Ne mažiau pavojaus būti apgautam kyla šio produkto mėgėjams kitose pasaulio šalyse.
Puikus pirmojo spaudimo aliejus, nuo senų laikų laikomas tikru Italijos žemės ūkio lobiu, vis dažniau tampa prabangos preke ir todėl vis dažniau į jį sminga visokio plauko aferistų akys.
Ilgainiui jis tapo dažniausiai falsifikuojamu maisto produktu, sakoma karabinierių raporte, kuriuo remiasi ūkininkų konfederacija.
Kaip aliejus klastojamas?
Aliejus klastojamas į pigius žemos kokybės aliejus primaišant įvairiausių priedų, taip pat importinis žemesnės kokybės aliejus parduodamas kaip itališkas ir šitaip mulkinami pirkėjai. Jie etiketėse mato, kad tai aukščiausios kokybės itališkas pirmojo spaudimo aliejus, ir už jį brangiai moka. O iš tiesų nežinoma nei jo kilmės šalis, nei gaminimo sąlygos.
2015 metais karabinieriai konfiskavo aliejaus, kurio bendra vertė beveik 30 mln. eurų. Prokuratūra pareiškė kaltinimus 58 asmenims dėl produktų klastočių gaminimo ir pardavinėjimo, 345 žmonėms skirtos administracinės nuobaudos.
„Coldiretti“ atkreipia dėmesį, kad beveik 500 proc. padidėjo aliejaus importas iš Tuniso. Pernai iš šios Šiaurės Afrikos šalies įvežta 90 tūkst. tonų aliejaus, tačiau iš kur jis atgabentas, ant etikečių nenurodyta, išskyrus vieną kitą pakuotę.
Be to, pažymima, kad pirkėjai apgaudinėjami ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje, kur net ir prasčiausios kokybės aliejus masiškai pardavinėjamas kaip itališkas pasinaudojant kokiu nors itališku ar panašiai skambančiu prekės ženklo pavadinimu. Teigiama, kad milijonai pirkėjų įvairiose šalyse, ieškančių parduotuvių lentynose stiklinio butelio su užrašu „made in Italy“, leidžiasi mulkinami surogatų gamintojų. Skelbiami statistikos duomenys rodo, kad 72 proc. vartotojų pasaulyje yra girdėję, kad itališkasis „extra vergine“ išsiskiria kokybe. Tačiau pusė jų, dažniausiai to nė nežinodami, nusiperka surogatą.
Tai sukčiavimo, vadinamo „Italian sounding“, išdava. Išgalvojami itališkai skambantys pavadinimai, kurie pirkėjo pasąmonėje asocijuojasi su kokybiška originalia šios rūšies preke. Tyrimų rezultatai rodo, kad 54 proc. klientų įvairiausiose pasaulio šalyse būna įsitikinę, kad jų perkama prekė yra itališka.
Italijos žemės ūkio ministras Maurizio Martina, komentuodamas šiuos duomenis, pabrėžė, kad būtina surengti didelę koordinuotą reklaminę ir informacinę kampaniją, kad būtų padarytas galas jau vos ne globaliam itališko aliejaus klastojimo reiškiniui.
Kaip išsirinkti tinkamą alyvuogių aliejų?
Vartotojai, žinoma, turi galimybių neužkibti ant aferisto kabliuko. Keletą naudingų patarimų, kaip nusipirkti kokybiško, originalaus alyvuogių aliejaus nepermokant, duoda portalas gazeta.pl.
„Geriausias alyvuogių aliejus yra ne tik itališkas ar graikiškas, bet ir ispaniškas bei portugališkas. Puikus alyvuogių aliejus ir iš Palestinos ir Izraelio. Ir, žinoma, iš Prancūzijos, – tvirtina prancūzas Davidas Gaboriaud, keletą metų gyvenantis Lenkijoje ir vedantis televizijos kanale „Kuchni+“ laidą „David w Europie“. – Verta žinoti, kad Prancūzijoje aliejui, taip pat kaip vynui ar sūriui, išduodami produkto kilmės vietos patvirtinimo sertifikatai (AOC – „Appellation d'origine contrelée“). Jis patvirtina, kad aliejus pagamintas tik tame regione ir iš tam tikrų alyvuogių rūšių pagal tam tikrus standartus.
„Net geriausi aliejai neturi kainuoti brangiau nei 50 zlotų (11,49 euro) už butelį. Žinoma, gali ir 100, bet tai ne vien dėl jų kokybės. Kartais būna, kad jo gaminama tiek mažai, kad sunku tokio aliejaus gauti. Be to, tai yra aiškus manipuliavimas – įtikinti žmones, kad aliejus yra prabangos prekė. Nusipirksi tą už 100 zlotų ir manysi, kad jis tikrai bus geresnis už tą, kuris kainuoja 50 zlotų? Nebūtinai. Ir vienas, ir kitas gali būti puikus – jei nori patikrinti aliejaus kokybę, žiūrėk į skonį, o ne į kainą. Panašiai būna ir dėl įsitikinimo, kad ekologiški produktai turi būti labai brangūs. Tai irgi nėra tiesa, – sako Gonçalo Gregieras Franco, kuris vadovauja bendrovei „Smaki Portugalii“, importuojančiai skanėstus iš Portugalijos.
Aliejaus spalva lemiamo vaidmens neatlieka. Ji tik rodo alyvuogių rūšį ir sunokimo laipsnį. Labai švelnaus skonio aliejus greičiausiai nebus aukščiausios kokybės.
Gamintojai ir pardavėjai, aišku, stengiasi manipuliuoti vartotojais, pabrėždami, kad jų aliejus turi ryškiausią žalią spalvą. O ta spalva neturi jokios reikšmės. Todėl kai vyksta konkursai ir degustuojamas alyvuogių aliejus, naudojamos specialios tamsiai mėlynos spalvos taurelės, kuriose nematyti aliejaus spalvos – kad degustuotojas visą dėmesį sutelktų į tai, kas svarbiausia – kvapą ir skonį.
Perkant alyvuogių aliejų patariama rinktis tą, kuris yra tamsiame butelyje. Nepatartina pirkti aliejaus, išpilstyto į skaidraus stiklo butelius, ir tose parduotuvėse, kur jis laikomas lentynose ir yra veikiamas stiprios šviesos ar stovi prie šilumos šaltinio. Tie dalykai jam tikrai nepatinka ir jis greitai sugenda.
Parengė Leonas Grybauskas
