Pasižvalgius po automobilių turgų sostinėje, Gariūnuose, taip neatrodo. Anot jame prekiaujančių žmonių, gerai, jei per dieną jiems pavyksta parduoti nors vieną mašiną.
Net draudimo brokerių turguje reikia ieškoti su žiburiu.
Jie ten nebedirba. Pasirodo, sudarius vieną vairuotojų privalomąją transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, brokeriui telieka euras uždarbio. O jei ta sutartis per dieną atsiranda vos viena kita, kam tuščiai gaišti laiką? Juk tai nepadengia kelionės į darbą sąnaudų.
Pats pasiekia Maskvą
Užtat V.Moskvičiovas nesiliauja stebinęs. Jis po Kauną žingsniuoja, mindamas kojų protezus. Ir kartą ar du per savaitę sukaria kelią į Maskvą.
Šiam žmogui blauzdas ir pėdas atstoja protezai. Tačiau pats vairuodamas rusams jis sugeba nuvaryti padėvėtus automobilius, dažniausiai – „Mercedes“. Iš Kauno į Maskvą jis vienas sukaria per 1 tūkst. kilometrų, ir autobusais grįžta atgal.
„Tie žmonės – ne kvailiai. Jie nenori pirkti Rusijoje pagamintų automobilių. Geriau jau iš dviejų „Mercedes“ susirenka vieną ir važinėja patenkinti. Pinigų jie turi. Bet, rubliui nuvertėjus, atidžiau skaičiuoja“, – kalbėjo V.Moskvičiovas.
Jo teigimu, degalai ten gana pigūs. Tik tiek, kad jų sudeginama gana daug. Nes Maskva – ne Kaunas ir ne Vilnius. Spūstyse automobiliai ten birbinami ir dvi, ir tris valandas, kol žmonės pasiekia rytais darbą, o vakarais – namus.
Prisiduria pinigų būčiai
Anot V.Moskvičiovo, šis jo „versliukas“ neapipila jo pinigais. Nuginęs į Maskvą ir pardavęs automobilį šis neįgalus žmogus užsidirba bilietui atgal ir prisiduria eurų kasdienėms išlaidoms.
„Nesėdžiu rankų sudėjęs. Negaliu pasiduoti. Dirbu, ką sugebu, nors niekaip neįstengiu pasigerinti savo buities. Neturint kojų labai sunku pasiekti butą viršutiniame daugiabučio aukšte. Bet ne sunkiau, nei sukarti kelią į Rusiją“, – bandė pajuokauti pašnekovas.
Nelaimė įvyko darbe
Kojų V.Moskvičiovas neteko maždaug prieš trejus metus.
„Tai – darbo įvykis“, – Volodimiras nesuka akių į šoną, kai žmonės įbeda žvilgsnius į protezais „apautas“ biges.
2012-aisiais Vilkaviškio rajono Pilviškių geležinkelio stotyje kojas jam nukirto prie šilumvežio kabinamas vagonas.
Per dvidešimt darbo metų „Lietuvos geležinkeliuose“, Krovinių vežimo direkcijoje, jis buvo sukrovęs solidžios prekinių traukinių konduktoriaus patirties. Tačiau nelaimė vienu kartu nukirto šio geležinkeliečio sąsajas su buvusia profesija. Bet nesunaikino nei jo valios, nei jo gebėjimo į viską žvelgti su tam tikra optimizmo doze.
