O gi iš Telšių Katedros durų, ant kurių surašyta Žemaitijos krikšto istorija.
Vis dėlto menininkai nėra nei kerštingi, nei baisiai pavydūs. Jei 2015-aisiais Nacionalinė premija atiteko „vamzdžio“ skulptoriui Vladui Urbanavičiui, gal kitą kartą ta premija bus nuridenta ir iki „durų“ autoriaus – skulptoriaus, medalininko Romualdo Inčirausko.
Telšius užgulė meškos
„Čia? O gal – ne čia?“ – paaugliai lyg orientacininkų varžybose su žemėlapiais rankose zuja po Telšių senamiestį. Žinote, ko jie ieško? Meškų. Tikrų, žemaitiškų, bet suslapstytų įvairiose miesto vietose. Teigiama, kad šiuo metu jų jau yra 47. Bet meškų apgulčiai dar – ne pabaiga.
Ko gero, daugiausia šios žvėriškos prigimties padarų yra įmūryta garsiojoje Žemaičių sienoje – bareljefuose, kurių kiekvienas simbolizuoja tam tikrą Žemaitijos istorijos etapą.
Tačiau ne viena jų riaumoja ir ant Telšių Katedros durų – dar vienų užsispyrusių, kietų kaip titnagas žemaičių istorijos liudytojų.
Šios Telšių šv. Antano Paduviečio Katedros durys – jubiliejinės, skirtos 600 metų jubiliejaus krikštui paminėti, kuriose pavaizduota Žemaitijos krikšto istorija. Todėl per Žemaitiją keliaujantys žmonės, jei jau pasuko link Varnių, neturėtų pagailėti laiko ir Telšiams, ir pačiai Katedrai, ir, žinoma, išskirtinio grožio jos durims. Pasak Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, architekto Algirdo Žebrausko, Telšių senamiestį įmanoma apžiūrėti per tris valandas. Bet dar geriau šiam miestui skirti tris dienas.
Pavyzdžiui, per edukacines pamokas jis su mokiniais sustatęs duris ties Katedros durimis, žaidžia istorinius žaidimus, ir pora valandų ištirpsta lyg nebuvę.
„Turistai gali pažaisti mieste orientacinį žaidimą „Meno ženklai Telšiuose“ arba žaidimą „Surask meškas“. Vaikai, atvykę iš iš kitų miestų, tai ir daro – bėgioja, ieško objektų, aprašo juos, fotografuojasi.
Tie meno kūriniai ne šiaip sau išbarstyti mieste. Jų paskirtis – suburti vietos žmones į bendruomenę, o svečius – pamokyti istorijos“, – sakė architektas.
Ant durų – krikšto istorija
A.Žebrauskas – patriotas iki kaulų smegenų. Su juo ginčytis dėl Žemaitijos istorijos faktų įstengtų nebent garbingiausi Lietuvos istorikai. Suvalkiečiai ar aukštaičiai išsikvėptų akimirksniu, dzūkai – taip pat.
„Šios 2013-aisiais atvertos durys pasakoja ne tik apie žemaičių krikštą, bet kalba ir apie tolesnius XX amžiaus įvykius bei atsiradusį nerimą. O kas bus toliau? Ar kalbėsime lietuviškai? Ar pristatysim minaretų? Ar užmiršime savo kultūrą? Tai klausimai, kurie negalėjo likti be atsakymų“, – užsiminė A.Žabrauskas. Jis – vienas iš šio kūrinio autorių. Skulptorius R.Inčirauskas kalė ir kūrė meninę dalį, A.Žebrauskas – architektūrinę: kompozicija bei istoriniai įvykiai – tai jo sumanymas. Dar vienas šio žmogaus darbas – rėmėjų paieška.
„Duryse – svarbiausi Žemaitijos istorijos segmentai: Žemaitija iki krikšto ir po jo“, – užsiminė A.Žebrauskas.
Taigi pirmasis etapas – „laukiniai“ žemaičiai, po miškus klaidžiojantys meškų „kailyje“. Antrasis – krikštas, kai žemaičiai būdavo krikštijami „būriais“, – būriui buvo suteikiamas vienas krikšto vardas. Todėl ir ant Katedros durų, pažemėje, rikiuojasi būreliai Jonų, Petrų ir kitokių bendravardžių. O tarp pakrikštytųjų, gerai įsižiūrėjus, įmanoma aptikti ir paties A.Žebrausko „abrozdėlį“.
Garsusis skundas
„Vienas svarbiausių su krikštu siejamų įvykių – tai XV a. pradžios išskirtinis Europos istorijos įvykis: žemaičių skundas „Konstancas“.
Būtent per visuotinį bažnyčios susirinkimą Konstancoje, Šveicarijoje, 60 naujakrikštų žemaičių dalyvavo europiniame įvykyje ir perskaitė savo garsųjį skundą arba pasiūlymą. Šis skundas sukėlė didžiulę diskusiją, nes jis privertė keisti pačią krikšto sklaidos esmę. Iki tol krikštas buvo skleidžiamas „atėjau, nugalėjau, pakrikštijau, valdau“.
Žemaičiai buvo sukaupę 200 metų pasipriešinimo kryžiuočiams patirties. Ir skundu įrodė kad yra kitas krikšto kelias – žmogaus ir tautos apsisprendimo teisė, – žemaitiško išdidumo neslėpė A.Žebrauskas. – Juk kryžiuočiai turėjo galingą diplomatinę, finansinę jėgą prieš žemaičius, kurie prieš juos iškėlė intelektualinę jėgą“.
Štai kaip skamba gabalėlis žemaičių skundo „Konstancas“, išvertus iš žemaičių kalbos: „Teikitės suprasti, kad esame žmonės, o ne kokie gyvuliai, kuriuos galima pirkti parduoti arba dovanoti. Ir kad mes turime turėti teisę patys apsispręsti...“
Trečiasis etapas – Didžiosios Žemaičių vyskupijos istorija: vyskupijos, kuri paklojo stipriausius lietuviškumo pamatus: pirmosios lietuviškos knygos, pirmosios surašytos istorijos, pirmosios intencijos apie aukštosios mokyklos būtinumą.
Ketvirtasis? Tai 1926 metai, apie kuriuos skelbia auksinės „raidės“: virš durų iškelti romėniški skaičiai.
Tai metai, kai Didžioji Žemaitijos vyskupija buvo padalinta į tris provincijas, o Telšių vyskupija perėmė Didžiosios sukauptą patirtį.
Šiek tiek apie pinigus
Preiš trejus metus nukaldintos, 600 metų Žemaičių krikšto jubiliejui skirtos durys bei Katedros tamboro restauravimas iš viso kainavo 350 tūkst. litų – vos 100 tūkst. eurų. Daug ar mažai?
„Girdžiu žmones sakant, kad tai brangu. Galima palyginti: vien tik meninė Vilniaus universiteto centrinių rūmų durų dalis kainavo 850 tūkst. eurų“, – priminė architektas.
A.Žebrauskas – savotiškas „pedantas“. Ir dar užsispyręs, bet tikras žemaitis nė negali būti kitoks.
„Kokių darbų besiimčiau – kokie tai bebūtų projektai, visada laikausi nuostatos: geriau sutvarkyti mažiau, bet viską atlikti nepriekaištingai, naudojant geras, ilgaamžes statybines medžiagas.
Taip buvo ir atnaujinant Katedrą. Jos šventorius yra išgrįstas tikru akmeniu, o visi inžineriniai tinklai atnaujinti taip, kad kokybei nebūtų jokių priekaištų“, – sakė architektas.
Pavyzdžiui, jis mūru stovėjo už tai, kad, atnaujinant Katedrą, jos bokšto stogas bei lietvamzdžiai būtų pakeisti variniais.
„Buvau spaudžiamas prie sienos už tai, kad švaistau pinigus, esą, galima viską padaryti pigiau, taupant. Nepasidaviau. Ieškodamas lėšų visiems aiškinau, kad už pigius darbus reikia mokėti labai brangiai.
Pastolių nuoma, sustatymas, meistrų samdymas, skardų lankstymas – visas šis darbas kainuoja tiek pat naudojant ir prastą statybinę medžiagą, ir kokybišką.
Paprasta skarda tarnauja 30-50 metų, ir vėl viską reikia perdengti iš naujo. Varinė skarda yra trečdaliu brangesnė, bet jos tarnavimo laikas – keturiskart ilgesnis.
Paprastos, bet įspūdingos yra ir šoninės Katedros durys, ir vidinės – esančios tambore. Jas dar 2010 netais iš gero lietuviško ąžuolo pagamino meistras Valdas Giedra – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas.
Keičiant duris, tiksliai nuo senųjų buvo nukopijuotos ir žalvario rankenos, vyriai – taip pat: visa tai nukaldino Telšių meistrai. „Vidinės durys sveria apie 300 kilogramų, bet jas galima atidaryti vienu pirštu.
Jubiliejinės durys sveria net pusę tonos, bet ir jos lengvai atveriamos. Tam panaudota ne tik speciali vyrių sistema, bet ir konstrukcija. Durys įstatant taip yra pakreiptos, kad paskirstytų svorį“, – paaiškino A.Žebrauskas.
