Kad tai yra principinė geroji naujiena žmonijai užsispyrę teigė komunistai. Tačiau vos tik pažiūrėjęs į sovietų materialiosios kultūros artefaktus bet kuris bešališkas vertintojas neišvengiamai padarys išvadą, kad tai – tai šalis klonas, kuri iš visų jėgų kėlė skiauterę, stengdamasi eiti visos planetos priešakyje, bet turėjo tik vilktis pirmaujančių kapitalistinių valstybių uodegoje.
Tie prakeikti kapitalistai!
„Pavyti ir aplenkti Ameriką“ – tokią kilnią misiją buvo iškėlusi komunistinė Sovietų Sąjungos vadovybė. Pati ši idėja iš esmės visai nebloga, kadangi bet kokie tos pačios paskirties daiktai vienaip ar kitaip tarpusavyje ima konkuruoti. Tačiau sovietams šis nenumaldomas troškimas „pavyti prakeiktus kapitalistus“ tapo kažkokia įkyria idėja, savotiška manija.
Plačiai aptarinėjami ketaus išlydymo rodikliai propagandinės kampanijos ruporų buvo pateikiami būtent per šią „pavysim ir aplenksim“ prizmę, kitaip tariant, sovietinis žmogus turėjo būti laimingas vien tik žinodamas, kad šalis, kurioje jis gyvena, per metus išlydė ketaus daugiau, negu, tarkime, Anglija. Skamba idiotiškai, bet taip buvo. O ir iš tiesų buvo nemažai žmonių, kurie patyrė malonumą girdėdami, kad ketaus išlydyta su kaupu.
Tačiau, kaip sakoma, ne tik ketumi žmogus gyvas būni. Reikėjo tas devynias galybes ketaus pagrįsti ir kažkokiais praktiniais reikmenimis. O su praktiniais daiktais visada kildavo problemų. Todėl komunistai ilgai negalvodami pradėjo bukai kopijuoti viską, ką vertingo turėjo Vakarai. Toli nesižvalgydami iš arčiau pažvelkime į kai kuriuos sovietinius klonus, kviečia O.Leusenko.
Visiškai teisingai suprasdama, kad savų mokslo ir inžinerijos kadrų Sovietų Sąjunga turi tik katino ašarą, 1929 metais ji pradėjo klonuoti Fordo gamyklą.
Tuo tikslu 1929 metų gegužės 31 dieną Sovietų Sąjungos Aukščiausioji liaudies ūkio taryba ir amerikiečių firma „Ford Motor Company“ sudarė sutartį dėl techninės pagalbos organizuojant lengvųjų ir krovininių automobilių masinę gamybą. Todėl 1932 metų sausio 1 dieną amerikiečių inžinierių Žemutiniame Naugarde pastatyta GAZ gamykla pradėjo klonų gamybą.
Paleiskit kopijavimo mašiną!
GAZ A (buvo gaminamas pagal licenciją nuo 1932 metų), GAZ M-1 „Emka“ (buvo gaminamas be jokios licencijos nuo 1936 metų).
Kaip buvo rašoma apie šį automobilį, „Čiaika“ buvo nestandartinė tiek pagal dizainą, tiek pagal gausybę techninių naujovių...“ Tačiau pažvelgus į „Ford 59“, teks pripažinti, kad nieko originalaus „Čiaikos“ dizaine nebuvo.
O garsioji „Volga“ GAZ 21 …tai tik „Ford 54“.
GAZ 24, gamintas nuo 1970 metų… gerokai primena 1962 metų laidos „Ford Falcon“
Tačiau poros „Ford“ – GAZ klonavimu neapsiribota.
Vyriausybinis automobilis ZIL 114 („Laidynė“) man visada atrodė išsigimėlis, todėl aš ir galvojau, kad tai grynai sovietinis dizainas. Tačiau pasirodo, kad sukurti net tokį išsigimėlį sovietų dizaineriams buvo neįkandamas uždavinys...
…todėl vyriausybinės automašinos prototipu buvo nusižiūrėtas „LINCOLN CONTINENTAL“.
„Zaporožietis“ ZAZ 966 („Ilgaausis“) pradėtas gaminti 1967 metais. Kaip apie jį buvo kalbama: „20 minučių gėdos, ir tu jau darbe“. Atrodytų, kad tokį atgrasiai atrodantį automobilį tikrai niekas negalėjo ryžtis klonuoti. Kitaip tariant, nors ir skurdus, bet nors vienas dizainas juk turėjo būti visiškai originalus.
Tačiau įsižiūrėjus į 1961 m. laidos vokiečių automobilio „NSU Prinz 4“ kontūrus https://www.nsuprinz.de/Models/NSU_Prinz_4.asp), akis pagauna kažką iki skausmo pažįstamo.
Apskritai kalbant, šioje nuorodoje pavyzdžių irgi netrūksta: https://www.uscars.lv/index.php?id=8⟨=_LV&lapa=raksts&rid=111
1967 metais Toljatyje prasidėjo grandiozinė VAZ gamyklos statyba (italų „Fiat“ klono). 1970 m. balandžio 19 d. buvo surinktas pirmasis VAZ-2101 „Žiguliai“ („Kapeika“).
Kopijavo ir karinę techniką
Niekam ne paslaptis, kad pavyzdžiu paimtas „Fiat 124“. O po to VAZ vien tik modifikavo šį modelį. Bet tai automobiliai. Tačiau automobiliais technikos sritis neapsiriboja. Trumpai peržiūrėkime kitus SSRS pasiekimus technikos srityje. Rusijos tankų gamybos pramonė yra pasididžiavimo objektas. Tačiau ji prasidėjo nuo klonavimo.
Pavyzdžiui, pačio geriausio prieškario laikų sovietinio tanko pirmojo modelio pagrindu buvo paimtas amerikiečių tankas „Christie“, kurį sovietų komisija nupirko iš amerikiečių inžinieriaus Johno Walterio Christie 1929 metais (beje, šių metų gegužės 6 d. sukako 150 metų nuo šio išradėjo gimimo dienos – Red.).
Sovietinis lengvasis tankas Т-26 pradėtas gaminti kaip anglų 6 tonų masės lengvojo tanko „Vickers Mk.E“ licencinis klonas.
Visi žino paminklą „Kosmoso užkariautojams“, kuris stovi Maskvoje prie metro stoties „VDNCh“. Jį vainikuoja pirmoji sovietinė balistinė raketa R-1. Nuotraukoje – R-1 starto pozicijoje.
Bet sovietinė R-1 buvo tikslus vokiečių „Vergeltungswaffe (Fau-2)“ klonas. Šiomis raketomis vokiečiai apšaudė Londoną. Įdomu tai, kad klonuota ne tik pati raketa, bet ir jos spalva. Vėliau, kaip visi žino, Sergejus Pavlovičius Koroliovas sukūrė visiškai originalią tėvyninę raketų pramonę.
Čia aš nesiginčysiu apie sėkmes ir nesėkmes, sako straipsnio autorius. Bet štai įdomus faktas: sovietinės raketų pramonės finalas yra erdvėlaivis klonas „Buranas“, kuris yra amerikiečių daugkartinio naudojimo erdvėlaivio „Columbia“ kopija.
Panašūs kaip du vandens lašai
Tiesa, reikia pasakyti, kad daugkartinio naudojimo laivų sukūrimo idėją dar praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje sovietiniame žurnale „Technika molodiožy“ (Jaunimo technika) išsakė Maskvos aviacijos instituto studentas, būsimas kosmonautas Vitalijus Sevastjanovas (būtent po šio straipsnio į jį atkreipė dėmesį S.Koroliovas).
Bet faktas yra faktas – pirmasis (ir paskutinysis) sovietinis daugkartinio naudojimo pilotuojamas erdvėlaivis kaip du vandens lašai panašus į pagrindinio ideologinio priešo erdvėlaivį. (Priminsime, kad skrydžiams „Buranu“ buvo rengiamas vienintelis lietuvis kosmonautas Rimantas Stankevičius, kuris žuvo 1990 metų rugsėjo 9 d. Italijoje, atlikdamas eilinį parodomąjį skrydį. Nors į kosmosą jis ir nekilo, bet 1982 metų vasario 12 dieną jam suteikta kosmonauto kvalifikacija – Red.).
1944 metais viename sovietiniame aerodrome Tolimuosiuose Rytuose avariniu būdu nusileido amerikiečių strateginis bombonešis „Boeing B-29 Superfortress“, baigęs bombarduoti japonų taikinius.
Kadangi Sovietų Sąjunga ir Japonija buvo pasirašiusios nepuolimo sutartį, „B-29“ įgula buvo internuota. Ir draugas Stalinas davė nurodymą Tupolevui padaryti tikslią B-29 kopiją.
Taip Sovietų Sąjungoje atsirado strateginis bombonešis klonas „Tu-4“. Nukopijuota viskas, netgi fotoaparatas, kabojęs pilotų kabinoje.
O kaip su fotoaparatais?
Beje, dėl fotoaparatų. Sovietai gamino tokius nuostabius fotoaparatus „FED“ (pavadinti pagal „geležinio Felikso“ inicialus: Feliks Edmundovič Dzeržinskij). Jeigu jūs atidžiai perskaitėte visa, apie ką čia kalbėta, nenustebsite, kad tie fotoaparatai irgi buvo vokiečių firmos „Leica“ fotoaparatų klonai.
Štai pavyzdys: fotoaparatas „Leica IIIf“ ir FED-S „Komandyrskij“. Sutikite – ne iš karto pasakysi, kuris iš jų tas, kuris anas.
Arba, pavyzdžiui, fotoaparatas „Leicaflex“ ir sovietinis fotoaparatas „Zenit-E“. Ne visiškai vienodi, bet aiškiai matosi, kokį modelį nusižiūrėjo sovietų inžinieriai. Bet grįžkime prie klonavimo pramonės aviacijos srityje.
Štai viršgarsinis prancūzų ir anglų „Concorde“ (pirmasis prototipas pakilo 1969 metais, o komercinei eksploatacijai lėktuvas perduotas 1976 metais) ir rusiškas Tu-144. Ir vėl – panašumas akivaizdus. Tačiau šiuo atveju tiksliai pasakyti, kas iš ko nusižiūrėjo dizainą – sudėtinga. Kadangi „Tupolev“ savo pirmą skrydį atliko anksčiau už „Concorde“ – 1968 metais, eksploatuoti jis pradėtas dviem savaitėmis anksčiau už „Concorde“ – 1975 metų gruodį (sovietų specialistai buvo spaudžiami ir skubinami, kad nors keliomis dienomis aplenktų „kapitalistus“: tai vėliau atsiliepė lėktuvo kokybei – Red.).
Tačiau, turint galvoje sovietų meilę klonams ir teisingai organizuotą pramoninį šnipinėjimą, kažkaip nesitiki, kad prancūzai iš Tupolevo konstruktorių biuro butų nukniaukę dizainą savo lėktuvui. Bet klausimas lieka atviras. Na, o jeigu žiūrėsime ne taip aukštai?
Štai, pavyzdžiui, amerikiečių 1946 metų laidos televizorius „RCA 621TS“ ir sovietinis „КВН-49“ (1949 m.). Yra panašumo, tiesa? Arba anglų televizorius „GEC BT2253“ (1958 m.) ir sovietinis televizorius „Start-3“ (7-asis dešimtmetis) bei “Magnavox“, JAV (1980 m.). Nieko neprimena?
„Elektronika“ ir dar visa krūva to paties dizaino vienatipių 9-ojo dešimtmečio sovietinių televizorių. Tiesa, čia kūrybiškai pasidarbuota – valdymo pultelis apačioje, ne viršuje.
Arba „Portland Model TC-961DP“ (1979 m.) bei “Sony“, 1974 m. Čia jau jūs patys žiūrėkite, kokie sovietiniai televizoriai panašūs į jį (pavyzdžiui, spalvotas „Raduga-703“).
Pagal šią nuorodą ( https://bosonogoe.ru/blog/elektronika/664.html )galima rasti krūvą sovietinių televizorių. Ir galite neabejoti – kiekvienas iš jų turi analogą Vakaruose, pagamintą keleriais metais anksčiau.
Skaičiavimo mašinas kūrė patys
Įdomus dalykas – sovietinės elektroninės skaičiavimo mašinos (ESM). Jos tarsi yra nuošalyje. Iš tikrųjų Sovietų Sąjungoje ESM buvo pradėtos gaminti iš karto po karo. Maždaug tuo pačiu metu, kada jas gaminti pradėjo anglai ir amerikiečiai. Tiesa, Vokietijoje pirmąją ESM Konradas Zuse sukūrė dar per karą, bet ne čia esmė. Galima sakyti, kad sovietiniai projektai skaičiavimo technikos srityje buvo visiškai savarankiški.
Ir tai tęsėsi iki pat 7-ojo dešimtmečio pabaigos. Paskutinioji sovietinė ESM, kuri kaip lygi su lygiomis konkuravo su Vakarų analogais (tiesa, nusileisdama elementų srityje) – BESM-7. Tačiau 7-ajame dešimtmetyje sovietinė vadovybė, ištikima savo praktikai klonuoti viską, kas juda, nusprendžia klonuoti amerikiečių IBM-360. Ir klonavo, pavadindama „ES“. Nuo to momento sovietinė skaičiavimo technika pradėjo baisiai atsilikti nuo Vakarų.
Tokių sugretinimų seką būtų galima tęsti, tačiau reikėtų daug daugiau laiko, kad būtų galima visus sovietinius klonus surinkti krūvon, apgailestauja straipsnio autorius. Kiekvienas norintis gali tęsti šį įdomų užsiėmimą. Ir reikia pastebėti, kad klonavimas siekė labai toli. Jeigu palygintume 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių tipinių namų architektūrą, tai analogų atrastume Prancūzijos ir Italijos 5-jo dešimtmečio miesto gyvenamuosiuose namuose. Savitarnos valgyklos ir universalinės parduotuvės?
O kaip be vakarietiškų drabužių?
Nikita Sergejevičius (Chruščiovas- Red.) jas „pasiskolino“ iš JAV (1959 m. tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas N.S.Chruščiovas su vizitu lankėsi Jungtinėse Valstijose – Red.).
Na ir, žinoma, buvo klonuojama vakarietiška mada, tik vakarietiški drabužių modeliai buvo persiuvami netikusiai (nevartosiu termino „šlykščiai“, kad homo sovieticus vėl nepultų į isteriją, sako autorius), o dar dėl liūdnai pagarsėjusio „Gosplano“ (Valstybinio plano komiteto – Red.) viskas buvo diegiama keletą metų vėluojant, tad vien tik sovietiniais drabužiais apsirengęs žmogus atrodydavo labai jau varganai (o kaip kitaip galėjo atrodyti pilietis, vilkėdamasi tai, ką gamino sovietinė lengvoji pramonė?).
Ir netgi idėją perorientuoti žemės ūkį į kukurūzus N.Chruščiovas perėmė iš JAV.
Paprasčiau pasakyti, kad Sovietų Sąjunga buvo ne klonuota, o sava, taip sakant, pačių sukurta. Tarp kitko, ne, užmiršau, dar galima didžiuotis sovietiniu dvasingumu, ironizuoja O.Leusenko. Čia kaip viename filme (sovietiniame) apie prancūzų gyvenimą: „Merginą puošia kuklumas“ – „Taip, kada nėra kitų papuošalų“.
Parengė Leonas Grybauskas
