Grįžęs į gimtinę marijampolietis nepuolė švaistyti uždirbtų pinigų linksmybėms, nepirko net automobilio. Mantas kartu su bendraklasiu, irgi uždarbiavusiu užsienyje, Marijampolės pakraštyje prieš keturis mėnesius atidarė piceriją.
Prieš kurį laiką baigęs mokslus „Sūduvos“ gimnazijoje Mantas kartu su tėvu išvyko uždarbiauti į Daniją. Jiedu triūsė statybose.
„Man ten nepatiko. Norėjau namo, ketinu studijuoti“, – atvirai pasakojo vaikinas apie savo apsisprendimą grįžti į Lietuvą.
Mantas į Marijampolę parsivežė ne tik nelengvai statybose uždirbtų tūkstančių, bet ir verslo idėją bei patirties.
„Danijoje, netoli tos vietos, kur gyvenome, yra lietuvę vedusio turko picerija. Jie kepa labai skanias picas.
Kartą užsiminiau, jog norėčiau pasimokyti jas kepti, papasakojau apie svajonę atidaryti piceriją Marijampolėje.
Turkas ne tik mielai pamokė, bet ir atidavė visus savo receptus. Du mėnesius po darbo statyboje eidavau mokytis kepti picų.
Kai atsidarėme Marijampolėje, trys picos pagal turko receptus tapo pačios populiariausios“, – pasakojo svajonę įgyvendinęs vaikinas.
Grįžęs iš Danijos Mantas apie norą įkurti piceriją pasipasakojo buvusiam bendraklasiui Andriui Adomaičiui, dirbusiam Švedijoje.
Pastarasis sutiko prisidėti užsienyje uždirbtais pinigais. Paaiškėjo, jog Andrius Švedijoje mėgavosi tokiomis pačiomis picomis, kaip ir Mantas Danijoje.
„Viską darėme bendrai, neėmėme jokių paskolų. Geriau rizikuoti savais pinigais. Jei ne vasara, būtume atsidarę daug greičiau. Visus verslo įkūrimo reikalus sutvarkėme per tris mėnesius.
Dokumentus padėjo sutvarkyti mano artimieji, nors jie iki tol apie tai nieko neišmanė. Ieškojome informacijos internete, konsultavomės.
Iš pradžių planavome, jog visą reikalingą įrangą pirksime užsienyje, tačiau radome Lietuvoje.
Marijampolėje buvo sunku rasti tinkamas patalpas, bet ir miesto pakraštyje netrūksta klientų. Gaminame 50 skirtingų patiekalų.
Daugiausia užsakymų sulaukiame telefonu ir išvežiojame patiekalus į namus bei biurus.
Į piceriją nuolat užsuka automobilių prekeiviai, vyrai iš garažų masyvo. Kol kas tikrai nenusivylėme“, – pasakojo Mantas apie pirmąją verslininko patirtį.
Vaikinas konkrečiai neįvardijo, kiek jiedu su Andriumi investavo į šį verslą: „Reikia turėti bent keliasdešimt tūkstančių litų. Sąmoningai pradėjau verslą, kad bet kam neišleisčiau sunkiai uždirbtų pinigų“.
Nors Manto vadovaujamoje bendrovėje dirba tik keturi jauni žmonės, vaikinas prisipažįsta, jog susikurti verslą ir darbo vietų kitiems yra labai geras jausmas.
Kitais metais marijampolietis ketina nerti į verslo studijas universitete.
Statistikos departamento duomenimis, daugiausia emigrantų praėjusiais metais grįžo į Vilniaus ir Marijampolės apskritis.
