Lrytas.lt žurnalistai nusprendė joje apsilankyti ir savomis akimis įsitikinti jos autentiškumu.
Alsuoja istorija
Tik išlipę iš autobuso pasiimame skėčius. Diena pasitaikė kiek apniukusi, tačiau tik įėjus į pilies teritoriją nušvinta saulė. Žinoma, tik pasiimk skėtį ir lietaus nebus, juokaujame.
Prie pilies durų pasitinka Panemunės pilies ekspozicijų tvarkytojas Marius Jakelaitis, kuris sutiko mus lydėti šios mažos ekskursijos metu ir aprodyti pilies užkulisius.
Pasakojimą vyras pradeda pabrėždamas, kad pilies gyvavimo istorija siekia daugiau nei 400 metų: „Pirmieji pilies šeimininkai – vengrų kilmės dvarininkas, miško pirklys Jonušas Eperješas ir jo šeima. Jie šią pilį įrengė renesanso stiliumi.“
Vėliau, 1753 m., pilis buvo parduota Leonui Igelstromui, kuris 1759 m. ją perleido Akmenės seniūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas apleistus statinius rekonstravo, išpuoselėjo parką ir įkūrė prabangią reprezentacinę savo šeimos rezidenciją.
Gelgaudų šeima šią pilį kaip reikiant pakeitė: pietvakarių bokšto antrajame aukšte vietoj šaudymo angų buvo iškirsti trys langai ir įrengta biblioteka. Pietinėje statinio dalyje buvo pastatytos naujos baltų koklių cilindrinės krosnys, reprezentaciniai kambariai papuošti antikinių figūrų frizais.
Pilį valdė dar daug šeimininkų , o 1925 m. dvarą nusavino Lietuvos valstybė. Kaip sakė M. Jakelaitis, dabar Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.
Pilis su karceriu
Trumpai papasakojęs pilies istoriją M.Jakelaitis pirmiausia mus nuveda prie vieno keisto objekto – karcerio arba vietinio „pilies kalėjimo“.
Iš pirmo žvilgsnio tai – paprasta duobė. Tačiau bokšto apačioje, kelių metrų gylyje įrengtas karceris – retas dalykas Lietuvos pilyse.
„Tai šešių metrų gylio duobė, kurioje buvo kalinami pilies šeimininkui nusikaltę ar vištą pavogę žmonės. Kiek teko girdėti, ilgiausiai čia kalinys išbuvo net tris mėnesius“, – pasakojo M. Jakelaitis.
Vyras teigė, kad į tokį kalėjimą prasikaltęs žmogus buvo nuleidžiamas virvėmis, nes apačioje jokių durų nebuvo. Tiesa, kalinys turėjo ir mažą langelį dienos šviesai matyti.
Pasiteiravus, kaip kaliniui būdavo tiekiamas maistas, M. Jakelaitis sakė, kad tai taip pat buvo daroma pasitelkiant virvę:
„Maistas buvo nuleidžiamas virve. Nežinau kaip jiems tai pavykdavo.“
Tokio karcerio tikslas, kaip pasakojo vyras, buvo skirtas kaliniui apgalvoti savo poelgį ar šeimininkui pasakytą vieną ar kitą blogą žodį. Pilies šeimininkas savo kalinį tokiame kalėjime galėdavo laikyti kiek užsigeidęs, nuo kelių valandų iki kelių mėnesių.
Išties, stovint prie karcerio duobės jautėsi didžiulė drėgmė ir sklindantis šaltis. Kaip žmogui čia reikėdavo išbūti žiemą – neaišku, tačiau ir rudens pradžioje tokia kalinimo vieta atrodė gana nemaloniai.
Galima pasijusti karaliumi
Apžiūrėjus kalinimo vietą M. Jakelaitis mus nusivedė prie mažų ir stačių medinių laiptelių. Jie tokie siauri, kad atrodo, net koja ant pakopos netelpa.
„Tai – laiptai į bokšto viršūnę“, – lyg paaiškindamas pasakė M. Jakelaitis.
Į bokštą užlipome gana greitai, lipti aukštyn teko gal tris ar keturis aukštus. Vaizdas užlipus – pasakiškas. Pro mažus langelius matosi gražusis pilies parkas bei aplink esantis gamtovaizdis.
„Sunku patikėti, tačiau kažkada čia buvo dar ir biblioteka“, – užsiminė vyras.
Pasigrožėję gamtovaizdžiu lipome žemyn. M. Jakelaitis mums parodė salę, kurioje – nedidelė ekspozicija, primenanti ankstesnį pilies gyvenimą. Taip pat salėje stovėjo kompiuteris, kuriame buvo rodoma tiesioginė transliacija – vaizdas iš bokšto viršaus.
„Tai žmonėms, kuriems statūs laipteliai yra per didelis iššūkis“, – paaiškino vyras.
Toliau keliavome apžiūrėti garsiojo viešbučio, kuris toks Lietuvoje vienintelis, nes čia atvykus galima pernakvoti tikrų tikriausioje pilyje.
Greitai įkišę nosį į vieną laisvą ir buvusį neužsakytą kambarį išties nustembame. Kambarys – mažų mažiausiai karališkas, o jame jaučiamas tipinis pilies kvapas – pelėsis susimaišęs su drėgme.
Naktis tokiame viešbutyje, kaip išdavė M. Jakelaitis, asmeniui kainuoja 70 eurų, o liukso klasės kambarys – 120 eurų.
Viešbučio kambariai – vardiniai: kiekvienam jų suteikti buvusių Panemunės pilies šeimininkų – ir bajorų Eperješų, ir vėlesnių pilies savininkų – Gelgaudų – šeimos narių vardai.
Tai išties daro didžiulį įspūdį, o įlipę į autobusą jau galvojome ir ieškojome progos tokiame viešbutyje įsikurti bent vienai nakčiai.
