- Jūsų Kūno gerovės programa tampa madingų pokalbių tema. Ar tiesa, kad ja naudojantis be jokių dietų ir badavimų galima numesti iki 20 kg svorio?
- Galima ir numetama ne tik 20 kg bet ir 40 kg. Tiesa ir tai, kad badauti taip pat nereikia – aš juk ne Chazanas.
- Kaip dažnai į jus kreipiasi antsvorio ar kitomis sveikatos problemomis besiskundžiantys verslininkai?
- Na, aš nereikalauju, kad žmogus atskleistų savo pajamų gavimo būdus ir kiekius, nėra ir kainų „pagal piniginės storį“, taigi, tikslios statistikos, kokią mano klientūros dalį sudaro verslo žmonės neturiu, tačiau, kita vertus, verslininką ir nieko neklausus gana lengva atpažinti.
- Jiems būdingi kažkokie išskiriantys požymiai?
- Matote, gal tai ir nuskambės neįprastai, tačiau verslininkai yra labiausiai išnaudojama, netgi engiama, visuomenės dalis. Pabandykite įsivaizduoti, kad visą savo gyvenimą esate skolingi – o juk tai praktiškai kiekvieno verslininko kasdienybė. Ir taip visą gyvenimą. Įsivaizduojate, koks streso lygis?
Viena vertus, verslininkas yra gyvybingiausia visuomenės ląstelė, tiesiog Kūrėjo bendradarbis, kuris savo minties jėga ir nuolatinėmis pastangomis sukuria tai, ko iki tol nebuvo, arba patobulina tą, kas buvo anksčiau – juk neatsitiktinai šnekamojoje kalboje sakoma „užkūrė verslą“, na, o jei jau užkūrė – tai ir kūrėjas. Aišku, ne tas didysis, bet jo bendradarbis, o tiksliau tas, kurio rankomis anas traukia iš ugnies kaštonus. Tačiau tuo pat metu verslininkas kuria vertes bei vertybes, kaip priemone naudodamasis visiškai efemerišku dalyku – pinigais, kurie patys savaime jokia vertybe nėra, o tai jau ne tik paradoksas, bet ir neišvengiamas problemų (taigi, ir streso) šaltinis.
Tarsi to būtų negana, iš akių išleidžiamas tas faktas, kad pinigai seniai nustojo būti tarpininkais prekių cirkuliacijoje ir patys tapo preke, t.y. yra parduodami vartotojui (šiuo atveju verslininkui) už palūkanas. Štai tos palūkanos ir yra tikrieji pinigai, tačiau verslininkas jas ne gauna, o atiduoda, o gauna – bankas. Taigi, pats verslininkas tikrųjų pinigų nė neturi, o turi tik įsipareigojimus ir skolas, už kurias dar ir yra įkeitęs savo turtą.
Teoriškai žodis „kreditas“ reiškia pasitikėjimą, tačiau tai tik teoriškai, gi praktiškai bankas taip gręžia kiekvieną, kam tuos kreditus teikia, kad pasirašydamas su juo sutartį tampi ne tik skolingas, bet ir kaltas.
Banksterių sindikatui visiškai nerūpi, kokią naudą atneš visuomenei tas ar kitas projektas, tiksliau, rūpi lygiai tiek, kiek toji nauda virs į skaičiukus jų kompiuteryje, o jei nevirs – tada ir verslininkas, ir jo verslas bus paprasčiausiai paleistas iš varžytinių. Tokia yra verslininko kūrybos kaina ir nuolatinės įtampos šaltinis, kurioje jis ir gyvena diena dienon.
- Vienas lauke ne karys, jis gi paprastai turi komandą, kuri tą kūrybą realizuoja?
- Taigi jis yra nuolat priešpastatomas mažai susivokiančių samdinių armijai, kurie visada jaučiasi per daug dirbantys ir per mažai už tą darbą gaunantys, ir todėl jo širdyje nekenčiantys (tai ir nenuostabu, kai paveikslėlis dėliojamas būtent taip). Banksteriams tai neįdomu, bet tai ir nekeista, ne jų reikalas sukti sau galvą dar dėl ko nors kito, išskyrus tuos skaičių stulpelius ataskaitose. Tuo tarpu visos įmanomos valdžios deklaruoja, kad joms rūpi žmogus ir kad jos siekia socialinio teisingumo – kaipgi kitaip?
Kieno sąskaita jos to siekia, jau kitas klausimas ir jei atidžiau pažiūrėtume, kaip mat paaiškėtų, kad kiekviena valdžia yra godi pinigų ir stengiasi juos paimti iš tų, kurie jų tarytum turi, taigi, iš verslininkų. Taip pradedama lupti antroji oda.
Formaliai tai vaizduojama kaip rūpinimasis mažiausiai apsaugotais socialiniais sluoksniais, tačiau kai aš matau valdininkiją važinėjant prabangesniais limuzinais, negu minimi verslininkai, manęs tos kalbos apie rūpinimąsi kitais neįtikina. Akivaizdu, kad jie rūpinasi išimtinai savim.
Verslininkas tą, aišku, suvokia ir norėdamas išlikti bent su puse nenuluptos odos ieško ir randa būdų, kaip nuo to engimo išsigelbėti – viena vertus, jis pats stengiasi kur tik įmanoma susimažinti išlaidas, taip paskirstydamas iš valdžios patiriamą spaudimą ir savo darbuotojams, kas virsta mažais atlyginimais ir „vokeliais“, o taip pat kurdamas neformalius ryšius su valdančiąja klase. Tai ir vadinama korupcija.
Tiesa, čia kaip taisyklė stengiamasi neįvardinti, kad kyšio davimas ir ėmimas yra diametraliai priešingi veiksmai – duodančiajam tai išlaidos, imančiajam pajamos, tačiau „patogumo dėlei“ į tai linkstama nekreipti dėmesio. Kadangi tai jau nusikalstama veikla ir visos valdžios nuolat šaukia, kaip jos tą korupciją (aha, savo pajamas) sutvarkys, tai streso verslininkui (nesėkmės atveju „tvarkys“ taigi jį) tik padidėja.
Galų gale – o tai jau trečiasis lupamas kailis – jei kas nors kur nors nepavyks, visi šunys irgi bus sukarti ne ant ko kito, o ant verslininko. Tereikia jam suklupti ir žiniasklaida su pasimėgavimu pačioje nepalankiausioje šviesoje papasakos kas buvo ir ko nebuvo, pradedant nuo „nuslėptų milijonų“ ir baigiant būtomis ir nebūtomis „meilės istorijomis“. Tarsi to dar nebūtų gana, tokiu atveju dažniausiai jau buvę draugai tampa „nukentėjusiais“, o vos ne į eilę besirikiavusios kandidatės į lovą, žiūrėk, ims ir padalins interviu, kokio bjauraus charakterio žmogus jis buvo.
Skyrybos su turto padalijimu bei bylinėjimaisi su broliais ir seserimis taip pat nėra retai pasitaikanti išimtis. Na, o viso šito pyrago viršuje, nepaisant nieko, kas čia buvo paminėta, dar tarsi cukruota slyva pūpso būtinybė visą laiką vaizduoti Misterį Prestižą, t.y. tokį, kuriam niekad nieko neskauda, viskas ir visada klojasi puikiai, o žodis „nesėkmė“ apskritai yra ne iš jo leksikono.
- Nelengva verslininko duona, tai kam tada į tokį drumstą vandenį jie taip noriai brenda?
- Patikėkite, šį paveikslėlį piešiau iš natūros. Viską, ką pasakiau apibendrintai, nesunku sulyginti su žinomesnių verslininkų biografijomis. Ir net tuo atveju, jei jums važinėjantis dviračių ūmai sustos širdis (o stoja ji, paprastai,nuo ilgalaikės perkrovos, kitaip sakant – nuo to paties streso), būtinai atsiras tuntai tokių, kurie ir ant mirusio nepasigėdys sukarti dar keleto būtų ar sugalvotų nuodėmių.
Beje, čia kalba ėjo daugmaž apie didžiuosius, o kur visi smulkesni? Galiu pasakyti, kur – ogi visose pasaulio „anglijose“ ir „amerikose“. Manote, tarp jų mažai tokių, kurių namus suėdė bankai? Tai va, grįžtant prie tų bruožų, iš kurių greičiausiai atpažinsi verslininką (beje, nepriklausomai nuo lyties) – tai žmonės, kurių gyvenimas toks įtemptas, jog kad ir kaip įtikinamai jie šypsotųsi, kad ir kaip logiškai dėliotų mintis (beje, tai dar vienas skiriamasis verslininkų bruožas), virš jų tvyro beveik fiziškai jaučiama įtampa, panašiai, kaip atsistojus šalia galingo elektros generatoriaus.
- Kaip būtų galima tą įtampą sumažinti ir stresą suvaldyti?
- Na, jie ir „suvaldo“. Anksčiau populiariausia priemonė buvo alkoholis, dabar prisidėjo ir „koksas“. Pirštais nerodykime, tačiau kai matote kokį nors verslo atstovą vis šniurkštelint nosimi, o tą šniurkštelėjimą palydi nervinis tikas veide, sunku nepagalvoti, koks yra jo streso suvaldymo metodas. Pabrėžiu, tai nėra verslininko pasirinkimas, tai gyvenimo būdo pasekmė. Dar pridursiu, kad ant viršaus užgeriamas viskis, net jei tai ir „Blue Label“ vietoje plebėjiskojo „Red Label“, skirtumas tik tas, kad pirmasis yra „draugiškesnis“ gomuriui, na, gal ir kepenims, tačiau smegenų ląsteles ardo lygiai taip pat...
- Kokį receptą tokiam žmogui jūs parašytume?
- Kadangi jau įsitikinome, jog problema – įskaitant nutukimą, kas irgi gana dažnas stresą lydintis reiškinys, kylantis iš emocinio valgymo, kai ima nervai – yra smegenyse, o ne skrandyje ar dar kur kitur, tai mano metodika ir skirta visų pirma smegenims. Aš tai vadinu proto higiena. Kūno gerovę suvokiu ne tik kaip raumenų, sąnarių ar juos dengiančių riebalų kiekybę ir kokybę, o kaip viso kūno – taigi, ir smegenų, tiksliau, jų – visų pirma, veiklą be užsikirtimų. Vadinasi, visų susikaupusių apnašų nuvalymas yra veiksmas numeris vienas.
Visos mūsų bėdos kyla iš pertekliaus, o ne nepritekliaus: dėl per didelio rūpinimosi (streso); dėl per daug prikauptų daiktų, kurie ne tik nebetarnauja mums, bet mes imame tarnauti jiems; dėl nuolatinio persiėdimo, kai maistas nebe aprūpina mus energija, o dėl dešimčių kilogramų ant savęs nešiojamo lajaus tą energiją siurbia. Trumpai – ir mes patys, ir mūsų gyvenimai palengva virsta šlamšto sandėliais, gi šlamštas yra viskas, ko neturėdami mes gyventume geriau, negu tada, kai tą turime.
Jau minėtas po oda bei ant vidaus organų susikaupęs lajus yra tiesiog chrestomatinis šlamšto pavyzdys, lygiai tą patį galima pasakyti ir apie skudurų (tegu ir su labai prabangiais prekių ženklais) prikimštas ponių ir panelių rūbų spintas – o juk vis tiek „nėra kuo apsirengti“, taigi, tik vietą užima.
Koks nors „breitlingas“ ar „roleksas“, pūpsantis ant riešo galiausiai rodo tą patį laiką, kaip ir kiekviename mobiliajame esantis skaitmeninis laikrodis, tačiau kainuoja keleriopai – tai už ką čia mokama? Prabangus limuzinas, ryjantis nežinia kiek kuro, kuriuo važiuoja dažniausiai vienui vienas žmogus – štai jums perteklinių sąnaudų, taigi, brangiai kainuojančio ir gyvenimą suėdančio šlamšto pavyzdžiai.
Mano darbas ir yra žmogui padėti susirūšiuoti pagal būtinumo kategorijas, pagal tikrąją vertę tuos dalykus, kurie – tikėtina – ir pavertė jo gyvenimą nesibaigiančio streso karusele iš kurios savarankiškai išlipti jis jau nebegali, tačiau nebegali ir gyventi susisukusia galva.
Pridursiu, kad vien šitų dalykų įvardijimas dažnokai duoda neblogus rezultatus, nors tai ir tėra tik pirmas žingsnis. Kita vertus, yra puikių pavyzdžių, kai iš proto nesikraustantys verslo pasaulio atstovai – taip pat iš visų lygių, pradedant kioskeliu ar prekyviete turguje ir baigiant prekybos tinklų akcininkais – labai neblogai tvarkosi tiek savo finansų ūkyje, tiek su savo fiziniu kūnu. Tai neabejotinai rodo, kad su galva jiems viskas gerai. Neatsitiktinai savąją kūno gerovei skirtąją knygą pavadinau „Kaip gyveni, taip ir atrodai“.
Visa tai, apie ką kalbu, kalbu remdamasis savo patirtimi, laiškais, kuriuos gaunu į savo puslapį Harmonio.lt, arba "Faccebook" paskyrą. Turių klientų visame pasaulyje - nuo Sidnėjaus ir Delio iki Londono ir Maskvos. Bendravimas su jais internetu darosi patogiausia ir prieinamiausia forma.