Manoma, kad ši nuostabaus grožio vietovė atgimtų ir suklestėtų,jei įgytų kurortinės teritorijos statusą.
Regi turistų ir poilsiautojų rojų
Žvelgiant į kitame Kuršių marių krante Klaipėdos savivaldybės administruojamą Smiltynę, svarstant jos ateitį, jau seniai kalbama, jog šiai unikalaus grožio vasarą poilsiautojų gausiai lankomai Lietuvos pajūrio vietovei būtinas oficialus kurortinės teritorijos statusas. Toks, kokiu jau naudojasi Anykščiai, Trakai, Zarasai, Strigailiškio ir Palūšės kaimai.
Klaipėdiečių ketinimai Smiltynę paversti turistų ir poilsiautojų rojumi išreikšti memorandume, kurį ką tik pasirašė Lietuvos jūrų muziejaus (LJM), Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP), ten veikiančio jachtų uostelio, savivaldybės kontroliuojamos įmonės „Klaipėdos paplūdimiai“ vadovai, turizmo ir rekreacijos ekspertai, istorikai, politikai.
Pasirašydami šį dokumentą signatarai taip pat išdėstė savo mintis bei argumentus, kodėl Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Klaipėdos savivaldybės ribose esančiai Smiltynei, kaip ir Neringai arba Palangai, reikėtų oficialaus kurortinės zonos statuso.
Jau parengtas ir projektas, pagal kurį Klaipėdos savivaldybė, siekdama Vyriausybė pritarimo siūlomam Smiltynės kurortiniam statusui, tokią savo iniciatyvą grįstų ne deklaracijomis, o konkrečių veiksmų programa – įsipareigotų iki 2020-ųjų atlikti parengiamuosius infrastruktūros plėtros ir juridinius darbus. Jį pasirašė 550 uostamiesčio gyventojų.
Smiltynės kurorto šlovė subliuško
Smiltynė, kaip klaipėdiečių poilsio vieta, pradėjo garsėti nuo XX a. pradžios. 1901 metais Mėmelio magistratas čia įsigijo žemės sklypą, kuriame pastatytas kurhauzas, miestelėnams išdalyti sklypai vilų statybai, nutiesti takai prie jūros. Atidarius kurhauzą, Smiltynė pirmą kartą įvardyta kaip patraukli kurortinė vietovė. Tarpukariu čia įsikūrė ir jachtklubai.
Po Antrojo pasaulinio karo Smiltynės kurortinė šlovė greitai išblėso. Anais laikais klaipėdiečiai, iš kitų Lietuvos vietovių atvykę gyventojai net negalėdavo įžengti į šią griežto apsaugos režimo pasienio teritoriją be specialiųjų leidimų – Kuršių nerijoje pirmuoju smuiku grojo sovietiniai kariškiai.
Su tarnybiniais šunimis paplūdimiais lakstę, juos traktoriais kiekvieną vakarą akėję atėjūnai naikino senąjį kultūros paveldą.
Tik vėliau, plėtojant Nidą ir Juodkrantę, susirūpinta ir Smiltynės rekreacine infrastruktūra: įkurtas Lietuvos jūrų muziejus ir delfinariumas, iš griuvėsių pakeltas senasis jachtklubas, sutvarkytos krantinės.
Smiltynė – neatsiejama Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos dalis, todėl čia, kaip ir visame draustinyje, ūkinę veiklą, gyvenamųjų bei komercinės paskirties pastatų statybas reglamentuoja griežti aplinkosaugos reglamentai.
Memorandumo signatarai atkreipė dėmesį, jog Smiltynės poilsio infrastruktūros ir turizmo tinklas menkai išplėtotas. Siekis šiai vietovei suteikti kurortinės zonos statusą yra sveikintinas, tačiau dar reikia atlikti nemažai namų darbų.
Ragina suvienyti visų žinybų jėgas
„Kurortinių teritorijų įstatymas nurodo, jog vien tiktai rekreacinių gamtos išteklių neužtenka. Reikia medicinos, viešąją tvarką užtikrinančių institucijų paslaugų, vandentiekio ir nuotekų sistemos, kad tokiose vietovėse galėtų veikti poilsiautojus aptarnaujančios įstaigos. Kitos Lietuvos gyvenvietės susitvarkė, o Klaipėda vis dar snaudžia – negali Smiltynės pakylėti į aukštesnį lygį“, – pastebi turizmo ir rekreacijos ekspertė profesorė Aušrinė Armaitienė.
Lietuvos jūrų muziejaus direktorei Olgai Žalienei atrodo, jog Smiltynė nėra tapusi kurortu tik todėl, kad stinga strateginio požiūrio: „Čia aptikta geoterminio gydomojo vandens klodų, kuriuos galima naudoti sveikatinimui. Atverti juos – vienas muziejaus projektų. Planuojame įkurti jūros mokslų ir pažinimo, sužeistų ruonių globos centrus.“
Populiariausio Lietuvos muziejaus vadovė ragino sutelkti Klaipėdos savivaldybės ir visų Smiltynės ateitimi suinteresuotų žinybų jėgas, kad šis pajūrio kampelis taptų kurortine teritorija su visa jai privaloma infrastruktūra.
Aplinkosaugininkė A.Feser tikisi, jog Smiltynė bet kokiu atveju ir toliau liks ramybės oaze, kur turizmas, rekreacija ir sveikatinimo šaltiniai nenustelbs gamtos: „Smiltynė yra visų mūsų lobis, žavus pajūrio perlas, į kurį laikas atsigręžti.“
Vežimą judina ne vien tiktai žodžiais
Klaipėdos savivaldybės Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirmininko Simono Gentvilo nuomone, pirmiausia patys klaipėdiečiai turi keisti požiūrį į Smiltynę, susiprasti ir pradėti ją vadinti kurortu: „Laikas tokį šios vietovės statusą įvardyti miesto dokumentuose, nelaukiant, kol biurokratai susirengs tai patvirtinti oficialiai.“
S.Gentvilas džiaugiasi jau vykstančiais darbai, kurie, pasak jo, Smiltynę artina prie kurorto statuso. Savivaldybė su privačiais investuotojais rekonstruoja senąjį kurhauzą. Jame tikimasi įkurti meno erdves ar net santuokų rūmus.
Paskelbti trys žemės nuomos aukcionai, vienas sklypas – ant kopos prie centrinės gelbėjimo stoties. Ten turėtų atgimti maitinimo įstaigos, primenančios kažkada čia stovėjusias senąsias. Tokių vaizdų pro kavinių ar restoranų langus daugiau niekur Lietuvoje neišvysi.
Vasarą buriuotojai po ilgos pertraukos savo jachtas vėl švartavo Europos Sąjungos lėšomis rekonstruotame Smiltynės jachtklube. Čia įsikūrė jaukus viešbutis su kavine. Planuojama tvarkyti elingą, dirbtuves, kitus apleistus statinius.
Įmonė „Smiltynės perkėla“ atidarė naują maršrutą – Kuršių mariomis plaukioję keltai vasarą sustodavo prie Jūrų muziejaus, senosios ir naujosios perkėlų bei jachtklubo. Pasinaudodami tokia vandens transporto arterija pietinių uostamiesčio rajonų gyventojai ir svečiai greičiau pasiekdavo geidžiamiausią tikslą – baltasmilčius Smiltynės paplūdimius.
Klaipėdiečiai nenusileis Kulautuvai
Apie pusę milijono žmonių kasmet į Smiltynę atvilioja Lietuvos jūrų muziejus su delfinariumu. Jeigu apžiūrėję muziejų, pasigrožėję delfinų šokiais kitapus marių turistai galėtų praleisti visą dieną, tas laikas jiems būtų – išskirtinis.
Kopgalyje šalia Jūrų muziejaus anksčiau Žuvininkystės tarnybai priklausiusiuose baseinuose planuojama įrengti tris naujus objektus. Vienas jų – atviros geoterminio vandens maudyklos.
„Šiltame vandenyje žmonės net ir žiemą galėtų maudytis, grožėtis apsnigtais medžiais, kvėpuoti gaiviu pajūrio oru“, – intriguojančias Smiltynės SPA vizijas piešia LJM vadovė O.Žalienė.
Tačiau KNNP vadovė A.Feser siūlo pirmiau kibti į mažesnius darbus: „Persikėlus keltais į kitą Kuršmarių krantą atsivėrę vaizdai toli gražu neprimena kurorto. Smiltynėje nepamatysi net žydinčių gėlių, iš pajūrio nepašalinti seni gelžgaliai.“
Palei paplūdimius vingiuojantys dviratininkų ir pėsčiųjų takai – ištrupėję, nuo sovietmečio neremontuoti. KNNP direkcija vis dažniau baksnoja į Klaipėdos savivaldybę – ne vieni aplinkosaugininkai privalo rūpintis poilsio Smiltynėje infrastruktūra.
Klaipėdos turizmo tinklalapyje neužsimenama apie Smiltynės žaliąjį apdarą – išvardyti keli miesto parkai, bet tarp jų nėra kitame marių krante ranka pasiekiamų pušynų. Todėl daugelis uostamiesčio svečių net nežino, kad persikėlę į Smiltynę galėtų čia pavaikštinėti miško takais, pasigrožėti bangų talžomų paplūdimių vaizdais.
Smiltynės miškuose išlikę vokiškojo militarizmo paveldo objektai – netgi įspūdingesni nei Girulių pakrantėje riogsanti Juodąja tvirtove vadinama artilerijos baterija. Seniai laikas juos tinkamai sutvarkyti ir atverti lankytojams.
Per visą Kuršių neriją kažkada vingiavusio siaurojo geležinkelio pėdsakai irgi patrauktų smalsių turistų dėmesį.
Dabar Lietuvoje yra keturi kurortai ir keturios kurortinės zonos. Kurortine zona greičiausiai dar šiemet bus pripažintas ir Kulautuvos miestelis Kauno rajone.
„Kodėl Kulautuva gali pretenduoti į kurortinės zonos statusą, o Smiltynė – ne?“ – retoriškai klausė liberalas S.Gentvilas.
