Nemylite katinų? Ir aš. Nors ir užaugau su kate lovoje, kaime murklės buvo dalis jo istorijos. Nes istorija yra ir per naktimis tarp lubų ir juodlubių zujančios pelės, išgramdančios skyles palėpėje kybančiose lašinių paltyse.
Bet mieste? Ten, kur tarakonai nebedrįsta iškišti ūsų iš ventiliacijos angos? Pelių nėra, bet po daugiabučių balkonais arba globėjų bobučių laiptinėse katės suka nesibaigiančius vislumo lizdus.
Laiptinės dvokia kaip ir senos joms plauti skirtos skepetos. Katės nardo įpykusiems gyventojams tarp kojų. Ir ką joms? Vienišos bobulės čia pat, ties laiptinių durimis, krauna į dėželes jaučių inkstus ir nesukramtytus kąsnius, taip smarkiai padidindamos kačių galimybę veistis toliau.
Nekenčiau dvoką skleidžiančių katinų, bet dabar nekenčiu ir žmonių. Ne tų, kurie spjaudosi vos pajutę nuolat rujojančių katinų smarvę. Tų, kurie priperka didžiaakių pūkuotukų vaikams, o vėliau, kai žaislai užauga ir nutriušta, iššveičia juos lauk. Išmeta kur nors sodų bendrijose, nes apsimeta turintys širdį. Antraip pavažiuotų tolėliau į girią ir, išbadę akis, pririštų prie medžio.
Žinoma, perlenkiau lazdą, negražiai čia apie tas akis... Nors esu mačiusi ir tokių žmonių, kurie katinams TAI buvo padarę.
Bet tie, kurie apsimeta turintys širdį, nekviečia gyvūnų globa, o vėliau – ir jų utilizavimu besirūpinančios „Grindos“. Jiems gaila pinigų tam, kad gyvulėliai specialios paskirties Rietavo įmonėje vėliau virstų kaulamilčiais ir lydytais gyvūniniais taukais.
„Kaip nors išsimaitins“, – neabejoju, kad taip užglosto sąžinę, sviesdami pro automobilio langą pavasariop plikti pradėjusią katę (juk tuoj tuoj prives kačiukų) arba kerštingą murklį. Tą, kuris nuolat pridirbdavo ant kilimėlio vien dėl to, kad buvo paliekamas namuose vienas.
Sodininkų bendrijose styro namai, iš kurių visada rangosi dūmai. Yra dūmų, vadinasi, yra ir žmonių. O ten, kur dvikojai, mėtosi ir maisto atliekos. Dar geriau – mėtosi ten sargaujančių šunų ėdant išbarstyti sausojo maisto daviniai.
O dabar pakalbėkime apie pinigus. Tuos, kuriuos sutaupo augintinių atsikratę žmonės. Štai kiek pinigų jie pagaili, atsikratydami ilgaūsių, arba – bus tiksliau – keturkojų būtybių.
Teko įsidėmėti tas kainas, kai pernai pavasarį po namų kiemą (gyvenu juk „soduose“) ėmė šmirinėti „grindų skepeta“ – pelenų spalvos ilgaplaukė katė, sukriošusi ir nusišėrusi. O maždaug po savaitės ten pat savo uodegikę ėmė gaudyti „radonas“ maždaug poros mėnesių šuniukas – kalytė, kuri kiaukčiojo ant kiekvieno už ją didėlesnio padaro ir ėdė viską, kas iškrisdavo iš namus saugančios vokiečių aviganės nasrų.
Visa bėda, kad „grindų skepeta“ niekam nekliuvo, kol malkinėje nepradėjo miaukčioti kačiukai. O kai jie ėmė karstytis ne tik po malkų prėslus, bet ir po medžius, paaiškėjo, kad ir šie du padarai – moteriškos giminės.
Bandėte kada nors ko nors mieste paklausti, ar tik nereikia kačiuko? Aš nė neklausiau. Koks kvailys įsileis į namus laukines kates, kurios artyn prisileidžia tik tuos gyvius, kurie jas šeria? „Gal atvežt galėčiau katę?“ – apklausiau visus kaime gyvenančius pažįstamus. „Tai jau ačiū, – išgirsdavau. – Ir be tavosios turime penkias.“
Todėl, užuot iškvietusi „Grindos“ katgaudžius ir šungaudžius, rudenį ėmiausi žygių.
Pirmiausia pas veterinarijos gydytojus nugabenau raudonplaukę ir „grindų skepetą“. Kalytės sterilizacija kainavo 50 eurų, katytės – 35 eurus. Tačiau kalei dar reikėjo vaistų nuo kirmėlių ir blusų, katytei – nuo ausų erkučių. Tąkart gydykloje palikau per 100 eurų. Dar vėliau teko sumokėti 14 eurų už „daugialypius“ kalytės skiepus, dar kažkiek – už papildomą blusnuodžių porciją.
Sodo kaimynai, sukiodami pirštą prie smilkinio, aptarė išoperuotų ir liemenėmis aprengtų (kad tik neišdraskytų žaizdų) gyvūnų reikalą. Ir nusiramino. Juk buvo akivaizdu, kad šiedvi pamestinukės daugiau keturkojų jų panosėje nebeprives.
Bet liko dar du augantys puslaukiniai katinukai. Vėl kloti už juos 100 eurų? Ėmiau medžioti nuolaidas, kol galop, paakinus žaliaakių mylėtojams, į veterinarijos kliniką katytes vieną po kitos nugabenau tarpininkaujant gyvūnų prieglaudai.
Nebūna paslaugų už dyką. Tąkart už vienos katytės operaciją ir vaistus nuo parazitų pakloti teko apie 30 eurų, už kitos – apie 25 eurus. Jei teisingai supratau, išleidau maždaug trečdaliu mažiau nei tikroji paslaugų kaina. O dabar jau girdžiu į tirštiklį virstančią patarimų gausą, kur ir kam tuos pinigus verčiau būčiau išleidusi.
Laimė, esu šiek tiek išdidi, nors tuos į balą išmestus pinigus taip pat apraudojau. Vaikščiočiau sau dabar su naujais odiniais ilgaauliais. Tačiau tenka įsivaizduoti, kad už tuos labdarinius eurus pasidirbau palatos, kur nėra durų rankenų, raktą. Ir net keturioms dykaduonėms „merginoms“ atvėriau gyvulių rojaus vartus.
O ką darytumėte jūs? Gal jums glosto širdį žinia, kad per metus Rietave utilizuojama maždaug trys dešimtys tonų nugaišusių, užmigdytų, keliuose partrenktų šunų ir kačių? Juk visų šių gaišenų tiekėjai yra globos namai, nesuradę naujų šeimininkų žmonių lauk išmestiems gyvūnams. Kaip ir mirtinomis ligomis sergančius numylėtinius užmigdžiusios veterinarinės klinikos.
Ir dar vienas skaičius: už kilogramą „utilizuojamos medžiagos“ šie tiekėjai Rietave esančiai įmonei „Biovast“ moka maždaug šeštadalį euro. Jei katinėlis sveria apie 6 kilogramus, štai jau ir visas euras.
Vargšas mano senstantis naminis šuo. Jam ir toliau tenka su konkurentais ir priešais dalytis sausuoju maisto daviniu – ėdalu, su kuriuo jie sukramto ir po 40 eurų kas mėnesį. Tad kas žino, ar beliks pinigų sekundė po sekundės artėjančiai utilizacijai.
Senstam. Bet ir pavasaris nenumaldomai artėja. Gal jūsų katinukas jau užaugo? Kniaukia lyg išprotėjęs naktimis? Išdraskė sofos atramoje skylę? Atvešite jį man? Tik prieš tai įsekite jam privalomąją mikroschemą – už ją tai jau tikrai nemokėsiu.
