„Medus Lenkijoje šiek tiek brangesnis, bet kaimynai pas mus vis tiek nevažiuoja jo pirkti. Nieko nepadarysi. Medus – ne pirmojo būtinumo prekė. Nebeperka kaip anksčiau žmonės jo kibirais. Visiems striuka pinigų“, – sakė Lazdijų rajono bitininkų draugijos pirmininkas Juozas Petrauskas.
Pietų Lietuvos bitininkai pavydžiai nešnairuoja į kaimynus lenkus, tiksliau – čia pat, už menamos sienos, ūkininkaujančius Lenkijos lietuvius. Nes pastarieji taip pat šią vasarą nedaug teprisuko medaus.
Ir ne tik lietus pakišo jiems koją.
Kaimynystėje ūkiai – stiprūs, jų žemėse auga kukurūzai galvijų pašarams bei javai. Tad bitės nektaro prisigraibo nebent dar nenuganytose pievose.
„Tad Lenkijos pusėje bitininkai mums tikrai kortų nemaišo“, – patikino ir J.Petrauskas.
Tuo tarpu Dzūkijoje bitininkystei sąlygos daug geresnės, Lazdijų krašte – daugiau pievų, nemažai ir kalvotos, nedirbamos, užtat augalais gausios žemės.
Be to, dzūkų žemės – smėlingos, jie nemažai augina grikių, kuriuos paprastai gausiai lanko bitės.
„Visa bėda, kad šiemet iš grikių medaus – tik kvapas. Nėra tokiam medui būdingos tamsios spalvos. Žiedų nektarinės buvo atviros, išplovė jas lietus“, – kalbėjo bitininkas.
Bites tenka maitinti
Liepai įpusėjus bitininkai šiemet jau maitino bites. Mat, išsukus birželio medų, koriai taip ir liko tušti. Per „mindaugines“ prasidėję lietūs nebeleido bitėms išskristi į laukus.
O šiuo metu bitininkai apskritai jau rengia avilius žiemai – gydo skraiduoles ir maitina jas sirupu. Tuo pačiu vieni per kitus kalba, kad šiųmetis medunešis buvo daug kuklesnis, nei pernykštis.
„Per gegužę-birželį korius bitės pripildė. Išsukome medų. O liepą viskas sustojo“, – sakė J.Petrauskas.
Liko ir pernykščio
Lazdijų kraštas bitininkams apskritai – išskirtinis. Mat jame esančiuose bitynuose suneštam medui bitininkai klijuoja etiketes su kilmės nuoroda. Juk Seinų-Lazdijų krašto medus yra įrašytas į ES saugomų geografinių nuorodų registrą. Jį bitės surenka iš natūraliai augančių medingųjų augalų.
Bet ar jo šiemet bebus?
„Turės, turės žmonės galimybių ir jo nusipirkti“, – patikino J.Petrauskas. Juk tokia „lietuviška vasara“ – ne pirma, ir ne paskutinė.
Medaus mažiau nei pernai, bet vis tiek negalima sakyti, kad jo visai nėra“.
Šiuo metu Lazdijų regione kilogramas medaus kainuoja 6 eurus – daugiau nei pavasarį.
„Šiemet daugiau medaus nė nebesuksime. Jau daliname bitininkams sirupą bitėms pamaitinti“, – sakė pašnekovas.
Tačiau yra nemažai bitininkų, kurie turi sukaupę pernykščio medaus atsargų. Kokybiškas – nesumaišytas iš kelių bitynų, laiku išsuktas, tinkamai laikomas medus ilgai nepraranda gydomųjų savybių.
Tad kodėl kartu su šiųmečiu medumi jiems neišpardavus ir pernykščio?
Vietoj grikių – viržiai
„Kalbėjau ką tik su savo krašto bičiuliais apie tai, kad bitės badauja – kad jas būtina maitinti. Medunešio šiemet nebebus.
Kas iš to, kad grikiai dar žydi? Ir mano aviliai grikių laukuose sustatyti. Bet bitės neskrenda – lietus išplovė ir iš grikių žiedų nektarą“, - sakė Jonavos bitininkų draugijos pirmininkas Juozas Rimkus.
Šiame krašte puslitrinio stiklainio – 700 g medaus kaina sukasi nuo 3 iki 5 eurų.
„Jei koks bitininkas skuba greičiau parduot – greičiau iš turgaus grįžti namo, tuomet nuleidžia kainą“, – kalbėjo J.Rimkus.
Šiuo metu bites dar vilioja žydintys viržiai, tačiau viržynų nedaug kur yra.
„Reikia avilius specialiai į juos nuvežti, prižiūrėti. Tokią galimybę turinčių bitininkų bus vos vienas kitas – tokių, kurie dar prisuks viržių medaus.
Jis ypač tirštas, tamsiai žalias. Ypač vertingas – tinka gydant kvėpavimo ligas“, – sakė J.Rimkus.
Ar neužplūs klastotės?
Medaus laižytojams ne ką mažiau nei kaina rūpi ir jo kokybė. Kadangi medunešis Lietuvoje prastokas, ar nenuguls turgavietėse prekystalių jo falsifikatai? Užterštas chemikalais ar sumaišytas su cukraus sirupu medus?
„Manyčiau, kad geriau jau žmonės teįsigyja gero, nors ir brangesnio medaus vaistams, nei pigaus, bet nekokybiško“, - kalbėjo J.Rimkus.
Deja, kaina ne visada yra patikimas kokybės rodiklis.
Anot bitininkų, medaus, sumaišyto iš kelių bitynų, dažnai – net esančių skirtingose valstybėse, savybės nebūna tokios pat, kaip išsukto iš vieno bityno.
Dažniausiai maišytą medų tiekėjai gabena prekybos tinklams. Tokio medaus etiketėse būna užrašas, kad tai – „EB ir ne EB šalių medaus mišinys“.
Nevalgomas yra „medus“, juo paverstas iš sirupo.
„Būta atvejo, kai Rusijoje, Sankt Peterburge, dirbtinis medus buvo „brandinamas“ ir pardavinėjamas kaip tikras.
Apskritai ir tikro medaus kokybė skiriasi. Tai priklauso nuo to, iš kokių augalų bitės sunešė medų. Nes skirtingi mikroelementai, skirtingi – vitaminai, tad ir gydomasis poveikis yra skirtingas.
Nors mažai kas iš pirkėjų paiso tokių dalykų. Be to, sunku nežinančiam atskirti, koks – iš kokių augalų tai suneštas medus“, – kalbėjo J.Rimkus.
Pavyzdžiui, grynas liepas medus – gelsvas, grikių – tamsiai rudas, „pavasarinis“ – su pienių žiedadulkėmis – ryškiai geltonas, rapsų – beveik baltas.
„Esu matęs Rusijoje prisukto, iš liepų miškų prinešto medaus. Jis buvo skaidrus – bespalvis.
Tuo tarpu Lietuvoje šiemet bitės negalėjo iš liepų surinkti medaus – lietus ir iš jų žiedų išplovė nektarą. Laukinės avietės taip pat per anksti nudžiuvo“, – užsiminė bitininkas.
Jo teigimu, tikimybė, kad bitės prineš pesticidais ar kitais chemikalais užteršto medaus – menka.
Mat bičių darbininkių, kurios grįžta iš augalų apsaugos priemonėmis išpurkštų laukų, „šeimininkės“ neįleidžia į avilį, mat darbininkės – „smirda“, ir jas avilį saugančios bitės sugelia.
„Būna ir bitininkų mėgėjų, kurie paskuba išsukti nesubrendusį, koriuose vašku dar neužakytą medų. Jis net negali būti vadinamas medumi, nes jame būna daug vandens. Toks produktas gana greitai surūgsta.
Anksčiau žmonės tikrindavo šviežio, nesusicukravusio medaus kokybę, braukdami cheminiu pieštuku. Meduje esantis vanduo dryžį nudažydavo mėlynai“, – priminė J.Rimkus.
