– Daugelis žmonių litą laiko vienu Lietuvos valstybingumo simbolių. Ar neskauda širdies, kad taip sunkiai susigrąžintą lietuvišką pinigą keičia europinė valiuta? - „Lietuvos rytas“ pasiteiravo 1993 metais Lietuvos bankui vadovavusio ir ant tuo metu išleistų lito banknotų pasirašiusio R.Visokavičiaus.
- Litas greta himno ir vėliavos buvo vienas svarbiausių atkurtos Lietuvos valstybės simbolių.
Man teko nemažai prisidėti rengiant nacionalinei valiutai dirvą, kuriant įvedimo mechanizmą, perspausdinant brokuotus banknotus, todėl, suprantama, graudu atsisveikinti su litu.
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, negalima nepaisyti jo reikalavimų. Litas jau atliko savo istorinį vaidmenį, nes jei nebūtume jo įsivedę 1993-iais, dabar negalėtume pereiti ir prie euro.
Mes netgi vėluojame įsivesti eurą. Galėjome tai padaryti 2007 metais, bet koją pakišo mūsų politikų neįžvalgumas.
Kai 2006 metais iš Briuselio atėjo neigiamos žinios, man paskambino tuomet dar premjero pareigas ėjęs Algirdas Brazauskas. Jis apgailestavo, kad dėl vos 0,1 proc. viršyto infliacijos rodiklio nepavyks įsivesti euro.
Pasakiau jam, kad suvaldyti iki reikiamo lygio infliaciją buvo galima vienu dviem politiniais sprendimais. Politikai tuomet paprasčiausiai pražiopsojo šią kliūtį, todėl dabar įsivedame eurą paskutiniai.
Kai iš pradžių Estija, o vėliau ir Latvija tai padarė, laikytis įsikibus nacionalinės valiutos mums būtų jau pernelyg nuostolinga. Mat su savu litu atrodytume įtartinai greta eurą įsivedusių kitų Baltijos šalių.
Viso regiono ekonomikos panašios, konkuruojame dėl investicijų. Eurą anksčiau įsivedusios Estija ir Latvija ėmė lenkti Lietuvą ir ekonominiu požiūriu. Manau, daug netekome nesugebėję anksčiausiai Baltijos regione - dar 2007 metais - įsivesti euro.
Jei tuomet būtume tai padarę, šiandien Lietuvos ekonomika būtų gerokai tvirtesnė.
- Kuo grindžiate šį savo įsitikinimą?
- Pirmiausia daug lengviau būtume išgyvenę 2008 metų pabaigoje kilusią finansų krizę. Mat dar 1994 metais pereidama prie valiutų valdybos modelio, o 2004-iais susiedama litą su euru, Lietuva atsisakė savarankiškos pinigų politikos.
Turėjome nacionalinę valiutą, bet patys jos kurso nelėmėme, visi svertai buvo Europos centrinio banko rankose. Euras plaukiojo, veikiamas ekonomikos dėsnių, o drauge - ir prie jo prikaltas litas. Tai buvo lyg metalinis korsetas, trukdęs laisviau reaguoti į Lietuvos ekonominę padėtį.
Importuojančioms bendrovėms tvirtai su euru susietas lito kursas buvo naudingas, plėtėsi prekyba, bet Lietuvos gamintojams tai trukdė įsitvirtinti užsienio rinkose, nes mūsų nacionalinė valiuta ilgainiui tapo pernelyg pervertinta.
Dabar įsivesdami eurą, prisiglaudžiame prie bendros euro zonos pinigų politikos. Aišku, jos lemti negalėsime, bet turėsime teisę tarti ir savo žodį. Esu įsitikinęs, kad ši politika bus gerai apgalvota, pažangi ir tai tik padės Lietuvai nedaryti klaidų.
Poros mėnesių šalies ūkiui ir vartotojams prireiks apsiprasti su euru, o vėliau išaiškės bendros valiutos privalumai.
- Kokios naudos iš euro gali tikėtis kukliai uždirbantys paprasti Lietuvos žmonės?
- Manau, euras skatins didinti Lietuvoje ir algas, ir pensijas.Įmonės turės tiesioginės naudos, bet ir darbuotojai, lygindami savo uždarbį su kitų euro zonos šalių atlyginimais, ims labiau spausti darbdavius.
Dabar Lietuva praranda rinkas Rusijoje. Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą. Įvedus eurą, mūsų įmonėms bus lengviau persiorientuoti į Vakarų rinkas, kurios daug patikimesnės ir turtingesnės nei Rytų kaimynų. Ir tai milžiniškos rinkos - vien ES gyvena apie pusę milijardo žmonių.
Euras palengvins lietuviškos produkcijos kelią ir į Azijos rinkas, pirmiausia Japonijos.
Aišku, darbdaviai turės įsigyti modernesnių technologijų, nes jei su senosiomis dar buvo galima dirbti mažiau kokybei reikliai Rytų rinkai, Vakaruose teks taikytis prie aukštesnių reikalavimų. Verslui teks investuoti, bet tai leis didinti darbo našumą, kartu ir darbuotojų algas.
Lietuvos ekonominę padėtį sustiprins ir tai, kad euro zonos šalys koordinuoja ir mokesčių bei muitų politiką. Europos centrinis bankas geriau prižiūrės mūsų šalies ūkį, sumažins abejotinų sprendimų riziką.
Tai taip pat ilgainiui sudarys prielaidas didinti atlyginimus, kurie euro zonoje dabar patys mažiausi, žemesni nei Latvijoje ir ypač Estijoje.
Netgi stebina, kad lietuviai tokie kantrūs ir iškenčia akivaizdžiai per menkas algas. Bet Lietuvai dar tvirčiau susisaisčius su turtingomis euro zonos šalimis, šis užmokesčio atsilikimas per daug badys akis ir padėtis ims gerėti.
- Kokių klaidų nepavyko išvengti įsivedant litą ir ar jos nepasikartos pereinant prie euro?
- Manau, ir litus įsivedėme vėliau nei galėjome. Pirmiausia teko pereiti prie rublių pakaitalo - vadinamųjų talonų.
Šio pereinamojo laikotarpio negalėjome išvengti dėl Rusijos, pavydžiai žvelgusios į mūsų ketinimus turėti savus pinigus, politikos.
Maskva nenorėjo paleisti Lietuvos iš savo gniaužtų, o rublis buvo viena iš mus laikiusių grandinių.
Lietuva rublių nespausdino. Juos teko pirkti iš Rusijos centrinio banko. Kai kiek atsigavome po nepriklausomybės paskelbimo įvestos ekonominės blokados, rusai pradėjo stabdyti rublių tiekimą į mūsų šalį, taip sudarydami kliūtis išmokėti žmonėms atlyginimus.
Galiausiai Maskva visai liovėsi tiekti Lietuvai rublius, kurių reikėjo vis daugiau. Atėjus algų mokėjimo dienai, įmonės neturėdavo pinigų. Gelbėjo tai, kad jau patys spausdinome talonus. Neretai pusė algos būdavo išmokama rubliais, kita dalis - talonais.
Tarptautiniai mokėjimai vis dar vykdavo rublais. Tiesa, Lietuvoje 1992 metų spalio mėnesį talonai tapo vienintele atsiskaitymo priemone.
Reikėjo skubiai parengti savos valiutos įvedimo mechanizmą ir pasigaminti litų. Bet šio darbo imtasi atžagariomis.
Ėmęs 1993 metais vadovauti Lietuvos bankui, pamačiau, kad neparengtas net lito įvedimo mechanizmas.
Metinė infliacija išaugo iki 1000 procentų. Palūkanos bankuose siekdavo 160-180 procentų. Tai buvo verslui nepakeliama. Tik greitai prekes parduodantys prekybininkai galėjo kredituoti savo veiklą.
Kol infliacija nebuvo sutramdyta, įsivesti savų pinigų dar negalėjome, nes antraip litai tuoj pat nuvertėtų.
Tad svarbiausia ir sunkiausia užduotis buvo kuo greičiau numušti infliaciją bent iki dviženklio skaičiaus rodiklio, o tai galėjome padaryti tik vykdydami savą pinigų politiką. Jos pradžia - 1993 metai.
Mums pavyko greitai suvaldyti infliaciją. Kvietėme konsultantus, patys vykome mokytis į Vakarų šalis. Beje, užsienio specialistai talkino labai geranoriškai.
Įvedus litą, atidžiai stebėjome, kad perskaičiuodami kainas verslininkai jų nedidintų. Jei mūsų kontrolieriai nustatydavo, kad jos padidintos, stabdydavo prekybą. Tai labai drausmino. Dabar taip pat svarbiausia prižiūrėti, kad įsivedant eurą neišaugtų kainos.
Anuomet kilo ir daug politinių ginčų. Vieni Seimo nariai pasisakė, kad litas būtų įvestas kuo greičiau, kiti tam prieštaravo ir siūlė kažin ko palaukti, nes neva Lietuvos ekonomika dar nepasirengusi savai valiutai.
Kai kurie šių politikų šiandien dedasi itin dideliais patriotais, o tada teko jiems atkakliai įrodinėti, kad litą reikia įsivesti nedelsiant.
Panašiai vyko ir dabar, kai Lietuva nusprendė pereiti prie euro - kai kurie politikai tam prieštaravo, mėgindami taip užsidirbti politinių dividendų.
- Tačiau net ir įtikinus politikus, atrodo, kilo rimtų techninių kliūčių įsivesti eurą?
- Kai 1992 metais buvo atgabenti pirmieji litai, specialistai griebėsi už galvų. Lietuvoje spausdintos etiketės ant alaus butelių atrodė geriau.
Padirbti tokius litus nieko nereiškė net ir primityvia spausdinių kopijavimo technika. Leisti šių pinigų į apyvartą nebuvo galima. Todėl teko atidėti lito įvedimą.
Litų gamybai skirti pinigai jau buvo iššvaistyti. Vis dėlto privertėme litus spausdinusią bendrovę dalį jų perspausdinti, o trijų nominalų banknotai visi buvo atspausdinti iš naujo kitoje spaustuvėje.
Tai buvo įtampos kupinos dienos, jautėme, kad esame sekami. Šveicarijoje kavinėje kalbantis su vienos šveicarų pinigų gamybos bendrovės vadovais man parodė prie kito staliuko sėdinčius asmenis, kurie esą sekė mane.
Beje, šveicarai pranešė, kad negalės spausdinti litų, nes Maskva pagrasino, kad tuomet nutrauks su jų įmone didesnės vertės sutartį.
Tačiau ėmėme slapta bendrauti su svarus sterlingus spausdinančia, o tarpukariu ir litus gaminusia britų bendrove „Thomas De La Rue“, kuri sutiko mums padėti ir per mėnesį atspausdinti trijų nominalų banknotus.
Kitaip nei šiais laikais, anuomet teko viską daryti slapčia. Į Londoną vykau apsimetęs Lietuvos vadovą lydinčios verslininkų delegacijos nariu.
Per priėmimą viešbučio restorane su tuomečiu prezidentu A.Brazausku slapčia nusileidome į požeminį garažą ir sėdę į automobilį nuvykome susitikti su „Thomas De La Rue“ vadovais.
Tačiau vos grįžus į Lietuvą, mane puolė klausinėti žurnalistai, ar Londone nevyko kokių derybų dėl lito spausdinimo. Vis dėlto paslaptį pavyko išsaugoti.
Tiesa, mano darbo kabinete Lietuvos banke aptikome net tris pasiklausymo įrenginius. Vieną radome gėlių vazonėlyje šalia vietos, kur kalbėdavomės su mūsų konsultantais.
Plona antena kyšojo iš vazono lyg augalo stiebas. Antros „ausys“ buvo įtaisytos už mano kėdės židinyje, o trečias mikrofonas nuleistas iš palėpės greta šildymo vamzdžio.
Iki šiol nežinau, kas įtaisė šią pasiklausymo įrangą. Ją išmontavo banko saugos tarnybos darbuotojai. Bet nežinodami, ar nėra ir daugiau mikrofonų, slaptų reikalų mano kabinete neaptarinėdavome. Prireikus su pas mane posėdžiavusiais asmenimis susirašinėdavome rašteliais.
Kilo ir nelauktų kliūčių. Vieną atspausdintų litų siuntą 1993 metais atgabenus į Maskvą, išsiunčiau juos parvežti šarvuotais automobiliais, bet prie Možaisko vilkstinę sustabdė rusų omonininkai.
Beveik savaitę mūsų inkasatoriai gyveno užsirakinę šarvuočiuose. Tik po sunkių derybų su Rusijos centriniu banku buvo leista litus atgabenti į Lietuvą.
- Ar pasiliksite litų banknotų atminimui?
- Būtinai išsaugosiu visų nominalų banknotų ir ypač tų, ant kurių yra mano parašas.
Kai tapau Lietuvos banko vadovu, tėvas man padovanojo sidabrinę lito monetą, kurią išsaugojo per visus okupacijos metus. Kol buvo įvestas litas, aš visą laiką šią monetą nešiojausi kišenėje kaip talismaną. Dabar litus saugosiu vaikams ir vaikaičiams.
