Tačiau apie tai kol kas mažiausiai galvojama. O pieno gamintojai ir perdirbimo įmonių atstovai išsijuosę tebevarsto Žemės ūkio ministerijos duris. Jų karas tęsiasi, o į apkasus yra sukritę ir valdininkai.
Nuo pernykštės liepos 17-osios iki šiųmetės žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė taip ir negavo progos „sudribti“ į valdininko kėdę. Šunybių per ministravimo metus jai buvo prikrėtę ir pavaldiniai. Aistros kunkuliuoja ir po žemėtvarkininkų stogu.
„Visus papurčiau, – šyptelėjo V.Baltraitienė užklausus, ar po patarėjo Sauliaus Jakimavičiaus akibrokšto feisbuke, kur jis pasidalino įspūdžiais iš veislinių bulių fermos, neprivertė persijoti komandos. – Buvo pokalbių. Juk tai nebe rajono politikai. Manau, kad jie padarė išvadas.“
- Kiekvienam žemės ūkio ministrui teko Rusijos akibrokštų. Būta ir antibiotikų piene skandalo, ir mažojo embargo, kai pieno gaminių eksportui buvo užkirstas kelias. Ir dabartiniam embargui galo dar nematyti. Bet gal dabar, kai „pieno“ įstatymas jau gimė Seime, ūkininkai ir pardavėjai atlyžo?
– Ne. Jie ir ministerijos duris visi tebevarsto, ir savo tiesą bando įrodyti, pavyzdžiui, perdirbėjai – kad trukdome jų verslui. Ir kad įstatymas, esą, yra niekinis. Bet kažkodėl jo labai bijo.
Šiuo metu kartu su Rinkos reguliavimo agentūra rengiame poįstatyminių teisės aktų. Dauguma įstatymo nuostatų įsigalios nuo rugpjūčio. Tad su tais aktais, kai jie bus išleisti, bus supažindinti ir pieno perdirbėjai, ir jo supirkėjai-tarpininkai, kurių yra apie 70. Tad pirmoji Rinkos reguliavimo agentūros specialistų viešnagė įmonėse bus pažintinė. Jie pateiks informaciją apie tai, kas bus tikrinama ir kokios baudos už pažeidimus gali grėsti.
– Prasidės represijos?
– Tikrai niekas jų nesigriebs. Norisi, kad pagaliau pieno gamintojų ir perdirbėjų verslo santykiai būtų reglamentuoti, kad jie pagaliau derėtųsi ir tartųsi tarpusavyje.
Ūkininkams, žinoma, svarbiausia kuo daugiau gauti pinigų už parduodamą pieną. Bet įstatymas nesikiša į kainas.
Dėl kainų kalbamės ir su Europos komisija, svarstoma, kaip užtikrinti, kad ūkininkai nepritrūktų apyvartinių lėšų. Galvojame, kad vertėtų jiems suteikti trumpalaikių vartojimo kreditų, ypač mažesniems, iki 100 melžiamų karvių laikantiems ūkiams. Deriname taisykles, kaip tai padaryti.
Tuo tarpu kooperatyvams svarbu, kad produktų gamintojai su jais sudarytų ilgalaikes sutartis ir kad iš anksto įspėtų apie perkamo pieno kainų pokyčius.
Neseniai grįžau iš Briuselio, kur vyko ES žemės ūkio ministrų taryba. Visi ten supranta, kad Lietuvoje situacija ypač sudėtinga. 21 euro centas – vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina, mokama už jo kilogramą, yra pati mažiausia iš ES valstybių.
– Liepos viduryje, būnant Italijoje, „Expo 2015“ parodoje Milane, gal teko kalbėtis su italais ar ispanais, kurie seniai gina savo gamintojus? Ar jiems kas nors priekaištauja dėl to, kad jie, proteguodami savo gamintojus, užkerta kelią laisvam prekių judėjimui po ES?
– Visos valstybės gina savo gamintojus. Apmaudu, kad Vilniaus oro uoste, ypač svarbių asmenų (VIP) salėje taip ir nemačiau nei vienos lietuviškos prekės, išskyrus alkoholį. Net mineralinis vanduo iš kažkur atgabentas.
Tuo tarpu Milano oro uoste visos prekės – itališkos. Tai tik dar kartą parodo, kad kiekviena ES valstybė reprezentuoja savo gamintojus ir oro uostuose, kur VIP salėse apsistoja ir valstybių vadovai, ir verslininkai. O mes bijome parodyti jiems lietuviškų prekių. Ir tai vadinama rinkos apsauga?
Manau, kad absurdiškas yra teiginys, kad pieno produktai, jei ant jų bus nurodoma žaliavos kilmė, pažeis kitų valstybių gamintojų interesus. Kiek žinau, EK neįžvelgia čia jokių problemų. Niekam dėl to kepurė nenulėks.
Perdirbėjai ir toliau galės atsigabenti pieno kaip žaliavos iš kitų valstybių - Latvijos bei Estijos, kur jį dabar perka. Tuo tarpu mūsų ekologinis pienas gabenamas į Vokietiją, nes mūsų perdirbėjams jo net nereikia.
Visa esmė, kad Lietuvos žemdirbiai neprimelžia tiek pieno, kiek jo reikia mūsų perdirbimo įmonėms. Keistai atrodo, kai jos šaukia, kad Lietuvoje – pieno perteklius, ir jie jo negali supirkti. Kol kas mūsų verslas dar neturi garbės kodekso.
- Ką tik Latvijos žuvininkai – iš Rusijos rinkos išspirtos šprotų gamybos įmonės sulaukė savo valdžios malonės. Jiems suteikta mokesčių lengvatų. Gal tokia pagalba praverstų ir mūsų įmonėms?
- Mūsų žemės ūkio įmonės, pavyzdžiui, kai kurie pienininkai gauna milijonus eurų pelno. Pamaloninti juos dar ir atleidžiant nuo mokesčių? Būtume nesuprasti. Niekada to net nedrįsčiau siūlyti.
Taip, yra sunku „Marijampolės pieno konservams“, kurių pagrindinis produktas – pieno miltai. Bet jų ši įmonė į Rusiją nė neeksportavo. Juos supurtė kitos bėdos – situacija pasaulio rinkoje. Įmonė ieško kitų eksporto šalių.
Latvijoje sunkiausia šprotų gamintojams. Juk tos įmonės negali užsiimti kita veikla, o kone visus gaminius eksportavo į Rusiją.
Lietuvoje šprotų gaminama labai mažai. O kitos mūsų šalies žuvininkystės įmonės gaminius ir dabar eksportuoja į Rusiją. Joms to daryti neuždrausta. Bet to, iš Rusijos laukiama atvykstant ekspertų, kurie dar kartą jas patikrins.
– Ar jums pačiai teko samdyti matininkus? Mokėti už paslaugas?
– Su vyru esame tvarkę namų valdos dokumentus Registrų centre. Bet tai buvo seniai. Tačiau žinau, kaip žmonės vargsta norėdami atkurti žemės nuosavybę. Tai ne tik labai brangu, bet ir biurokratiniai formalumai žiauriai vilkina laiką.
Paslaugų įkainių karas vyksta ne pavieniuose rajonuose ar tarp matininkų grupių. Tiesiog dabartinė tvarka skirta ne žmogui pagelbėti, bet gina kažkieno interesus.
Apskritai žemės karas vyksta visus 25-erius metus. Pati didžiausia klaida – kad žemė, kurios neįmanoma „pakelti“ ar „nukelti“, vis dėlto buvo paversta kilnojamuoju turtu.
Seniai būtų baigta jos reforma, kitaip dirbtų ir matininkai, jei, atkuriant nuosavybę, nebūtų pradėta kilnoti sklypų iš vieno Lietuvos pakraščio į kitą. Nė vienas įstatymas nebuvo keistas tiek daug kartų, kaip Žemės įstatymas. Ta netvarka išliko iki šiol, ir nežinau, kada tą jovalą galima bus išsrėbti.
