Gamybininkai darbe turi daugiau psichologinės atsvaros. Jie gerbia darbą. Karta iš kartos perduodamas lietuvių darboholizmo genas yra puoselėjamas tikint, kad geras yra tas žmogus, kuris daug ir sunkiai dirba. Atsakomybė, įtampa, darbas be laisvadienių, naktį numingant vos keletą valandų „degtukais“ paverčia ir valstybinių, ir privačių įmonių vadovus. Ardami metai po metų jie net nepastebi, kad darbe pradangino savo gyvenimą.
„Darboholizmas, kaip ir alkoholizmas – priklausomybės liga. Norint pasveikti, pirmiausia reikia prisipažinti, kad toks esi“, – sako ISM universiteto dėstytojas, verslo konsultacijų įmonės „Grand Partners“ vyriausiasis konsultantas Romanas Gaidukas. Jis jau dešimtį metų konsultuoja įvairių, dažniausiai – gamybinių įmonių vadovus.
– Kokie žmonės pas jus ateina mokytis vadybos ir strateginio planavimo? Naujokai ar tie, kurie jau turi sukaupę nemažai vadovavimo patirties? – paklausėme R.Gaiduko.
– Dauguma jų turi sukaupę nemažai vadovavimo patirties. Jiems dažnai tenka įveikti vadybos iššūkius, bet tai jie daro pasikliaudami nuojauta. To nepakanka. Įmonės turi plėstis, atsiranda ir kitokio vadovavimo stiliaus poreikis.
Anaiptol ne kiekvienas žmogus, iki vadovo „užaugęs“ nuo specialisto, sugeba valdyti įmonę. Ne visi geri treneriai turi gerai žaisti krepšinį. Ir ne visi geri krepšininkai gali būti geri treneriai. Taip yra ir versle: ne kiekvienas geras specialistas yra geras vadovas. Todėl tenka mokytis vadybos. Nes žmonės, sukaupę 15-20 metų vadovavimo patirties, ją įgijo kitokioje ekonominėje aplinkoje. Ji – pasikeitė, kaip ir darbuotojų kartos.
– Darboholikas Lietuvoje – tai komplimentas. Ar vadovai, kurie pas jus ateina mokytis vadybos ar konsultacijų, neprasitaria ir apie tai, kad yra pervargę?
– Darboholizmas Lietuvoje vis dar madingas. Tai – didelė problema.
Viena jo egzistavimą tebekurstančių priežasčių – ekonominė. Kone visos sunkmečio užkluptos įmonės atsisakė dalies darbuotojų. Kur anksčiau dirbo trys žmonės, šiuo metu dirba vienas. Dažnai tenka girdėti žmonių skundus, kad darbo krūvis smarkiai padidėjo.
Kita priežastis – nuostatos.
Taip, lietuviai yra darbštūs. Bet iš sovietmečio paveldėjome fenomeną, – Lietuvoje yra dievinami specialistai-gamybininkai. Jais pasitikima.
Ir tikima, kad specialistas privalo viską išmanyti. Bet neįmanoma visko mokėti geriau už kitus. Todėl atsiranda psichologinių žaidimų.
Įmonės vadovas, kuris kilo iš specialistų, yra įsitikinęs, kad jis yra geras vedlys todėl, kad už visus viską moka geriau padaryti. Jis nepasitiki kitais, – pavaldiniams nepatiki svarbių užduočių. O tempdamas didžiulį krūvį, pavargsta, išsenka. Ir kenčia, nes nieko nenori keisti.
– Jie bijo prarasti įtaką?
– Bijo tapti nereikalingais. Ir to, kad kažkas gali tapti dar geresniu. Visa bėda, kad tos baimės jie patys nesuvokia. Daugeliu atvejų tai yra baimė prarasti situacijos kontrolę. Dažnas vadovas nori visur dalyvauti, pradedant net ir pačiais smulkiausiais sprendimais.
Tai nualina ne tik jį patį, bet ir įmonę. Kenčia ne tik bendradarbiai, bet ir šeima, ir aplinkiniai, ir kiti – žemesnės grandies vadovai.
– Jei darboholizmas – liga, kokie jo požymiai?
– Štai jie: „dirbu mažiausiai 12 valandų per parą“, „dirbu ir savaitgaliais“, „noriu auginti įmonę, bet esu pavargęs“, „nežinau, kaip tai padaryti, bet pavaldiniais nepasitikiu“.
– Ar įmonėse, kurių vadovas – darboholikas, darbuotojai dažnai keičiasi?
– Paprastai keičiasi jauni, nauji specialistai. Nes įmonės senbuviai yra ir vadovo bendražygiai. Jie žino, kad vadovas – darboholikas ir kad viską mėgsta kontroliuoti. Jie įprato, prisitaikė. Dirbti su juo – tarsi gyvenimo būdas.
Tuo tarpu jauni siūlo idėjas, o jos yra ignoruojamos. Nes vadovui atrodo, kad „jaunikliai“ nenori ar nemoka dirbti. Jis neprisileidžia artyn minties, kad jauniems žmonėms reikia iššūkių, ir tokios galimybės nesuteikia.
Intuityviai toks vadovas trokšta, kad pavaldiniai priimtų sprendimus, bet trokšta ir to, kad tie sprendimai būtų tokie patys, kaip jo. O tai – neįmanoma. Jie duoda-atima, duoda-atima, ir bendradarbiai nusivilia.
Kai iš žmonių atimama galimybė dirbti savarankiškai, įmonė nebegali augti.
Europietiškas ar skandinaviškas verslas yra grįstas diskusijomis, – vadovas tariasi su pavaldiniais, laukia siūlymų ar savarankiškų sprendimų. Kuo labiau į Rytus, tuo labiau vadovai linkę viską kontroliuoti ir valdyti.
– Lietuvių, kurie baigia vadybos mokslus Vakaruose, vis daugėja. Ko jiems grįžti namo, į gimtinę, jei jų čia įmonės nė nelaukia?
– Grįžti namo ir prisitaikyti tėvynėje – labai sunku. Jei vadovavimo būdas yra tam tikras genas – DNR grandinė, jie grįžta su visai kitokia DNR. Lietuviška DNR nėra bloga, ji taip pat duoda gerų rezultatų. Bet čia lyg „Windows“ programa ir „Aple“ komiuteriai – kartu jie neveikia.
Dažnai senieji vadovai neturi valdymo sistemos – viskas vyksta stambiame versle padrikai. Tuo tarpu jauni žmonės kitaip vertina darbaholizmą. Jei dirbama labai daug, vadinasi, žmogus nemoka pasirinkti prioritetų, nemoka planuoti. Darboholizmas įmonėje nera privalumas, lojalumas – taip.
– Darboholikas kankina ne tik save, bet ir esančius greta. Ar jie tai suvokia?
– Dažnai vadovai, kurie sunkiai dirba, ir save, ir namiškius guodžia tuo, kad dirba dėl vaikų. Iš tikrųjų taip nėra. Dirbdamas iki išnaktų jis nemato vaikų, nepažįsta jų kaip asmenybių. Dažnas net negali pasakyti, kurioje klasėje mokosi vaikai.
Pasiteisinimas „dirbu dėl vaikų, dėl šeimos“ – tėra dalis tiesos. Jei žmona su vaikais imta maldauti, kad vyras-tėvas liautųsi darbe arti ir pradėtų gyventi su jais, atsakymas būna neigiamas.
Žmogus suvokia, kad negali sustoti. Iš tiktųjų jis dirba „dėl savęs“. Nes verslas – tai sportas. Nuolat laimima arba pralaimima. Vyrams reikia adrenalino, – tai juos ir nualina.
Viskas baigiasi tuo, kad paaugę vaikai su darbuose skęstančiu tėvu nebenori turėti nieko bendro. Tai – vadovų tragedija. Nes jų puoselėtai svajonei perduoti verslą vaikams nelemta išsipildyti.
– O moterims? Jei ne adrenalinas jas valdo, tai kas jas paverčia darboholikėmis?
– Savirealizacija. Jos nori įrodyti, kad moka dirbti ne prasčiau, nei vyrai. Jei vyrai dirba po 12, tai jos triūsia po 13 valandų.
Daugumą iš jų slegia vidinė dilemą: kam aš visa tai darau? Jos analizuoja situaciją, kurioje yra atsidūrusios, nes viduje kovoja du žmonės – vaikų motina ir vadovė-verslininkė. Sielvartas toje kovoje yra didžiulis, kaip ir didelis skausmas.
Vienos lieka kovoti, kitos – sumažina krūvius ar sustabdo karjerą. Trečios eina prieš srovę – atkakliai nedirba viršvalandžių, nors vyrų spaudimas joms būna didelis.
Kita vertus, man retai tenka konsultuoti moteris-vadoves. Dirbu su gamybininkais, o moterų gamybos įmonėse labai mažai.
Be to, Lietuvoje dar nepasikeitė kartos, – dar nėra moterų vadovių, kurios, būdamos karjeristės, jau išeitų į pensiją. Nes tik žvelgiant atgal galima įvertinti, ar praeityje priimti sprendimai buvo verti aukos.
– O jūs pats, dirbdamas per du darbus, išsitenkate 8 valandų darbo dienoje?
– Ir aš esu darboholikas. Bet aš tai pripažinau. Darboholizmas man nebėra vertybė. Jis neatnešė tos laimės, kurios tikėjausi.
Manau, kad dabartinė būklė – tai kelias, bet dar ne laimėjimas. Darbaholizmas lyg alkoholizmas – liga visam gyvenimui. Įmanoma nebegerti, bet grėsmė užgerti persekioja nuolat. Taip pat jaučiasi ir darboholokas. Jei žmogus daugybę metų arė kaip jautis, sustojus jam – blogai.
– Jei darbas nepadaro žmogaus laimingu, tai kur rasti tą laimę?
– Kai žmogus sugeba duoti ką nors kitam, nelaukdamas atpildo, jis tampa laimingas. Matau, kaip vadovai, kuriuos mokau ir konsultuoju, imasi socialinės veiklos.
Kartais nereikia jokių žygdarbių, – pakanka išklausyti kitą žmogų. Arba užgniaužti egoizmą ir perduoti patirtį kitiems – jaunimui.
Kiti jaučia pasitenkinimą, kai investuoja į savo sveikatą – ima sportuoti. Arba atleidžia varžtus ir imasi pomėgių. Kodėl gi koks nors kelininkas negalėtų parašyti eilėraščių knygos?
