Nors tapti vilkiko vairuotoju pasiryžtų tikrai ne kiekvienas, po darbo Lietuvos kariuomenėje vilnietis Ričardas Mykolaitis ir jau penkerius metus dirba šį darbą ir nesigaili tokio pasirinkimo.
Paklaustas, kaip į tokius radikalius pokyčius reagavo jo sutuoktinė, R.Mykolaitis šypsojosi: „Ji šiek tiek jaudinosi, juk neturėjau tokio darbo patirties, o pradėjau važinėti trumpaisiais maršrutais į kaimynines šalis. Šauni mano žmona. Pacituosiu vieno protingo žmogaus žodžius, kad visokiems perėjūnams, valkatoms ir tinginiams tenka geros žmonos“, – sakė ir R.Mykolaitis ir pridūrė, kad nors dažnai sakoma, jog vilkikų vairuotojai savo namuose itin reti svečiai, jo atveju taip nėra.
Picos – į Lenkiją, į Latviją – kavos
„Nuo vaikystės svajojau pamatyti kuo daugiau šalių, apkeliauti pasaulį, bet gimus sovietinėje santvarkoje tai atrodė neįgyvendinama, o štai dabar tai tapo įmanoma. Net ir primygtinai nesiekdamas tokius norus įgyvendinau – esu išvažinėjęs regioną nuo Didžiosios Britanijos iki vidurio Turkijos“, – pasakojo R. Mykolaitis.
Pašnekovas juokavo, kad jo požiūrį į darbą puikiai atspindi rusiškas posakis apie tai, kad romantika – didžiajame kelyje.
„Man patinka mano darbas, polinkį keliauti turėjau visuomet. Kai su žmona dar neturėjome mažų vaikų, keliavome labai daug. Būdavo taip, kad jei nuobodžiaudavome, tai į Lenkijos vidurį nuvažiuodavome sukrimsti picos ar išgerti kavos į Latviją“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad nepamirštamų įspūdžių jam paliko kelionės po Balkanų regioną, Kroatiją.
„Pamenu, kartą į Helsinkį nuvykome per Jonines. Jei kas papasakotų, kaip ten buvo baisu, nepatikėčiau, bet kadangi pats savo akimis mačiau... Tai buvo masinis šlapinimasis viešojoje vietoje – čia pat gėrė ir čia pat viešai nesikuklino nusilengvinti“, – įspūdžiais dalijosi R.Mykolaitis.
Kodėl lietuviai nemėgta lenkų?
Pašnekovas tikino, kad laikai, kai vilkikų vairuotojai keikė Lenkijos kelius praėjo, tad kur kas dažniau aptariami šalių tarpusavio santykiai: „Dažnai aktyviai įsitraukiu į debatus, kur aptariami Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Kartą Vroclave toks pagyvenęs žmogus, stovėjimo aikštelės sargas, paklausė, kodėl mes Lietuvoje nemėgstame lenkų.
Negalėjau jam atsakyti į tą klausimą, bet pabrėžiau, kad pats esu Lenkijoje labai mėgstamas“, – šyptelėjo R.Mykolaitis ir suskubo paaiškinti, kad laisvai kalba lenkiškai, nors aplinkiniams tikrai aišku, jog jis nėra lenkas, o progai pasitaikius primena, kad abi šalis sieja ir bendra istorinė praeitis, kultūra.
„Lenkai labai skiriasi nuo čekų ir slovakų, tad kultūrine prasme tikrai esame labai artimi kaimynai“, – pasakojo R.Mykolaitis.
Į Baltarusiją – kaip atgal į vaikystę
Pasak jo, skirtingai nuo daugelio vairuotojų, jis mielai keliauja per Rumuniją. „Tai šalis, per 15 metų padariusi didelę pažangą, ten gyvena labai draugiški žmonės ir jie nėra čigonai, kaip mėgstama manyti. Mėgstu ir Bulgariją. Ten viskas atvirkščiai, kaip su jų „taip“ ir „ne“ (Bulgarijoje pritarimas išreiškiamas galvos purtymu, o nepritarimas linksėjimu. – Aut.)
Susiję straipsniai
Žinau, kodėl žmones traukia važiuoti į Baltarusiją, Rusiją ar tą pačią Bulgariją. Viskas dėl to, kad grįžtame į vaikystę, – tie patys nušiurę šaligatviai, kioskeliai, „lariokai“, – pasakojo pašnekovas.
Maršrutas – per kavinių stalus
Keliones per Balkanus mėgstančiam R.Mykolaičiui teko krovinius gabenti ir į tolimąją Turkiją.
„Buvimas Turkijoje – tuomet, kai vykstama ne ilsėtis, tai kaip turkiški prieskoniai ir turkiška muzika – jų reikia labai nedaug. Žmonės labai draugiški, ypač kai gali kalbėti jų kalba. Turkai tuomet negaili pagyrų“, – pasakojo R.Mykolaitis ir prisiminė visai neseniai nutikusį komišką įvykį.
„Į mano vairuojamą vilkiką krovė rusišką krovinį, kurio negalėjau vežti, nes neturiu specialaus leidimo, kurio reikia po incidento, kai Turkija numušė rusų lėktuvą. Bandžiau jiems turkiškai paaiškinti, kad su kroviniu problema – Rusija. Jie man galvą linksi: „Taip, taip, rusai gyvatės.“ Aiškinu, kad viską suprantu, bet muitinėje kils problemų. Galiausiai krovinys buvo iškrautas“, – pasakojo vairuotojas ir pridūrė, kad kolegos turkai muitinėse vos ne už rankos muitinėje gali nuvesti kur reikia, jei pamato, kad svetimšalis klaidžioja.
Paklaustas apie savo pavojingiausią kelionę, R.Mykolaitis pasakojo, kad pirmasis reisas buvo pats sunkiausias. „Teko vykti į Turkijos miestą Izmyrą. Navigacija neveikė, paklydau. Pamenu, vilkiku važiuoju siaurute gatvele, o kavinių šeimininkai man iš kelio staliukus vos spėja patraukti. Kai kelis kartus vietiniai bandė parodyti, kaip tą reikiamą vietą rasti, policijai trūko kantrybė ir jie mane išvedė iš gatvelių labirinto.“
Išvystyta kyšių ėmimo sistema
Dažnai vilkikų vairuotojai būgštauja, kad į priekaboje nesislėptų nelegalai, kurie Turkijoje žargonu vadinami „talibais“.
„Net turkų vairuotojai, kalbėdami angliškai, sako: „Turkijos muitinėje nėra jokių problemų – pasų kontrolė, muitinės kontrolė ir „talibano“ kontrolė. “Talibano“ kontrolė – tai tokia procedūra, kai po vilkiko tentu kišamas daviklis ir ieškoma, ar nėra pakeleivių. Ir iki migrantų pasirodymo, Turkijoje galėjai laisvai miegoti sustojęs bet kur ir neužsirakinęs. Tačiau Turkija išliko pati saugiausia mums šalis su draugiškiausiais pasaulyje policininkais, kurie, bene vieninteliai, negaudo užsieniečių, o kontroliuoja ir baudžia savus. Pasitaiko atvejų, kai į vilkiko priekabą įsibrauna nekviesti keleiviai ir rizikuoji net nežinodamas apie tokį krovinio papildymą gabenti per šalių sienas nelegalus. Taip bandoma prasmukti į Bulgariją.
Teko girdėti kolegų pasakojimų, kad kai vilkikas su tokiu kroviniu sustabdomas, vairuotojas sulaikomas, o jo „keleiviai“, nors ir taip pat sulaikomi, traktuojami kaip nukentėjusieji – jiems skiriamas maitinimas ir pan.“
R.Mykolaitis teigė, kad dėl tokių neprašytų keleivių ir per juos galimų nemalonumų nesinori: „Vis dėlto blogiausia, kas gali nutikti, tai areštas, juk niekas dėl to sušaudyti nesiruošia.“
Štai Rumunijoje bėdos kitokios – čia pasieniečiui galima susimokėti ir „už gražias akis“. „Pats tai dariau tik pirmus du reisus. Viskas daroma labai atvirai: „Kad nebūtų problemų, už kavą.“ Tą kartą teko atsisveikinti su dešimt eurų. Netoli Bukarešto yra gana sudėtingas aplinkkelis, viską padariau pagal taisykles, bet, žiūriu, rėkia ir mojuoja rankomis karine uniforma vilkintis žmogus. Sustojau, jis įlipo į kabiną ir pradėjo aiškinti, kad vadovybė jam nurodžiusi patikrinti vilkiką ir teks važiuoti į patikrą. Dabar tai aš jį paprasčiausiai išprašyčiau lauk, bet tą kartą teko vėl atsisveikinti su dešimt eurų.“
Pasak pašnekovo, vilkikų vairuotojai juokauja, kad pasienio pareigūnai veikiausiai turi puikią uoslę, kuris vairuotojas prie vairo sėdęs neseniai ir dar nėra atsparus ištobulintai reketo metodikai.
„Broliai“, kurių sunku atsiginti
Pasitaiko ir grasinimų kosminio dydžio baudomis už nedidelius pažeidimus: „Kai imama Rumunijoje grasinti už kokį nors nedidelį pažeidimą 200 eurų bauda, imuosi kitokios taktikos, nes tokio dydžio baudų šalyje iš viso nėra.
Tokiais atvejais užtraukiu užuolaidas, pradedu virti kavą ar nusirenginėti, sakydamas, kad jei gaunu baudą, niekur neketinu iš čia važiuoti. Jau du kartus taip dariau, puikiai pavyko. Tada meta dokumentus ir liepia važiuoti“, – pasakojo R.Mykolaitis.
Nemažą galvos skausmą kelia ir pasienio teritorijose iš nelegalios prekybos bandantys užsidirbti maisto produktų ar drabužių pardavėjai. „Visi prekeiviai pasienyje be galo kantrūs. Jei ignoruoji, nuo jų nusisuki, jie tiesiog laukia... Paprastai kalbama darkyta rusų kalba. Su baisiu akcentu šaukia: „Sveikas, mano broli, kaip sekasi?“
Pamenu, kartą lapkričio mėnesį prisistatė vienas toks, kuris prekiavo sportine apranga. „Klausyk, mielasis, tu mano brolis, tau komplektas kainuos tik 50 eurų.“ Nereikia man tų treningų, tik sakau, kad duosiu už juos 10 eurų ir tikiuosi, kad pardavėjas atsikabins. Prekeivis įsižeidžia, garsiai ir piktai pasimeldžia Alachui ir netrukus vėl prieina: „Tu mano brolis, tau kainuos tik 40 eurų.“ Ir jis vaikščiojo taip kantriai, kad už 15 eurų man teko tuos treningus pirkti. Grįžau namo ir žmona sako, kad jai jų nereikia, ji turinti. Neišvėręs jai ir sakau: „Tu vienturtė, tau nesuprasti, o aš brolį turiu.“
R.Mykolaitis prisipažino, kad net ir grįžus namo ne visada darbą pasiseka pamiršti. Kartais sapnuoja važiuojantis. „Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko, dažniausiai tai susiję su stresu darbe. Žinoma, važiuoti į Vakarų Europos valstybes gal ir lengviau, bet juk čia matai gyvenimą“, – šyptelėjo pašnekovas ir pridūrė, kad, pavyzdžiui, važiuodamas per Balkanus turi savo mėgstamų itin vaizdingų kelio ruožų ir miestų.
Tolimųjų reisų vairuotojai dažnai apibūdinami kaip retai į namus užsukantys, nuolat stovėjimo aikštelėse girtuokliaujantys ir neabejotinai perparduodantys įmonės degalus. Ar tokie stereotipai nežeidžia?
„Visokių atvejų būna. Ne paslaptis, kad Lietuvos ir Lenkijos pasienyje per radijo stotį nuolat skamba: „Pirksiu malkas.“ Čia, sakyčiau, valstybės prestižo reikalas, nejau taip sunku imti ir įvesti tvarką? Kartą sustojau degalinėje trumpai pailsėti, iš seno „Volkswagen Passat“, papuošto antena, išlipa pensininkas ir be ceremonijų klausia: „Gal dyzelio turi parduoti?“ Iš karto paklausiau, ar aš panašus į tokį, kuria vagia ir pardavinėja? Senukas ėmė murmėti, kad visiems gyventi reikia“, – pasakojo pašnekovas.
Vilkikų vairuotojos moterys – retenybė
Nors tradiciškai tolimųjų reisų vairuotojais dirba vyrai, atsiranda ir šiame darbe sėkmingai įsitvirtinančių moterų.
Pasak pašnekovo, Lietuvoje jis žinantis tik vieną moterį, kuri pasirinkusi vilkiko vairuotojos darbą, bet užsienyje moterys šį darbą dirbančios. „Kartą viename kelte matėme vilkikus vengriškai numeriais, bet jūsų neįsivaizduojate, kokia buvo vairuotojų reakcija, kai vieną vilkiką iš kelto išvairavo maždaug 30-metė blondinė. Ji buvo kaip iš akies traukta Maryla Rodowicz.“
R.Mykolaitis įsitikinęs, kad moterys nesirenka šio darbo dėl vis dar populiarių stereotipų ir dėl to, kad ne visur gerai išplėtota infrastruktūra. „Įsivaizduokite, kai vairuotojų dušas yra bendra patalpa, nejau ji ten eitų? Jei šioje srityje imtų dirbti daugiau moterų, tai ir vyrams vairuotojams reikėtų pasitempti“, – šypsojosi pašnekovas.
Vairavimo instruktoriaus licenciją turintis R. Mykolaitis tikino, kad laimės paieškos užsienyje jo nevilioja: „Trumpai teko padirbėti užsienyje, su manimi ten gražiai elgėsi, kalbą juk mokėjau, bet emigrantu būti negalėjau – mes ten svetimi. Tikiu perspektyvomis Lietuvoje ir manau, kad mūsų šalyje daug ką galima padaryti.“