Aukštojo mokslo diplomą turinti marijampolietė Irma Subačienė prieš
pusmetį pirmą kartą gyvenime pravėrė Darbo biržos duris. Kelis mėnesius
laukusi bent kokio pasiūlymo moteris nesėdėjo sudėjusi rankų, pati
aktyviai ieškojo darbo, nes viena augina tris vaikus, iš kurių du yra
neįgalūs. Viltis gauti darbą galop sužibo. Marijampolietė nusprendė
Suaugusiųjų mokymo centre pasimokyti devynių savaičių kursuose, įgyti
slaugytojos padėjėjos kvalifikaciją. Tačiau Irma apsidžiaugė per
anksti.
Žinia iš Darbo biržos, jog moteris privalo „Sodrai“ grąžinti jai
išmokėtą 180 eurų nedarbo draudimo išmoką, buvo lyg perkūnas iš giedro
dangaus sunkiai besiverčiančiai daugiavaikei motinai.
„Rugsėjo mėnesį pradėjau lankyti slaugos kursus. Už juos susimokėjau
pati. Sunkiai sutaupiau 450 eurų, tačiau labai norėjau gauti nuolatinį
darbą.
Prieš pradėdama lankyti kursus kalbėjau su viena Darbo biržos
darbuotoja, sakiau, jog eisiu mokytis. Apie tai, jog privalau biržai
pateikti pažymą apie mokymąsi, man niekas net neužsiminė. Sutartyje,
kurią pasirašiau su mokymo centru, neparašyta, jog šie kursai yra
laikomi formaliu profesiniu mokymu“, – pasakojo I.Subačienė.
Moteris sąžiningai lankė kursus, atliko praktiką ligoninėje, šiuo metu
– globos namuose. Irma teigė, jog jai patinka šis darbas. Jokių
priekaištų praktikantei neturėjo ir šių įstaigų vadovai.
Prieš kelias dienas Irma ir vėl atėjo į Darbo biržą, kurioje
privalo lankyti reguliariai.
Biržos darbuotoja pareiškė, esą I.Subačienė nuslėpė, jog lanko slaugos
kursus, nepristatė pažymos, todėl privalės grąžinti 180 eurų išmoką.
Marijampolietę ištiko šokas. Moteris bandė paaiškinti, jog niekas jai
apie pažymą net neužsiminė: „Man buvo pareikšta, jog aš turiu atidžiau
skaityti bedarbio atmintinę.“
„Šiuos kursus susiradau pati, ne birža juos pasiūlė. Už mokymąsi
sumokėjau savais pinigais, kurie mano šeimai yra labai dideli, niekada
iš valstybės neprašiau jokių socialinių pašalpų, teturiu vienintelį
norą, – kuo greičiau gauti darbą. O pasirodo, aš apvogiau valstybę?“
– liūdnai ironizavo sutrikusi Irma.
Moteris neslepia, jog pastarąjį pusmetį 180 eurų nedarbo išmoka jai buvo
didelė paspirtis.
„Iš šių pinigų sumokėdavau mokesčius, nes neįgalių vaikų pensijos yra
skirtos tik sūnaus ir dukros vaistams, sauskelnėms. Nežinau, kaip
išgyvensime.
L.Juodzevičienės nuotr.
Darbo birža dabar pakeitė mano statusą. Nebesu bedarbė, o ieškanti
darbo. Nebegausiu pašalpos, nors darbo taip ir neturiu. Skaudu, jog mūsų
šalyje tokie įstatymai“, – liūdnai atsiduso trijų vaikų motina, kurios
pastangos gyventi nesėdint valstybei ant sprando nuėjo perniek.
Po šios skaudžios pamokos Irma suprato, jog bedarbiui nėra prasmės
rodyti iniciatyvą, nes pats sau prisidaro nuostolių: „Valstybė mieliau
remia tuos, kurie nieko nedaro, tūno namuose ir atsiima nedarbo
išmokas.“
Jei Irma būtų Darbo biržai iš karto pristačiusi pažymą apie lankomus
kursus, iš jos nebūtų atėmę 180 eurų, išmokėtų už pastarąjį mėnesį,
tačiau statusas vis tiek būtų pasikeitęs, išmokos nebebūtų mokamos.
Marijampolės darbo biržos skyriaus vedėja Živilė Povilaitienė teigė
suprantanti I.Subačienės problemą, tačiau padėti negali – tokie
įstatymai Lietuvoje.
„Bedarbio apibrėžimas ir pareigos yra išdėstytos labai aiškiai. Jei ši
mūsų klientė laiku būtų pateikusi pažymą, jog mokosi pagal formaliojo
mokymo programą, nebūtų reikėję grąžinti išmokos. Įstatymas nenumato
išimčių“, – pabrėžė Ž.Povilaitienė.
L.Juodzevičienės nuotr.
I.Subačienei niekas biržoje nepaaiškino, kas yra neformalus ar formalus
mokymas. Pastarasis bedarbio statusą pakeičia į besimokančiojo bei
ieškančiojo darbo. Paradoksas: besimokantis žmogus negauna jokių pajamų,
logiškai svarstant – tebėra bedarbis, tačiau nedarbo draudimo išmokos
jam duoti nebegalima.
I.Subačienė nėra vienintelė, anot biržos darbuotojų, prastai
išsistudijavusi bedarbio atmintinę.
Prieš du mėnesius į Marijampolės biržą kreipėsi būrys marijampoliečių,
iš kurių buvo atimta nedarbo išmoka, nes tinginiauti nenorintys žmonės ėmė
mokytis Suaugusiųjų mokymo centre, siekė bendrojo išsilavinimo.
Jie, sužinoję, jog pradėję mokytis praranda nedarbo draudimo išmokas,
gerokai nustebo ir metė mokslus, kad neprarastų pinigų.
Iš valstybės antausį gavusi I.Subačienė neketina pulti į juodą neviltį.
Moteris tvirtai įsitikinusi, jog kada nors jos gyvenime atsiras daugiau
baltų nei juodų juostų.
„Šie metai labai nesėkmingi mano šeimai. Paauglei dukrai buvo šimtu eurų
sumažinta neįgalumo pensija, nors jos sveikata nepagerėjo –
mergaitė įrašyta į eilę organų transplantacijai.
Su vaikais gyvename socialiniame būste, bendrabutyje. Iš visų pusių
nuolat girdime triukšmą, barnius, o mano vaikams būtina ramybė.
Tikėjausi, jog kada nors pavyks gyventi geriau, nes būsto pagerinimo
eilėje buvau įrašyta 50-ąja.
Prieš kurį laiką sužinojau, jog iš socialinio būsto eilės esu išbraukta,
kadangi mano pajamos per didelės.
Duomenys buvo imami už praėjusius metus, kai dar turėjau darbą. Be to,
vyresniajam sūnui sukako aštuoniolika. Pajamos buvo padalytos ne
keturiems, kaip iki tol, o trims asmenims, todėl jos neva padidėjo.
Kaip galima vaikų neįgalumo pensijas vadinti pajamomis?“ – stebėjosi
Irma.
Jai gyvenimas atseikėjo problemų su kaupu, tačiau moteris nepasiduoda,
nuolat ieško išeities iš juodžiausios problemos: „Esu užsispyrusi.
Kai turėsiu darbą, susitaupysiu ir savam būstui.“
˙