Ar galima į dešrą, gaminamą iš halalinės jautienos, įmaišyti šiek tiek kiaulienos? Ar būtina prieš skerdžiant gyvulius pašerti?
Mokydamas „Halal“ sertifikato siekiančių Latvijos mėsos perdirbimo įmonių darbuotojus į tokius klausimus ne sykį atsakinėjo asociacijos „Al Halal“ Standartų komiteto vadovas Aslanas Aydamirovas.
Šio Latvijoje gyvenančio musulmono rūpesčiu Saeima 2009 metais priėmė įstatymą, suteikiantį galimybę skersti galvijus pagal religines tradicijas. Keletas kaimyninės šalies skerdyklų pamažu išsirūpino „Halal“ sertifikatus.
„Kai tik atsirado galimybė, įsigijome sertifikuotą skerdyklą Latvijoje. Jau penktus metus pagal ritualą paskerstų galvijų mėsą eksportuojame į Europos valstybes, kuriose gausios musulmonų bendruomenės, – Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją“, – pasakojo mėsinius galvijus auginančias bendroves „Lietuviška mėsa“, „Aubrakas“ bei Jonikų ūkį vienijančio kooperatyvo vadovas Vidmantas Jonika.
Kol kas mėsa negabenama į musulmoniškas šalis. Prieš trejetą metų buvo užmegzti ryšiai su turkais, tačiau jų apetitas Lietuvos augintojams pasirodė per didelis: vos per porą mėnesių buvo išskersti visi užauginti galvijai.
Lietuvoje prieš sunkmetį skerdyklos buvo sutelktos didžiųjų įmonių rankose. Pavieniams augintojams prasimušti į eksporto rinkas buvo sunku.
„Kai mes, keletas ūkininkų, susivienijome, keliai atsivėrė. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tapo lankstesnė – suteikė galimybę eksportuoti ir gyvus gyvulius, ir skerdenas.
Be to, Latvijoje pradėjus skersti vis daugiau galvijų, jų supirkimo kainos taip pat pradėjo kilti. Tai tapo postūmiu plėsti ūkius“, – sakė V.Jonika.
Latvijos skerdykloje, kurioje dirba du musulmonai, per mėnesį paskerdžiama apie 1000 galvijų.
Pasak A.Aydamirovo, Latvijoje šiuo metu „Halal“ sertifikatus turi 5 skerdyklos. Joms tenka taikytis prie neįprastų reikalavimų. Pavyzdžiui, ten negalima skersti kiaulių.
„Halal“ sertifikatas reikalingas verslui, nes tai – liudijimas, kad viskas – nuo skerdimo iki gaminio – atlikta pagal griežtas taisykles. Neatsitiktinai visuose kraštuose pirkėjai šiuo ženklinimu pasitiki“, – sakė A.Aydamirovas.
Toks sertifikatas reiškia, jog gyvūnas žuvo nukraujavęs, tad jo mėsa laikoma itin kokybiška.
Vis dėlto Latvijoje dar labai mažai galvijus auginančių ūkių. Tai viena priežasčių, verčiančių pačius latvius vengti didžiųjų rinkų – Alžyro, Tuniso, Libijos, Sirijos ir kitų.
„Užsakymų yra didelių, bet jų nepriimame, nes kiekis – ne mūsų pečiams“, – sakė pašnekovas.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje metinė halalinių produktų apyvarta siekia apie 10 mlrd. eurų.
Lietuvos politikai jau atkėlė vartus – nuo 2015-ųjų sausio 1-osios įsigalios ritualinį skerdimą įteisinančios Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos.
„Turime sukaupę daug patirties. Galime lietuvius konsultuoti dėl kontrolės, ženklinimo ar standartų. Juolab kad svarbus ne tik ritualinio skerdimo procesas, bet ir pačių darbuotojų švietimas“, – sakė A.Aydamirovas.
Pasaulio rinkoje sukasi trilijonai litų
Anot Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesoriaus Juozo Ruževičiaus, halalinių produktų rinka tampa viena pelningiausių pasaulyje.
Bendra halalinių produktų – maisto, kosmetikos, vaistų, paslaugų apyvarta šiuo metu sudaro apie 2,1 trilijono JAV dolerių (5,78 trln. litų) ir didėja daug sparčiau nei tradicinių prekių apyvarta.
Prognozuojama, kad vien tik tokių maisto produktų rinka 2018-aisiais pasieks 1,6 trln. JAV dolerių (4,41 trln. litų) vertę.
„Halal“ sertifikatas aktualus Lietuvos įmonėms. Apie 80 proc. halalinių maisto produktų pagaminama ne islamo šalyse, o apie trečdalį tokių gaminių suvartoja ne musulmonai, nes žmonės šį sertifikatą sieja su produktų kokybės ženklu“, – sakė J.Ruževičius.
