Grįžęs į gimtinę marijampolietis nepuolė švaistyti uždirbtų pinigų linksmybėms, nepirko
net automobilio. Mantas kartu su bendraklasiu, irgi uždarbiavusiu
užsienyje, Marijampolės pakraštyje prieš keturis mėnesius atidarė
piceriją.
Prieš kurį laiką baigęs mokslus „Sūduvos“ gimnazijoje Mantas kartu su
tėvu išvyko uždarbiauti į Daniją. Jiedu triūsė statybose.
„Man ten nepatiko. Norėjau namo, ketinu studijuoti“, – atvirai
pasakojo vaikinas apie savo apsisprendimą grįžti į Lietuvą.
Mantas į Marijampolę parsivežė ne tik nelengvai statybose uždirbtų
tūkstančių, bet ir verslo idėją bei patirties.
„Danijoje, netoli tos vietos, kur gyvenome, yra lietuvę vedusio turko
picerija. Jie kepa labai skanias picas.
Kartą užsiminiau, jog norėčiau pasimokyti jas kepti, papasakojau apie
svajonę atidaryti piceriją Marijampolėje.
Turkas ne tik mielai pamokė, bet ir atidavė visus savo receptus. Du
mėnesius po darbo statyboje eidavau mokytis kepti picų.
Kai atsidarėme Marijampolėje, trys picos pagal turko receptus tapo
pačios populiariausios“, – pasakojo svajonę įgyvendinęs vaikinas.
Grįžęs iš Danijos Mantas apie norą įkurti piceriją pasipasakojo buvusiam
bendraklasiui Andriui Adomaičiui, dirbusiam Švedijoje.
Pastarasis sutiko prisidėti užsienyje uždirbtais pinigais. Paaiškėjo,
jog Andrius Švedijoje mėgavosi tokiomis pačiomis picomis, kaip ir Mantas
Danijoje.
„Viską darėme bendrai, neėmėme jokių paskolų. Geriau rizikuoti savais
pinigais. Jei ne vasara, būtume atsidarę daug greičiau. Visus verslo
įkūrimo reikalus sutvarkėme per tris mėnesius.
Dokumentus padėjo sutvarkyti mano artimieji, nors jie iki tol apie tai
nieko neišmanė. Ieškojome informacijos internete, konsultavomės.
Iš pradžių planavome, jog visą reikalingą įrangą pirksime užsienyje,
tačiau radome Lietuvoje.
Marijampolėje buvo sunku rasti tinkamas patalpas, bet ir miesto
pakraštyje netrūksta klientų. Gaminame 50 skirtingų patiekalų.
Daugiausia užsakymų sulaukiame telefonu ir išvežiojame patiekalus į
namus bei biurus.
Į piceriją nuolat užsuka automobilių prekeiviai, vyrai iš garažų masyvo.
Kol kas tikrai nenusivylėme“, – pasakojo Mantas apie pirmąją
verslininko patirtį.
Vaikinas konkrečiai neįvardijo, kiek jiedu su Andriumi investavo į šį
verslą: „Reikia turėti bent keliasdešimt tūkstančių litų. Sąmoningai
pradėjau verslą, kad bet kam neišleisčiau sunkiai uždirbtų pinigų“.
Nors Manto vadovaujamoje bendrovėje dirba tik keturi jauni žmonės,
vaikinas prisipažįsta, jog susikurti verslą ir darbo vietų kitiems yra
labai geras jausmas.
Kitais metais marijampolietis ketina nerti į verslo studijas
universitete.
Statistikos departamento duomenimis, daugiausia emigrantų praėjusiais
metais grįžo į Vilniaus ir Marijampolės apskritis.