Europos kailininkai sklaido kailių pramonę gaubiančią miglą

Europos kailinių žvėrelių augintojai nusprendė, kad jiems užtenka sėdėti šešėlyje. Vis daugiau Europos ūkių atveria duris ir kviečia žmones savo akimis išvysti, kaip iš tikrųjų atrodo brangiakailių fermos, ir taip sudaužyti neigiamus stereotipus. Žvėrelių augintojai tvirtina, kad savo ūkiuose neturi ko slėpti, o jų verslas duoda naudos ne vienos valstybės ekonomikai.

„This is Fur“ buvo surengtas antrus metus iš eilės.
„This is Fur“ buvo surengtas antrus metus iš eilės.
Europos kailinių žvėrelių auginimo asociacijos vicepirmininkas K.Vestas.
Europos kailinių žvėrelių auginimo asociacijos vicepirmininkas K.Vestas.
Renginio atidarymo metu kalbėta apie senas kailininkystės tradicijas.
Renginio atidarymo metu kalbėta apie senas kailininkystės tradicijas.
Europos kailiukų kokybė yra ypač aukšta.
Europos kailiukų kokybė yra ypač aukšta.
Italijos augintojų asociacijos atstovė S.Bolzoni.
Italijos augintojų asociacijos atstovė S.Bolzoni.
Nyderlandų kailinių žvėrelių augintojų asociacijos direktorius W.Verhagenas.
Nyderlandų kailinių žvėrelių augintojų asociacijos direktorius W.Verhagenas.
Daugiau nuotraukų (6)

Eglė Tamošauskaitė

2015-10-16 12:26, atnaujinta 2017-10-09 16:34

Neseniai Briuselyje į Europos Parlamento būstinę susirinko Europos kailių pramonės atstovai. Ten antrus metus iš eilės vyko renginys „This is Fur“, kurį suorganizavo Europos kailininkystės sektoriaus asociacija „Fur Europe“.

Renginio metu buvo aptartas kailiams auginamų gyvūnų gerovės klausimas, šio sektoriaus svarba žvėrelius auginančių valstybių agrikultūrai ir ekonomikai, kailio, kaip medžiagos, pranašumai, mados tendencijos, įvairios problemos ir  perspektyvos.

Į „EuroFur“ renginį susirinkę kailių pramonės atstovai apie savo verslą kalbėjo atvirai ir su džiaugsmu sutiko be užuolankų atsakyti į visus klausimus. Dalyviai pabrėžė, kad didžiausią svarbą teikia skaidrumui ir atvirumui.

Renginyje dalyvavo ir Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas ir AB „Vilkijos ūkis“ vadovas Česlovas Tallat-Kelpša bei šinšilų augintojai.

Lietuviai – žinomi kailių augintojai

Daug kam vis dar nežinoma, kad brangiakailių auginimas užima labai svarbią vietą ne vienos Europos šalies agrikultūroje, o tarp jų ir Lietuvoje. Mūsų šalies kailiai sudaro apie 2,5 proc. pasaulio ir 5 proc. Europos kailių rinkos. Tokio rodiklio nesiekia jokia kita Lietuvos žemės ūkio šaka.

Plėtoti tokiai ūkinei veiklai sąlygos Lietuvoje yra puikios. Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos duomenimis, šiuo metu šalyje veikia apie 170 kailinių žvėrelių fermų, kuriose kasmet užauginama beveik du milijonai gyvūnų.

Augintojų sukuriama apyvarta yra įspūdinga, ji siekia net apie 140 mln. eurų. Be to, atlyginimai šiame šalies ūkio sektoriuje gerokai viršija vidurkį, tad pastebima, kad kasmet vis daugiau emigrantų šeimų, kurios pasisėmė patirties Danijos ir Norvegijos ūkiuose, sugrįžta į Lietuvą ir kuria čia savo fermas.

Be to, retam tautiečiui žinoma, kad Lietuvoje išaugintų žvėrelių kailio kokybė laikoma viena iš aukščiausių Europoje. Šiuos kailius savo kolekcijose nuolat naudoja ir tokie mados gigantai kaip „Burberry“ ir „Dior“.

Turi daug potencialo

Visoje Europoje užauginama net 44–45 proc. pasaulio kailinių žvėrelių. Šioje pramonėje tiesiogiai dirba apie 60 tūkst. žmonių. Be to, švelniakailių auginimo verslas glaudžiai susijęs ir su kitomis ūkio šakomis.

„Suomijos finansų sektorius pastaruoju metu patiria didelių sunkumų, tad valdininkai suka galvą, kaip surinkti daugiau mokesčių.

Parlamento komitetas, kuris yra atsakingas už ateities planavimą, atliko tyrimą ir paskelbė pramonės šakų, kurios turi daugiausia potencialo, sąrašą. Tarp jų buvo ir kailių pramonė“, – pasakojo „Fur Europe“ tarybos narė ir Suomijos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos generalinė direktorė Marja Tiura.

Be to, moteris teigė, kad kailių verslas Suomijoje yra antras pagal eksporto į Kiniją dydį ir nusileidžia tik popieriaus eksportui.

„Lietuva, kaip ir Suomija, yra nedidelė valstybė. Tad šiose šalyse itin svarbu tinkamai pasirinkti, kur investuoti“, – aiškino M.Tiura.

Abipusis bendradarbiavimas

Nyderlandų kailinių žvėrelių augintojų asociacijos direktorius Wimas Verhagenas pasakojo apie šios pramonės šakos svarbą valstybės ekonomikai. Šiuo metu valstybės teritorijoje veikia apie 60 fermų, jose užauginama 17 mln. audinių ir dirba maždaug 1,5 tūkst. šalies gyventojų.

Švelniakailių ūkiai per metus valstybei sumoka maždaug 18–19 mln. eurų mokesčių, tad akivaizdžiai pastorina šalies biudžetą.

Be to, Nyderlanduose išplėtota stipri vištų auginimo pramonė ir žuvininkystė, o jų atliekos tampa puikiu audinių pašaru, tad vyksta naudingas abipusis bendradarbiavimas.

„Žinoma, negaliu teigti, kad uždarius audinių fermas Nyderlandų ekonomika žlugtų, tačiau esu įsitikinęs, kad svarbi  kiekviena darbo vieta“, – sakė vyras. Pasak jo, pastaraisiais metais nedarbas šalyje yra labai didelis.

2012 metų gruodį Nyderlandų senatas priėmė draudimą, pagal kurį audinių augintojų veikla šalyje būtų visiškai sustabdyta iki 2024 metų. Sunerimę ūkininkai nieko nelaukdami apskundė tokį sprendimą, nes jis pažeidžiantis žmogaus teises.

Nyderlandų nacionalinis teismas po gana trumpai trukusio bylos tyrimo draudimą pripažino nekonstituciniu ir prieštaraujančiu Europos žmogaus teisių konvencijai, nes ūkininkams nebuvo pasiūlyta tinkamos kompensacijos, rašo „Kopenhagen Fur“.

Kuria darbo vietas kaimuose

Danijos agrikultūroje kailių sektorius puikuojasi ketvirtojoje vietoje, o Europos kailių pramonėje ši šalis pirmauja. Danijoje veikia apie 1550 fermų, kuriose darbuojasi daugiau nei šeši tūkstančiai žmonių ir paruošiama 17,5 mln. kailiukų. Pagal eksportą šis agrikultūros sektorius šalyje užima net trečiąją vietą ir į valstybės biudžetą sumoką 0,5 mlrd. eurų.

Europos kailinių žvėrelių auginimo asociacijos vicepirmininkas Knudas Vestas sakė, jog daugelis Danijos fermų įsikūrusios tolimuose kaimuose valstybės pakraščiuose. Tad ten audinių augintojai yra labai gerbiami, nes sukuria reikalingų darbo vietų.

Ūkininkas pasakojo, kad maždaug 1970–1985 metais danus buvo apėmusi audinių auginimo karštinė. Tuo metu šalyje veikė maždaug 6,9 tūkst. fermų, tačiau jose buvo užauginama perpus mažiau audinių nei šiandien. Vis dėlto didžioji dalis šių ūkių neatlaikė atslinkusios krizės.

Griauna neigiamus stereotipus

Internete galima išvysti daugybę kraupių vaizdų, kuriuose ligoti ir žaizdomis nusėti žvėreliai su baime žvelgia iš ankštų narvų. Tokie šiurpūs vaizdai dažnai pasirodo ir televizijoje bei spaudoje.

Todėl Europos ūkininkai nusprendė atverti žmonėms savo fermų duris, kad visuomenės nariai galėtų savo akimis išvysti, kokia yra tikroji situacija. Tokia galimybė jau yra ir Lietuvoje.

„Daugybė žmonių prieš apsilankydami fermose yra nusiteikę priešiškai, nors iš tikrųjų beveik nieko nežino apie švelniakailių ūkius. Bet išvydę viską savo akimis persigalvoja net 65–70 proc. lankytojų“, – džiugiai kalbėjo M.Tiura.

Moteris sakė, jog svarbu žmonėms parodyti tikrąjį kailinių žvėrelių ūkių vaizdą ir skleisti teisingą informaciją, tad atvirų durų dienos Suomijos fermose yra rengiamos net kelis kartus per metus.

K.Vestas pasakojo, kad Danijoje tokia iniciatyva sulaukė gana didelės sėkmės: septynias fermas aplankė net 5,7 tūkst. žmonių.

„Mes nieko nenorime pagražinti. Rodome viską taip, kaip yra. Jei žmonės sako, kad situaciją reikia gerinti, mes taip ir elgsimės. Ne per vieną dieną, tačiau gerinsime“, – teigė W.Verhagenas.

Švelniakailių augintojai teigė, kad politikai į šią pramonę žiūri įvairiai, tačiau daugelis jų, kaip ir dauguma visuomenės veikėjų, apie švelniakailių fermas žino per mažai.

Pasak K.Vesto, pati kairiausia Danijos partija yra stipriai nusiteikusi prieš kailininkus. Tuo tarpu Socialistinė liaudies partija šią pramonę vertina gana teigiamai.

Svarbiausia – gerovė

Vienas prieštaringiausių moralinių klausimų yra, ar žmonės gali naudoti gyvūnus savo reikmėms? Ar mes galime juos valgyti, gerti pieną, gaminti sūrį?

„Aš manau, kad svarbiausia yra tai, kaip mes su žvėreliais elgiamės ir rūpinamės, kol jie gyvi. Mirusiam gyvūnui visiškai nesvarbu, kam jis yra panaudojamas: dėl mėsos, kailio ar odos“, – savo nuomonę išsakė M.Tiura.

Moteris sutiko su kitais kailių pramonės atstovais, kad gyvūnai nesupranta rytojaus, todėl svarbiausia žvėreliais atsakingai rūpinantis iki jų gyvenimo pabaigos.

Europoje kailiams auginamų gyvūnų gerovės standartai yra patys aukščiausi. Bet žvėrelius auginantys ūkininkai sustoti neketina ir toliau uoliai dirba, kad nuolat gerintų jų gyvenimo kokybę.

Šiam tikslui pasiekti buvo sukurta programa „Wellfur“. Pasak W.Verhageno, tai revoliucinis metodas, kurį bendromis jėgomis sukūrė patys Europos kailių augintojai. Tikimasi, kad šis projektas pradės veikti jau nuo kitų metų.

„Wellfur“ yra puikus pavyzdys, kad ūkininkai patys imasi veiksmų ir nelaukia, kol tai padarys kokie nors valdžios pareigūnai“, – teigė vyras.

„Wellfur“ principas yra labai paprastas: buvo sudarytas ilgas sąrašas reikalavimų, kuriuos turi atitikti ūkis, kad gautų aukščiausią įvertinimą. Augintojų fermose lankysis apmokyti tikrintojai, kurie net kelias dienas praleis atlikdami nuodugnią apžiūrą, o galiausiai patieks galutinį įvertinimą.

Tuomet bus visiškai aišku, kokiomis sąlygomis gyvūnai laikomi konkrečiame ūkyje ir kokius žingsnius jo savininkas turi atlikti, kad jo laikomų gyvūnų gerovė atitiktų aukščiausius standartus.

Šiuo metu projektas „Wellfur“ parengtas audinėms ir lapėms. Jis taip pat rengiamas meškėnams ir šinšiloms.

„Labai svarbu, kad taip bus paklotas bendras pagrindas visoms Europos fermoms. Tad lyginti gyvūnų gerovės lygį skirtingose šalyse ir tiksliai išsiaiškinti, kokie yra skirtumai, bus gerokai lengviau“, – apie privalumus kalbėjo W.Verhagenas.

Gyvūnų liekanų neišmeta

Prieš kailių pramonę nusiteikę aktyvistai tvirtina, kad žudyti gyvūnus vien tam, kad turtuoliai galėtų apsisiausti prabangiais apdarais, yra amoralu.

Bet daug kam nežinoma, jog didžioji dalis Europos švelniakailių fermose užauginamų žvėrelių po mirties yra sunaudojami 100 proc.

Iš gyvūnų liekanų išgaunamos biodujos, atsinaujinančioji energija ir net cementas, o milžiniškas audinių išmatų kiekis taip pat nekelia problemų. Dėl sudėtyje esančio fosforo jos yra puiki trąša, kurią ypač vertina bulves auginantys žemdirbiai.

Lietuvos ūkininkai audinių liekanas veža į Lenkiją, kad ten iš jų būtų išgautos biodujos.

Lenkia Kiniją

Europos kailinių žvėrelių augintojai 2014 metais parduoti pristatė 43,5 milijono kailiukų. Didžioji dalis kailių, kurie yra parduodami garsiuosiuose „Kopenhagen Fur“ ir „Saga Furs“ aukcionuose, atkeliauja iš Europos ūkių, o pagrindinė jų pirkėja – Kinija.

Europa nuolat importuoja iš Kinijos įvairiausias prekes, nes ten jos pagaminamos pigiau, tačiau būtent kailių sektorius eksporto atžvilgiu sugeba varžytis su šia šalimi. Net 80 proc. Europos aukcionuose parduodamų kailių iškeliauja į tolimąją Rytų valstybę.

Kailininkai užsiminė ir apie šios pramonės situaciją Kinijoje, papasakojo, kodėl Europa užauginamų gyvūnų skaičiumi ir jų kailių kokybe taip smarkiai lenkia pigia darbo jėga garsėjančią šalį.

„Prieš 10 ar 15 metų baiminomės, kad Kinija vystysis greičiau už mus, tačiau taip nenutiko“, – prisiminė W.Verhagenas.

Pasak vyro, tam yra daug priežasčių, tokių kaip klimatas ir maisto kokybė. Be to, iš esmės skiriasi visa infrastruktūra.  Europoje viskas yra labai gerai suorganizuota.

Vakaruose dominuoja gana dideli ūkiai, jų veikla ir juose auginamų gyvūnų gerovė akylai stebima. O štai po milžiniškos Rytų valstybės kaimus lyg trupiniai išsibarstę daugybė mažų ūkių ir jų sukontroliuoti kol kas tiesiog neįmanoma.

Svarbu ir tai, kad Vakaruose švelniakailiai šeriami kitų žvėrininkystės ūkių atliekomis, pavyzdžiui, vištų ar žuvų liekanomis. Todėl žvėreliai gauna subalansuotą aukštos kokybės maistą, kuris nėra brangus.

„Bet kinai patys viską suvalgo. Tad norėdami žvėrelius šerti kokybiškai, augintojai ten turi už vištieną, skirtą audinėms, pakloti beveik tiek pat, kiek pirkdami paukštieną savo pačių vakarienei“, – sakė W.Verhagenas.

Be to, pasak pašnekovo, Kinijoje žmogaus ir gyvūno ryšys yra kitoks nei Europoje. Pagarbaus požiūrio į gyvūną paprasčiausiai išmokti tiesiog neįmanoma – jis turi būti įdiegtas į mentalitetą.

W.Verhageno manymu, kinai fermose auginamus žvėrelius labiau vertina kaip medžiagą, iš kurios užsidirbs, nei kaip gyvybę.

Vis dėlto kailininkams tenka susidurti su atsekamumo problema. Parduotuvėse yra daugybė kailinių gaminių, kurių etiketės skelbia, jog jie buvo pagaminti Kinijoje, o tai dažnai atbaido prabangių prekių pirkėjus.

Tokiu atveju žmonės susidaro nuomonę, kad ir patys žvėreliai kailiams neaiškiomis sąlygomis buvo išauginti Kinijoje, tačiau dažnai ji būna klaidinga.

Žymių ūkininkų kelio pradžioje – atsitiktinumai

Pačių ūkininkų istorijos taip pat stebina. Daugelis apklaustųjų verslą pradėjo visiškai atsitiktinai.

„Aš norėjau tapti įprastu ūkininku, nes mano tėvai augino jaučius ir kiaules. Bet kai buvau aštuoniolikos, ūkis sudegė“, – pasakojo W.Verhagenas.

Ištikus tokiai skaudžiai nelaimei šeima nesugebėjo išsyk atsistoti ant kojų, tad vyras išvyko studijuoti. Universitete jis netikėtai susipažino su dėstytoju, kuris turėjo artimų ryšių kailių pramonėje. Šis žmogus ir įžiebė W.Verhagenui tokią idėją.

„Į šį verslą įeina viskas: tarptautinis bendradarbiavimas, grožis, mada, naujos pažintys ir kelionės po pasaulį“, – vardijo ūkininkas ir teigė, kad, nepaisant kylančių sunkumų, nė sekundės nesigailėjo pasirinkęs būtent šį kelią.

K.Vestas taip pat buvo ūkininko sūnus, bet tvirtino, kad vaikystėje tikrai nesvajojo auginti audinių. Vis dėlto ši idėja jį aplankė sulaukus 17 metų, nes aplinkui jo tėvų fermą įsikūrė maždaug aštuonios nedidelės šių švelniakailių fermos.

„Tuo metu net nesvajojau daug uždirbti ar turėti didelę politinę įtaką“, – pasakojo vyras, kurio vardas yra vienas žinomiausių Europos kailių pramonėje.

Ūkininkauja ir moterys, ir jaunuoliai

„This is Fur“ renginyje dėmesį patraukė žavi italė, tačiau ši mergina gyvenime ne podiumu vaikšto. 29 metų teisės studijas baigusi Silvia Bolzoni taip pat augina audines ir atstovauja Italijos augintojų asociacijai.

Tamsiaplaukė pasakojo, kad ši idėja jai kilo esant 25 metų. Užbaigusi studijas S.Bolzoni bandė ieškoti darbo pagal specialybę, tačiau sekėsi sunkiai, nes visos įmonės siūlė jai beveik nemokamai atlikti praktiką.

Tuomet jos vaikinas, kuris dirbo veterinaru ir domėjosi šiuo verslu, pasiūlė pamėginti įkurti fermą.

„Iš pradžių mano šeima žiūrėjo gana skeptiškai, tačiau vėliau ji suprato, kad man patinka ši veikla. Šiek tiek sunkiau mano sprendimą priėmė brolis, nes jo mergina – vegetarė“, – pasakojo S.Bolzoni.

Vis dėlto į kailių verslą įsisukti bando ir jaunuoliai, kurie nuo mažų dienų ketino pasekti tėvų pavyzdžiu ir auginti švelniakailius. Tokius ateities planus kuria ir 21 metų Branco Crnogoracas iš Bosnijos ir Hercegovinos, ir 19 metų serbas Milanas Miščevičius.

Jų šeimos jau daugiau nei dešimt metų augina šinšilas. Tad apie šio ūkio ypatybes jaunieji ūkininkai sužinojo dar būdami vaikai.

Paklausti, ar vaikystėje tokia tėvų veikla jiems nekėlė neigiamų emocijų, vaikinai vienu balsu atsakė, kad ne.

Ryšys su gamta

Gyvūnų teisių gynėjai dažnai kaltina švelniakailių augintojus beširdiškumu. Bet patys ūkininkai teigia, kad sukdamiesi fermose jie jaučia ryšį su gamta, o auginamų žvėrelių gerovė jiems rūpi nuoširdžiai.

„Labiausiai aš mėgstu rytais vaikščioti po fermą ir stebėti audines, kaip jos elgiasi. Aš džiaugiuosi, kad žvėreliai gyvena geromis sąlygomis“, – sakė K.Vestas, paklaustas, kas labiausiai džiugina šiame versle.

Be to, pasak pašnekovo, šis darbas niekada nenusibosta, nes keičiantis metų laikams audinėms reikia skirtingos priežiūros: vienu metu jos poruojasi, po to kelis mėnesius reikia ypač rūpintis motinomis, o tuomet jų jaunikliais. Galiausiai, atėjus rudeniui, tikrinami kailiukai.

Kad daugelis augintojų jaučia ryšį su gamta ir savo auginamais žvėreliais pabrėžė ir Č.Tallat-Kelpša.

Nusiteikę prieš – 110 proc.

Aktyvistai nuolat akylai stebi ir aršiai kritikuoja kailių pramonę ir stengiasi pasauliui nupiešti kuo kraupesnį fermų paveikslą. Be to, ūkininkai sulaukia ne tik kritikos: pasitaiko ir išpuolių prieš jų fermas.

„Vos įkūriau savo fermą ir atsivežiau pirmąsias audines, prie ūkio kelias dienas stovėjo pasipiktinę aktyvistai“, – patirtimi dalijosi S.Bolzoni.

Moteris pasakojo, jog Italijoje gyvūnų teisių gynėjai yra labai agresyvūs. Jie ne kartą įsiveržė į fermas ir paleido audines, o nuo to nukenčia ne tik ūkininkai, bet ir patys gyvūnai.

Augintoja taip pat paminėjo įvykį, kai aktyvistai į vieno ūkininko fermą įmetė nedidelį sprogstamąjį įrenginį.

S.Bolzoni sakė, kad kartais suabejoja, ar šiems radikaliai nusiteikusiems aktyvistams išties rūpi gyvūnų gerovė, ar protestuoti prieš švelniakailių auginimą tiesiog madinga, nes panašūs išpuoliai prieš fermas nemenkai išgąsdina žvėrelius.

K.Vestas pasakojo, kad Danijoje aršiausiai su kailių pramone kovoja gyvūnų teisių gynėjų organizacija ANIMA.

„Jie prieš mus yra nusiteikę 110 proc., – sakė vyras, – su šiais žmonėmis tiesiog neįmanoma užmegzti dialogo.“

Pasenusios nuotraukos

„Fur Europe“ komunikacijų vadovas Mickas Madsonas pasakojo, jog gyvūnų teisų gynėjai yra labai aistringi, nepalaužiamai tiki savo siekiais ir daro milžinišką įtaką socialiniuose tinkluose, todėl juos būtina vertinti rimtai.

Tad kailininkai turi burtis į bendruomenes ir kartu stengtis užtikrinti gyvūnų gerovę visose fermose, nes šaukštas deguto ir statinę medaus sugadina.

Pasak augintojų, jei pasaulį pasiekia vaizdai iš vienos aplaidžios fermos, žmonės susidaro įspūdį, kad tai vyksta visuose žvėrelių ūkiuose.

Kailinių žvėrelių augintojai taip pat sakė, kad dažnai aktyvistų grupuotės paviešina širdį griebiančias žvėrelių nuotraukas, kurios jau gerokai pasenusios, nes dabartiniai ūkininkai išties stengiasi dėl gyvūnėlių gerovės.

„Pastaruoju metu Danijos laikraščiai išleido du straipsnius apie tai, kokios prastos yra audinių fermos Danijoje, tačiau visos jų panaudotos nuotraukos buvo padarytos 2009 metais“, – piktinosi K.Vestas.

Be to, pasak augintojų, fermų yra tūkstančiai, o gyvūnų milijonai, tad vargu ar teisinga apie visumą spręsti iš kelių nuotraukų.

Vis dėlto šio verslo atstovai gausią kritiką taip pat vertina teigiamai ir tvirtina, kad tai padeda jiems sparčiau tobulėti ir kelti gyvūnų gerovės standartus.

„Jei žinai, kad kažkas tave visada stebi, privalai nuolat stengtis“, – teigė M.Tiura.

„Visada tvirtai tikėk tuo, ką darai. Jei abejosi pats savimi, negali viltis, kad tavimi tikės kiti“, – savo gyvenimo moto pasidalijo W.Verhagenas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: infliacijos nebeliko – kodėl ECB nemažina palūkanų?