Kimberlio procesas, kuriuo buvo siekta išspręsti šio verslo problemas, nepadarė tiek, kiek tikėtasi. Sudėtingos darbo sąlygos ir žmogaus teisių pažeidimai nėra įvardijami protokole, o konflikto apibrėžimas yra per siauras ir neįtraukia daugybės atvejų, kurie savaime suprantami kaip deimantų konfliktai. Taigi, kai 2008 m. Zimbabvės kariuomenė apsupo pagrindinį deimantų telkinį šalies rytuose ir nužudė daugiau nei 200 kalnakasių, Kimberlio procesas neturėjo galių to pavadinti deimantų konfliktu, nes šiuos nusikaltimus įvykdė ne sukilėliai.
Kasmet žūsta šimtai kalnakasių
Prieš 15 metų imtasi rimtų priemonių deimantų verslą padaryti skaidresnį. Tačiau pastebima, kad ši industrija vis dar nesugebėjo išspręsti įsisenėjusių problemų. Kokias tamsias paslaptis slepia spindintys deimantai, bando išsiaiškinti amerikiečių žurnalas „Time“.
Penkiolikmetis Mbuyi Mwanza savo dienas leidžia mažoje kasykloje Kongo Demokratinės Respublikos pietvakariuose – jam deimantai reiškia galimybę pavalgyti. Deimantų kasybos darbas sunkus, sukeliantis varginančius nugaros skausmus, bet nėra nieko skausmingiau, nei matyti alkstančią šeimą. Paauglio tėvas aklas, o jo mama paliko šeimą prieš kelerius metus.
Jau trys mėnesiai, kaip Mwanza neranda deimanto akmens, ir jo skolos už maistą ir medicinines išlaidas tėvui vis auga. Vaikinas sako, kad galbūt už karatą deimanto jis galėtų gauti 100 dolerių. To pakaktų, kad Mwanza vėl galėtų leisti sau bent pasvajoti apie sugrįžimą į mokyklą, kurią dėl darbo kasykloje buvo priverstas mesti sulaukęs 12 metų. Tai buvo vienintelė galimybė dirbti mažame kaimelyje, kuriame gyvena paauglio šeima. Mwanza pažįsta mažiausiai keliolika berniukų, kurie taip pat buvo priversti dirbti kasyklose tam, kad išgyventų.
Kasykla, kurioje dirba Mwanza – vienas pagrindinių deimantų šaltinių pasaulyje. Vis dėlto provincijos sostinės Čikapos vaizdai po žeme slypinčių turtų neišduoda. Mieste nė vienas kelias nėra išgrįstas, net ir oro uosto pakilimo takas. Šimtai kalnakasių kasmet miršta tunelių griūtyse, tačiau apie tai pranešama retai, nes tokios nelaimės labai dažnos.
Per metus – daugiau nei 81 mlrd. dolerių pelno
Skaičiuojama, kad deimantų industrija per metus pasiekia didesnį nei 81 mlrd. dolerių pelną, o Afrikos deimantų kasyklos užima 65 proc. visos pasaulio deimantų rinkos. Šią industriją siekta sutvarkyti po liūdnai pagarsėjusių vadinamųjų deimantų konfliktų. Tačiau iki šiandien deimantų verslas finansuoja karinius konfliktus, o šie brangakmeniai išgaunami baisiomis sąlygomis.
Tarptautinis susirūpinimas deimantų industrijos skaidrumu kilo, kai Angoloje ir Siera Leonėje išplito brutalūs pilietiniai karai, kuriuos finansavo vietinė deimantų industrija. Šie konfliktai paskatino pastatyti filmą „Kruvinasis deimantas“.
Realių žingsnių imtasi 2000 m., kai Pietų Afrikos Kimberlio mieste didžiausi pasaulio deimantų verslo lyderiai, vyriausybių ir pilietinių organizacijų atstovai susitiko, kad aptartų augantį susirūpinimą dėl deimantų pramonės ir kylančios grėsmės šių brangakmenių boikotui. Tuomet buvo sukurtas vadinamasis Kimberlio procesas – 52 šalių vyriausybės ratifikavo deimantų pasų sistemą, kuria pažymima, kad brangakmenis išgautas ne konflikto zonoje. O šalims, kurios negali įrodyti, kad deimantus išgavo nekonfliktinėse zonose, apribojama prekyba tarptautinėje rinkoje.
Kimberlio procesas buvo įvertintas kaip esminis žingsnis kovoje su deimantų konfliktais. Teigiama, kad dabar 5–10 proc. pasaulyje išgaunamų deimantų parduodami nelegaliai, nors anksčiau šis skaičius siekdavo 25 proc.
Kimberlio proceso galimybės ribotos
Tačiau kritikai sako, kad Kimberlio procesas nenuėjo taip toli, kaip tikėtasi. Sudėtingos darbo sąlygos ir žmogaus teisių pažeidimai nėra įvardijami protokole, o konflikto apibrėžimas yra per siauras ir neįtraukia daugybės atvejų, kurie savaime suprantami kaip deimantų konfliktai. Deimantų konfliktais laikomi sukilėlių ginkluoti judėjimai ir deimantų verslo finansuojamos kovos, kuriomis siekiama nuversti valdžią.
Taigi, pavyzdžiui, kai 2008 m. Zimbabvės kariuomenė apsupo pagrindinį deimantų telkinį rytinėje šalies dalyje ir nužudė daugiau nei 200 kalnakasių, Kimberlio procesas neturėjo galių to pavadinti deimantų konfliktu, nes šiuos nusikaltimus įvykdė ne sukilėliai.
Net ir tais atvejais, kai pritaikomas deimantų prekybos uždraudimas, deimantų verslas vis tiek neša pelną. Vienas ryškiausių pavyzdžių galėtų būti Centrinė Afrikos Respublika, kur deimantų verslas parėmė 2013 m. prasidėjusį genocidinį karą, per kurį nužudyti tūkstančiai žmonių.
Jungtinių Tautų ekspertai spėja, kad nuo 2013 m. gegužę įsigaliojusio deimantų prekybos draudimo iš šalies kontrabandiniu būdu buvo išvežta 140 tūkst. karatų deimantų – tai sudaro maždaug 24 mln. dolerių vertės. Skaičiuojama, kad ginkluotos grupuotės per metus iš nelegalaus deimantų verslo gauna 4–6 mln. dolerių pelno.
Paprastai deimantai gabenami per sieną su Kongu, kur jiems suteikiami Kimberlio proceso sertifikatai, o vėliau brangakmeniai nesudėtingai parduodami tarptautinėse rinkose. Centrinė Afrikos Respublika yra klasikinis atvejis, kuris parodo, kad sukurtas Kimberlio procesas nėra pajėgus susidoroti su šia problema ir užkirsti kelio nelegaliai prekybai.
Kongo Demokratinė Respublika, kuri išduoda Kimberlio proceso sertifikatus, neigia, kad Centrinėje Afrikos Respublikoje išgaunami deimantai patenka į šalį. Bet pareigūnai sutinka, kad neįmanoma tinkamai sukontroliuoti beveik 2 tūkst. kilometrų Kongo ir Centrinės Afrikos Respublikos sienos.
Tad kaip galima padėti išspręsti šią sunkiai išsprendžiamą problemą, klausia žurnalas „Time“. Pasirodo, nemažai didžiųjų deimantų industrijos lyderių patys prisiėmė atsakomybę ir bando užtikrinti skaidrų deimantų tiekimą. Atsakingi juvelyrai turėtų žinoti kiekvieną menkiausią deimanto žingsnį nuo kasyklos iki prekystalio. Juk vartotojai gali nesunkiai išsiaiškinti, kaip buvo pagaminti jų drabužiai ar iš kurios jūros į jų lėkštę pateko žuvis, tačiau brangiausio produkto – deimanto – kelias iki šiol apipintas nežinomybės ir netikrumo.
