Nesiliaujantis jaunų žmonių srautas darbo biržose, ypač liepą, nieko nebestebina. Taip būna kasmet. Nauja tik tai, kad kaskart jaunų diplomuotų bedarbių vis mažiau.
Tačiau džiaugsmo tai nesuteikia, mat ir mokslus jų baigia mažiau, juk prieš dvidešimt kelerius metus gimstamumas traukėsi.
Prie darbo biržos – eilės
Liepai einant į pabaigą teritorinėse darbo biržose užsiregistravo apie 3 tūkst. absolventų, iš jų 1,6 tūkst. yra įgiję aukštąjį išsilavinimą.
Šio mėnesio pradžioje jaunų bedarbių gretos buvo menkesnės: užregistruota 1,3 tūkst. absolventų – tai 100 mažiau nei pernai tuo pat laikotarpiu. O birželį darbo tokiu būdu ieškojo 989 absolventai, iš jų pasisekė vos 36 jauniems specialistams.
Kaip rodo darbo biržų skaičiai, sunkiausia darbą susirasti ką tik aukštąsias teisės studijas baigusiems, jauniesiems kineziterapeutams, socialinio darbo, viešojo administravimo specialistams, ekonomistams.
Nors darbdaviai dažnai kalba, kad stinga amatą išmanančių jaunų specialistų, nelengva rasti darbą ir baigusiems profesines mokyklas. Virėjai, automobilių mechanikai, apdailininkai, kirpėjai, apskaitininkai – tokių jaunų specialistų, šiemet įgijusių profesinį išsilavinimą, darbo biržos sulaukė daugiausia. Šios specialybės ir profesijos dominavo ir praėjusiais metais.
Ne visi skuba darbintis
Pastarųjų metų duomenys rodo, kad baigę studijas įsidarbina apie 75 proc. universitetų ir kolegijų absolventų bei 68 proc. profesinių mokyklų absolventų.
„Ne visi absolventai vasarą skuba registruotis Darbo biržoje. Vieni darbą susirado studijuodami, kiti nori pailsėti ir pakeliauti. Treti galbūt registruosis vėliau, vasarai baigiantis. Be abejo, nemažai ir toliau mokysis, todėl ir darbo paieškos neaktualios. Jaunimo motyvai yra skirtingi“, – kalbėjo Lietuvos darbo biržos (LDB) atstovė Milda Jankauskienė.
Daugiausia absolventų įregistruota šalies didmiesčiuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje, kur veikia daugiausia aukštųjų mokyklų ir kitų profesinio mokymo įstaigų.
Mažiausiai registruotų absolventų Skuode ir Molėtuose – po 8, Kaišiadoryse, Švenčionyse – po 9, Ignalinoje – 11, Palangoje – 13, Širvintose – 15.
Požiūris keičiasi
Darbo paieškos portalo CVbankas.lt duomenimis, įnirtingai ieškoti darbo prisieina jauniesiems verslo vadybininkams, viešojo administravimo specialistams, teisininkams ir ekonomistams. Tai tos specialybės, dėl kurių stodami į aukštąsias mokyklas labiausiai varžosi abiturientai.
„Ne paslaptis, kad esminis dalykas, lemiantis darbuotojo paklausą, yra darbo patirtis. Natūralu, kad jauni žmonės jos neturi arba turi labai nedaug.
Jei darbo skelbimuose nereikalaujama darbo patirties, kandidatų sulaukiama ypač daug, konkurencija didelė.
Todėl jauniems žmonėms, neturintiems patirties, įsidarbinti nėra itin lengva, o ir įsidarbinus nesiūlomos tokios sąlygos kaip labiau patyrusiems specialistams“, – kalbėjo CVbankas.lt vadovas Tomas Toleikis.
Tiesa, požiūris į jaunus darbuotojus pastebimai keičiasi tose srityse, kur ypač juntamas darbuotojų trūkumas.
Kaip pavyzdį T.Toleikis nurodė informacinių technologijų sritį, kurios atstovus darbdaviai pradeda vilioti dar jiems studijuojant.
Ši sritis nėra vienintelė, jaunus darbuotojus užsiauginti pasirengę ir kai kurie finansų, technologijų ir kitų sričių darbdaviai.
Turi menką patirtį
CVbankas.lt įsiregistravo apie 10 tūkst. šiemetinių absolventų. Didžioji jų dalis – apie 78 proc. – jau turi savo gyvenimo aprašyme nurodę bent kokią patirtį. Dažnu atveju patirtis nebūna susijusi su absolvento įgyta specialybe.
„Tačiau vien patirties turėjimas rodo, kad jauni žmonės supranta darbo rinkos realijas ir siekia įgyti vertingos patirties dar iki studijų baigimo“, – kalbėjo T.Toleikis.
Kokio atlygio tikisi absolventai? Pasak CVbankas.lt vadovo, tie, kurie neturi jokios patirties, pageidauja gauti vidutiniškai 397 eurus (atskaičius mokesčius) bandomuoju ir 539 eurus po bandomojo laikotarpio.
Tie absolventai, kurie savo gyvenimo aprašyme nurodė turintys patirties, pageidauja gauti 507 eurus (atskaičius mokesčius) bandomuoju ir 668 eurus po bandomojo laikotarpio.
Ne visiems sekasi susirasti darbą
Aukštųjų mokyklų studijų programos, kurias baigusiųjų daugiausia registravosi darbo biržose:
Teisė – 65 absolventai, kineziterapija – 56, socialinis darbas – 50, viešasis administravimas – 42, ekonomika – 33, buhalterinė apskaita – 29, psichologija – 28, medicina – 26, politikos mokslai – 20, verslo vadyba – 20.
Profesinių mokyklų mokymo programos, kurias baigusiųjų daugiausia registravosi darbo biržose:
Virėjo mokymo programa – 95 baigusiųjų, automobilių mechaniko mokymo programa – 83, apdailininko (statybininko) mokymo programa – 72, kirpėjo mokymo programa – 51, apskaitininko ir kasininko mokymo programa – 38, prekybos įmonių vadybininko padėjėjo mokymo programa – 30, logisto-ekspeditoriaus mokymo programa – 28, higieninės kosmetikos kosmetiko mokymo programa – 27, socialinio darbuotojo padėjėjo mokymo programa – 27, konditerininko mokymo programa – 27.
Šaltinis: LDB, liepos 20 dienos duomenys
Piniginės injekcijos tik pailgina agoniją
Robertas Dargis
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
„Vienas tyrimas aiškiai parodė, kaip skiriasi absolventų ir darbdavių požiūris į diplomą. Dar 2014-aisiais buvo atlikta apklausa. Studentų buvo klausiama, ar diplomas garantuos darbo vietą ir gerą atlyginimą. Per 70 proc. jų atsakė: „Taip.“ To paties buvo paklausta ir darbdavių. Vos per 20 proc. jų atsakė, kad priimdami darbuotoją skaito, kas parašyta diplome.
Panašiai elgiamės ir mes: leidžiame pamėginti jaunam žmogui ir žiūrime, kokių žinių jam stinga, kokias kompetencijas jis gali įgyti jau dirbdamas. Bet jei jis nėra imlus ir darbštus, joks diplomas jam nepadės. Juk visos įmonės, ypač privačios, yra orientuotos į pridėtinės vertės kūrimą.
Valstybė turėtų domėtis, kokių specialybių paklausa yra per maža, o kokių – didelė. Ir tai turėtų atsiliepti skirstant pinigus aukštosioms mokykloms. Beje, tas procesas jau prasidėjęs. Buvo skiriama daugiau stipendijų inžineriniams, informatikos mokslams.
Juk dažnu atveju į universitetą stojama ne tik norint įgyti išsilavinimą, kuris užtikrins darbo vietą, uždarbį, – lemia ir bendra nuotaika: „Visi stoja ir aš stosiu.“
Galime palyginti: beveik 70 proc. jaunų suomių renkasi mokytis profesinio rengimo centruose ir įgyja specialybę, kuri garantuoja jiems stabilumą. O Lietuvoje studijuoti universitete yra mada.
Be to, pernai į profesines mokyklas įstojo per pusantro tūkstančio baigusiųjų aukštąsias mokyklas. Ar galite tai įsivaizduoti? Žmonės, atsėdėję universitetuose, stoja įgyti specialybės. Galima sakyti, kad jie nori pagerinti žinias. Bet juk tai reiškia neprasmingai valstybės paskirstytas lėšas.
Tad dabar įžiebta geltona lempa, ypač po šiemetinių stojimo rezultatų, kai 82 studijų programos aukštosiose mokyklose nesulaukė stojančiųjų, turėtų versti politikus daryti išvadas, persvarstyti studijų programas, pakelti įstojimo laiptą, kuris, sutikite, būdamas vos dviejų balų, yra be galo menkas.
Ir jei yra programų, kurias baigę 60–70 proc. absolventų nedirba pagal įgytą specialybę, reikia keisti tokius dalykus. Valstybės politika turėtų pasireikšti stipriau. Aukštųjų mokyklų autonomija yra geras dalykas, bet dažnai ji veikia tik į vieną pusę: universitetas nori atsiriboti nuo valstybės įtakos, bet kai pritrūksta pinigų, valstybė turi jam skirti pinigų.
Negalima primityviai sakyti: šis universitetas turi ateitį, o tas – ne, tad uždarykime. Jei universitetas turi kompetencijų, specialistų, jaučia gyvenimo pokyčius ir justi to paklausa, negalime jam užkirsti galimybių būti.
Valstybė turi leisti universitetams plaukti, tačiau nereikia nuolat kaišioti finansinės pagalvės. Pinigų kišimas tik ilgina jo agoniją.“
