O jei eini vienas? „Terkšt,“- žiežirbos pabyra iš akių ant paskutinio laiptelio švyturio viršūnėje, kai pakaušis atsitrenkia į metalinį laiptinės stogą. „Kaukšt“, – kitas smūgis tenka kaktai, kai kūnas bando prasisprausti pro lango angą į apžvalgos aikštelę.
„Įspėjau“, – V.Jusys skėsteli rankomis, bet pavieniai keliauninkai juk nebūna girdėję pavojaus signalo, o aš – viena jų, besiguodžianti ir prašanti, kad nors švytinčią juostelę kas nors švyturio laiptinės palubėje pakabintų.
„Gal ir reikėtų ant briaunos užklijuoti kokios nors apšiltinimo medžiagos. Bent jau smūgis nebūtų toks skausmingas. Pabandysim“, – pažada V.Jusys.
Matyt, taip jau yra – kiek 1852 metais iškelto mūrinio švyturio amžiuje dienų, tiek jo laiptus įveikusių žmonių kaktose – gumbų. Ir tai nė kiek nesumenkino Ventės rago lankytojų srauto.
Atvažiuoti iki jo – iki ornitologinės stoties ir neįlipti į švyturį būtų nei šis, nei tas. Nes būtina akis paganyti po Kuršių marių tolius, juoba kad įsibėgėjęs žvilgsnis netrunka atsiremti į anapus jų platybės dunksančias kopas bei migla aptrauktus Preilos kontūrus.
Nuostabu, nors nepigu
Tuomet, kai balandžio 23-iosios – šeštadienio rytą, automobilio stabdžiai cyptelėjo stovėjimo aikštelėje, Ventė, kaip ir visas pajūris, buvo aptaškytas saulės.
Šlept, ir sudribus ant suolelio ties Kuršių mariomis, akys užsimerkia, gaudydamos jos spindulius, už nugaros čirškaujant po iškyšulį besimalantiems paukščiams.
„Nušalsit nosis“, – šaiposi iš saulei atgręžtų akinukų pro šalį tarškantys vyriškiai. Pasirodo, jie, kaip ir dar kokios dvi dešimtys linksmuolių, į Ventę autobusu atriedėjo švęsdami gimtadienį. Ornitologijos stotis – tik vienas jų aplankytas objektas.
Koks kitas? Tikėtina, Mingės kaimas – su žvejais ant Minijos kranto ir išverstais viduriais pusmetrinių lydekaičių, kurias žvejai skrodžia čia pat, patiesę ant lieptelio.
Jei yra žmonių, kurie nebuvo Ventės rage ar netoliese esančiame Mingės kaime, kasžin, ar ne geriausia tai būtų padaryti pavieniui, neūžaujant su visa minia ir nelekiant strimgalviais.
Tuomet, kai niekas negena ir neragina, galima stabtelėti atokiau ornitologų stoties, prie marių kranto, kur turistai nemeta į vandenį savo šešėlių. Galima apeiti paukščių gaudykles – tinklus, o jei termose neatšalo kava – ir jos pagurkšnoti, įlipus į medinę, ant marių kranto sukaltą, į Mirusių kopų pusę atsuktą apžvalgos aikštelę.
Tuo tarpu į Mingės kaimą keliauninkai paprastai žvelgia iš Minija plaukiančių laivų: užsisako kelionę, ir, kirsdami sumuštinius bei gurkšnodami ką nors stiprėlesnio, pračiuožia kaimą vandens paviršiumi, o vėliau, purpiant dyzeliniam laivo varikliui, traukia Nemuno žiotimis į marias.
Tačiau ir pėstute pereiti Mingės kaimą yra smagu. Trikdo tik vienas dalykas – neapleidžia jausmas, kad, grožintis sodybomis, vis dėlto tenka žvelgi į privačią žmonių teritoriją.
Šis tas apie pinigus
Nors ekskursijos viena po kitos savaitgalį išvirsta iš autobusų, geriau jau neskubėti ir pačiam ramiai apžiūrėti ornitologinės stoties paukščių migracijos ekspoziciją, nors bilietas į ją nėra pigus. Suaugusiam jis kainuoja 3, moksleiviams ir studentams – 2 eurus. Vaikai pro ją gali pralėkti ir nemokamai. Tačiau neįmanoma jos pralėkti. Nes ekspozicijos grožis tiesiog atima žadą.
Pavyzdžiui, laiptinėje pakeli galvą aukštyn, ir ant galvos, lengvai siūbuodamos, ima leistis įvairiaspalvės plunksnos. Arba, įsispoksojus į ryškaus geltonumo paukštį, neįmanoma patikėti, kad tai – volungė: tūkstančius kartų girdėta, bet nematyta.
„Dirbame be išeiginių“, – žvilgsnį į lentelę su darbo laiku nukreipia V.Jusys. Ir išties ekspozicijos pastatas lankytojams atviras kiaurą savaitę.
„Išsilaikome patys. Nes lankytojų tiek, kad automobilių stovėjimo aikštelė savaitgaliais aklinai užsikemša. Pavyzdžiui, Velykų savaitgalį čia pražingsniavo kone 8 tūkst. lankytojų“, – užsiminė pašnekovas.
Teigiama, kad Ventės ragas – lankomiausia Šilutės rajono vieta ir trečioji – po Palangos bei Neringos – Vakarų Lietuvoje. Nemanau, kad atbaidyti lankytojus galėtų kad ir automobilių parkavimo kainos.
Jo laikas yra neribotas, o lengvojo automobilio pastatymas aikštelėje kainuoja tiek pat, kiek parkavimo valanda Klaipėdos senamiestyje – 0,9 euro.
Paukščius nuolat žieduoja
Vis dėlto kiekvienas žmogus, sukariantis maždaug keturių dešimčių kilometrų kelią nuo Klaipėdos iki pusiasalio, tikisi pamatyti, kaip Ventės rage žieduojami paukščiai.
Tačiau praėjusį šeštadienį kažkas buvo nutikę gaudyklėms. Ir po ornitologijos stoties kiemą maklinėjo tik ūkininkų per žiemą augintas, į Ventę ką tik atvežtas vienmetis gandras.
O štai sekmadienį, balandžio 24-ąją, ornitologai Ventės rago interneto tinklalapyje surašė, kokius paukščius tądien sužiedavo. Pavyzdžiui, su „žiedeliais“ tolyn nuskrido juodagalvės devynbalsės, ankstyvosios pečialindos, dagiliai.
Žiedeliai ant kojikių buvo užspausti ir pilkosioms devynbalsėms bei pečialindoms, liepsnelėms, paprastiesiems čivyliams, dūminei raudongurklei, strazdui giesmininkui, kikiliui, svilikėliui, geltonajai startai bei margasparnei musinukei.
Smalsu, ar nors vieną paukštelį iš čia išvardintų atpažintumėt?