Veterinarai skundžiasi: jie vos suduria galą su galu

Kiaulės daug kur išskerstos, karvių kaimuose – vos viena kita. Todėl klinikų neturintiems veterinarijos gydytojams provincijoje vis sunkiau sudurti galą su galu.

Lietuvos kaimuose mažėja ūkininkų, todėl ir veterinarijos gydytojai pastaraisiais metais provincijoje verčiasi sunkiai.<br>„123rf.com“ nuotr.
Lietuvos kaimuose mažėja ūkininkų, todėl ir veterinarijos gydytojai pastaraisiais metais provincijoje verčiasi sunkiai.<br>„123rf.com“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Audrė Srėbalienė („Lietuvos rytas“)

Nov 17, 2016, 6:50 AM, atnaujinta Apr 17, 2017, 6:28 PM

Veterinarijos paslaugų kainos kyla, bet ne visur. Klinikas turintys specialistai verčiasi lengviau – jiems žmonės atveža ne tik sergančius mažuosius augintinius, bet ir tuos, kuriuos reikia profilaktiškai paskiepyti.

25 eurai. Tiek šį rudenį veterinarijos klinikai teko sumokėti už šuns profilaktinius skiepus – kombinuotą vakciną, apsaugančią nuo kelių ligų, bei vaistus nuo parazitų.

Prieš porą metų tokiai pat paslaugai ir preparatams pakako maždaug tiek pat litų.

Bet ne visi veterinarijos gydytojai galėjo kilstelėti kainas. Individualių veterinarijos paslaugų įmonių savininkai, nuolat gyvenantys ant ratų, sulaukia vis mažiau smulkiųjų ūkininkų iškvietimų. O teikiamos pagalbos įkainiai nepasistiebė.

Kaime neliko darbdavių

„Galvijų nemažėja, bet mažėja juos laikančių pavienių žmonių.

Tie, kurie laikė vieną kitą karvę savo reikmėms, buvo didžiausi mūsų darbdaviai. Bet žmonės kaimuose paseno, išpardavė ir gyvulius.

Tuo metu stambesni ūkininkai didina bandas. Tai – lyg gamykla: didžiosiose pieninių galvijų fermose darbų nepritrūksta. Kartais į jas ir po kelis kartus per savaitę tenka nuvažiuoti.

Tačiau vis tiek tokio iškvietimų srauto, koks buvo anksčiau, nebeliko“, – skundėsi Utenos rajone besidarbuojantis veterinarijos gydytojas Audrius Kimantas.

Kiaulių šiame rajone apskritai jau porą metų nebeliko – jas ūkininkai turėjo išskersti dar 2014 metais, kai vienkiemyje netoli Tauragnų buvo nustatytas afrikinio kiaulių maro židinys.

Tad nebėra ir iškvietimų, anksčiau suteikdavusių galimybę veterinarams užsidirbti.

Tiesa, jiems liko pareiga pasirūpinti kaime laikomų šunų skiepijimu. Tačiau jie šiuos darbus planuoja taip, kad išsisuktų nuo nuostolių.

„Specialiai niekada nevažiuoju, nes išlaidos degalams nepadengtų pajamų. Turiu sudaręs skiepijimo grafiką. Kai sulaukiu kaime iškvietimo, aplankau ir šunis laikančius kaimynus.

Be to, kai į ūkius važiuoju paimti galvijų kraujo mėginių, kartu ir kaimo šunis paskiepiju nuo pasiutligės“, – sakė A.Kimantas.

Griebiasi kitų darbų

„Kaime teikiant vien gydymo paslaugas pragyventi nebeįmanoma.

Yra kolegų, kurie patys ūkininkauja, – augina karves arba mėsinius galvijus. Yra ir tokių, kurie griebiasi papildomų darbų, pavyzdžiui, įgyja dar ir sėklintojo specializaciją. Aš irgi tai padariau.

Lengviau verčiasi nebent tie veterinarai, kurie gyvena arčiau miesto. Jie teikia pagalbą ir smulkiesiems gyvūnams – katėms ar šunims“, – neslėpė Zarasų rajone, Dusetose, besidarbuojantis veterinarijos gydytojas Artūras Vaitkevičius.

Didžiosios gyvulininkystės bendrovės ar stambieji ūkiai patys turi įdarbinę veterinarijos gydytojus. Bet Aukštaitijoje – nei Zarasų krašte, nei Utenos rajone – nėra tokių didelių fermų, kuriose atsirastų pinigų dar veterinaro etatui.

Paslaugų kainos – kuklios

Kaime besidarbuojančių veterinarijos gydytojų paslaugos santykinai nėra brangios.

Pavyzdžiui, jei prireikia pagalbos besiveršiuojančiai karvei, už tai prašoma 10–15 eurų.

Mokesčio dydis priklauso ir nuo to, kokį kelią gyvulių daktarui iki ūkio tenka įveikti.

Pasak A.Vaitkevičiaus, kaimo žmonės sunkiai verčiasi, tad įkainių už paslaugas neįmanoma padidinti.

„Kai pieno supirkimo kainos prieš porą metų ėmė kristi, taupyti priversti ūkininkai išsižadėjo net galvijų sėklinimo paslaugų. Jie numojo ranka į palikuonių savybes. Būdavo, paleidžia vasarą į bandą buliuką ir nebekviečia sėklintojo.

Karvei apsiveršiavus, paaugintą veršelį netrukdavo parduoti.

Jiems tai – šiokios tokios pajamos, o mums nėra darbo. Tad optimizmo čia – ne marios“, – kalbėjo A.Vaitkevičius.

Galvijų pieno ūkiuose – vis mažiau

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, spalio pradžioje Lietuvoje žmonės iš viso laikė apie 293,6 tūkst. karvių. Prieš metus – 2015-ųjų spalį – jų tvartuose mūkė 16,5 tūkst. daugiau.

Gana daug žmonių laiko po 1-2 karves. Iš viso tokiuose ūkiuose, kur žmonės dažniausiai melžia pieną savo reikmėms, mūkia 40,8 tūkst. galvijų. Prieš metus šis skaičius sukosi apie 47,4 tūkst.

1-5 karves laikančių ūkių šiuo metu Lietuvoje yra per 20,3 tūkst. Jie sudaro net 73 proc. visų pieno gamintojų.

Didesniuose ūkiuose galvijų skaičius per metus mažai tepasikeitė. Fermose, kur melžiama 20-50 karvių, šiuo metu iš viso jų šeriama 51,6 tūkst. Prieš metus jų būta apie 52,9 tūkst.

Stambiausiuose ūkiuose – tuose, kur melžiama daugiau nei 50 karvių, šiuo metu šeriama 107,05 tūkst. galvijų. Prieš metus jų būta vos 440 daugiau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.