buvo, bet, palyginti su dabartimi, architektas tuomet buvo visiškai nepriklausomas.

A.N.: Neįsivaizduoju, kad šiais laikais būtų įmanoma sukurti tokį ambicingą interjerą kaip „Neringos“.

V.N.: Sakei, kad tau mieliausia „Neringa“, o man – dramos teatras.

A.N.: Paštas irgi buvo geras, kol nesuvėlė vidaus.

V.N.: O ar buvai dabar ten užėjęs? A.N.: Bijau.

- Kas jūsų kūrybai darė didžiausią įtaką?

V.N.: Garsus suomių architektas Alvaras Aalto. Bet juokingiausia buvo, kai po „Neringos“ atidarymo nuvažiavome į Suomiją apžiūrėti A.Aalto kūrinių. Architektai sakė: „Broliai, pas jus „Neringoje“ – tikrai ne blogiau“.

- Jūsų inteligencija – darbe ir kasdieniame gyvenime – šiandien atrodo tarsi nykstantis lobis.

A.N.: Manau, kad tai lemia gyvenimo tempas, standartizacija, naujos technologijos. Su jomis reikia susigyventi, o ne automatiškai nukopijuoti nuo kokių nors pavyzdžių. Vienas dalykas tik guodžia – kad į daugelį dabartinių objektų galima žiūrėti kaip į laikinus dalykus. Toks įspūdis, kad nesvarbu, kaip padaryti, svarbu – greitai.

V.N.: Taip pat greitai tai bus ir nugyventa.

A.N.: Jau netekome daugybės gerų interjerų ir pastatų. Kai rekonstravo viešbutį „Lietuva“, ir patys su tuo labai skaudžiai susidūrėme.

- Bet gal tam tikri praradimai yra neišvengiami? Tik kaip tai turėtų būti daroma? Jūs irgi rekonstravote pašto, dramos teatro pastatus, tačiau sugebėjote išlaikyti pagarbą paveldui.

A.N.: Santykis su aplinka mums yra labai svarbus. Bet daugelis architektų į tai žiūri kur kas laisviau. O mums svarbu, kad tai, ką sukūrėme, nekliūtų.

V.N.: Nekliudytų aplinkai.

A.N.: Svarbu nesistumdyti alkūnėmis, dirbti mandagiai, su pagarba praeičiai.

V.N.: Anksčiau niekas per daug su senąja architektūra nesiskaitydavo: arba nuversdavo, arba iš esmės pakeisdavo.

- Nemažai sovietmečio architektūros jau sunaikinta. Kaip tai vertinate?

A.N.: Tai – pavojingi procesai. Po to reikės gailėtis. Sovietmečio darbų yra ir geros kokybės, nė kiek ne blogesnių nei Kauno prieškario architektūra.

Ne kartą Architektų sąjungoje diskutavome apie tai, jog būtina pakeisti reglamentus, kuriais remiantis pastatai įtraukiami į Kultūros paveldo vertybių sąrašą. Dabar teigiama, jog jiems turi būti ne mažiau nei 50 metų. Pagrindiniams sovietmečio darbams tiek dar nėra. Tik Sporto rūmams buvo padaryta išimtis.

- Jums teko dirbti ir sovietmečiu, ir dabar – šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis. Kada buvo sunkiau?

V.N.: Gal dabar yra sunkiau. Nes sovietmečiu architektas buvo laisvas. Užsakovas buvo valstybė arba, kitaip tariant, jo tiesiog nebuvo. Svarbiausia, jog inteligentus, savo darbą išmanančius žmones anuomet gerbė kur kas labiau. A.N.: Architektai sovietmečiu imdavosi sudėtingų, ambicingų, ilgai trunkančių projektų, uždirbdavo mažiau už tuos, kurie įteisindavo tipinius projektus. Bet kūrybinis rezultatas buvo svarbiau už uždarbį. Dabar visa tai pasikeitę.

V.N.: Dabar svarbiausia yra greitai vykdyti užsakovo reikalavimus.

A.N.: Išspausti kuo daugiau ploto – juk mokama už tai. Reikia pripažinti, jog grįžti į Europą architektai nebuvo pasirengę.

- Kas dar jums šiandien kelia nerimą?

A.N.: Man neramu, jog neturime Lietuvos urbanistinės plėtros vizijos: pradedant miestų planavimu ir baigiant visa šalimi. Miestai neturi vyriausiųjų architektų. Žmonių, kurie atsakingai galėtų pasakyti: ne, šitaip mes daryti negalime. Dabar viską sprendžia politikai. Architekto profesija devalvuota. Man atrodo, kad prarasta ir visuomenės pagarba mūsų profesijai.

- Jūsų mokytojas architektas Simonas Ramunis sakė: „Vilnių gadina visi, kas tik nori, o jis vis dar gražiai atrodo“. Ar šiandien galėtumėte pakartoti jo žodžius?

A.N.: Kai kūrėme Vilniaus architektūrinių kalvų koncepciją, sutarėme, kad aukštesnių pastatų už istorinius statinius arba aukščiausią mieste Šv.Jonų bažnyčios varpinę nestatysime, kad nepažeistume gamtos ir architektūros santykio. Bet dabar statome 130 metrų aukščio statinius, nors mūsų kalvelės tėra 40-50 metrų, ir teisinamės, kad tai atrodo didinga ir savita.

Vis dėlto Vilnius dar turi genų. Ne visi dar sunaikinti. Jaučiu, kad tokio grobuoniško požiūrio į aplinką iš dalies jau atsikąsta. Visuomenės pozicija keičiasi, atsiranda su aplinka draugaujančios architektūros poreikis.

- Ką pasakytumėte jaunam žmogui, svajojančiam apie architekto profesiją?

A.N.: Pasakyčiau, kad architektas yra kaip feniksas nudegusiais sparnais. Jis įsivaizduoja, kad gali daug daugiau ir geriau padaryti, nei iš tikrųjų gali.

- Ką dar broliai Nasvyčiai norėtų suprojektuoti?

A.N.: Būtų idealu, jei būčiau turčius ir galėčiau projektuoti ką noriu. Tuomet ant Tauro kalno pastatyčiau Tautos namus su didele simfoninių koncertų sale.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.