Sušis be tuno, pjuvenomis „pagardinta“ arbata, lenkiškas medus iš ... Kinijos. Šitaip gamintojai falsifikuoja dažnai perkamus maisto produktus, rašoma portale „gazeta.pl“. Straipsnyje apžvelgiama „Forbes.com“ ir „USA Today“ žurnalisto ir rašytojo Larry Olmstedo knyga „Real food, fake food“ („Tikras maistas, falsifikuotas maistas“).
Knygos autorius aprašo kelias dešimtis surogatų – falsifikuotų maisto produktų – kurių, beje, galima rasti ir mūsų parduotuvėse. Tad pamėginkime ir mes, apimti lengvos pošventinės depresijos, atsargiai praplėšti nusipirktos kavos ar arbatos pakelį, atsidaryti medaus stiklainį ir tepdami ant lietuviško sūrio, prisiminti, kokį šampaną ragavome sutikdami Naujuosius. Gal tai buvo tik pigus putojantis stalo vynas?
Čederis parmezane – tai tik pradžia. Ar žinote, kokių sudedamųjų dalių galima rasti liekninamosiose arbatose? Šiuos produktus perka daugelis iš mūsų. Kas juose gali slypėti?
Matydami ant alyvuogių aliejaus pakuotės užrašą „extra virgin“ ir „kilmės šalis: Italija“ manome, kad katės maiše nenusipirksime. Deja, rinkoje galima rasti nemažai maisto produktų, kurie pagaminti prasilenkiant su tuo, kas parašyta ant etiketės. Štai aštuoni iš jų.
Sūriai Parmigiano-Reggiano ir Grana Padano
Tikras parmezano sūris, itališkai vadinamas Parmigiano-Reggiano (tariama: parmidžiano-ridžiano), gaminamas Šiaurės Rytų Italijoje, Emilijos-Romanijos regione. Laikoma, kad originalų šio sūrio receptą išrado vienuolės benediktinės. Apie jį žinoma jau nuo XIII amžiaus. Jis minimas daugelyje klasikinės literatūros veikalų, kaip antai Giovanni Boccaccio “Dekamerone“, Roberto Louiso Stevensono romane „Lobių sala“ ir kituose. Be jo gyvenimo pabaigoje negalėjo apsieiti prancūzų dramaturgas Molière'as, jį labai mėgo ir ukrainiečių kilmės rusų rašytojas Nikolajus Gogolis. Na, jeigu „Mirusių sielų“ autorius gyventų dabartinėje Rusijoje, taip mėgtų makaronų su tikru parmezanu jis jau nebeišsivirtų: greičiausiai iš po prekystalio tektų pirkti degantį surogatą.
Pasirodo, ne tik Rusijos rinkoje jau ne vienus metus galima aptikti šio sūrio klastočių, ir tai yra masinis reiškinys. Ką tik pasibaigusiais metais JAV Maisto ir vaistų administracija (Food and Drug Administration – FDA) tyrė sūrius, kurie parduodami parduotuvėse kaip „šimtaprocentiniai parmezano sūriai“. Rezultatas? Kai kurie produktai neturėjo nieko bendra su parmezanu – jų sudėtyje buvo pigesnių sūrių (pvz., šveicariškojo, mocarelos, čederio) ir net celiuliozės bei medienos plaušų.
Sūrių klastojimo problema aktuali ne tik Rusijai ir JAV. Kaip rodo Italijos nacionalinės ūkininkų konfederacijos „Coldiretti“ (Confederazione Nazionale Coltivatori Diretti) pateikti duomenys, pasaulyje pagaminta 300 mln. kilogramų falsifikuoto kietojo itališko sūrio Grana Padano (pavadinimas Grana Padano kilęs iš it. žodžio „la grana“, reiškiančio grūdą ir darančio užuominą į grūdėtą sūrio struktūrą, ir „Padano“, rodančio jo kilmės vietą – Po upės slėnį arba, jei naudosime geografinę terminologiją, Po lygumą, kuri itališkai vadinama „la Pianura Padana“. – Red.). Pasak lenkų portalo, daug šį sūrį imituojančių dirbtinių pakaitalų į Europos parduotuves atkeliauja iš Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, Estijos ir Latvijos.
Tikras parmezanas turi būti paženklintas gaminio autentiškumą patvirtinančiu ženklu – Italijos sūrininkų konsorciumo išdegintu įspaudu DOP (Denominazione d'Origine Protetta – saugoma kilmės vietos nuoroda), ir ne bet kur, o ant sūrio plutelės. Be to, visas parmezano apvalkalas ženklinamas išbadytomis skylutėmis – užrašu „Parmigiano Reggiano“. Atskirti tikrą Grana Padano nuo falsifikuoto – gana keblus dalykas. Tikram šios rūšies sūriui būdingas aukštas kietumo laipsnis ir savitas aitrus skonis.
Aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejus
Aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo („extra virgin“) alyvuogių aliejus gaminamas iš šaltuoju būdu spaudžiamų alyvuogių. Tokiu būdu produktas išlaiko visas savo vertingąsias savybes, nes nėra kaip nors termiškai ar chemiškai apdorojamas. L.Olmstedas teigia, kad daugumoje aliejaus butelių su užrašu „extra virgin“ esantis alyvuogių aliejus yra suklastotas.
Pasak knygos autoriaus, būna, kad alyvuogių aliejus atskiedžiamas pigesniu, gaunamu, pavyzdžiui, iš žemės riešutų ar sojų. Jei taip yra iš tikrųjų, didelių bėdų gali kilti alergiškiems žmonėms, kurie nė nenutuokdami nusiperka suklastoto aliejaus.
„Aliejus Jungtinėse Valstijose yra vienas labiausiai klastojamų maisto produktų. Problema paliečia namų ūkius, restoranus, prekybos centrus, ir ją gerai supranta vyriausybinės agentūros, atsakingos už maisto kokybę“, – rašo savo knygoje L.Olmstedas.
Tikras alyvuogių aliejus negali būti geltonos spalvos. Priklausomai nuo to, iš kokių alyvuogių aliejus spaudžiamas, jo spalva būna nuo žalsvai tabakinės iki tamsiai žalios. Jis nebūna visiškai skaidrus, jame būna specifinių drumzlių. Pastovėjęs šaldytuve tikras alyvuogių aliejus turi susidrumsti arba visiškai sukietėti.
Sušis
Jūs beprotiškai mėgstate sušį su tunu? (Beje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomenduoja šį japonišką patiekalą iš susuktų žalios žuvies ir kiaušinienės gabaliukų su ryžiais ir džiovintais dumbliais, pagardintais saldžiu acto mišiniu, vadinti linksniuojamosios formos žodžiu „sušis“, o ne japonišku „sushi“ ar „suši“). Yra didelė tikimybė, kad tuno ten nerasite. L.Olmstedas remiasi tyrimų bendrovės „Oceana Group Ltd“ duomenimis. Ši bendrovė surinko patiekalų „Sušis su tunu“ mėginius iš Niujorko restoranų. Ir nustatė, kad nė viename iš jų nebuvo tuno! Klientams, užsisakiusiems sušio su tunu, padavėjas greičiausiai atnešdavo patiekalą su sviestažuve (kitaip dar vadinama tridygle medūzname ir Atlanto taukžuve.), kuri gali sukelti apsinuodijimą, pasireiškiantį viduriavimu, galvos svaigimu ir bėrimu (mat, sviestažuvėje gausu riebalų, kurių žmogaus organizmas negali suvirškinti ir nepasisavina, tad tinkamai neparuošus maisto dėl neskaidomų riebalų pertekliaus žmogų pradeda pykinti).
Todėl, jei užsinorėsite sušio su tunu, pasirinkite patikimą viešojo maitinmo įstaigą. Yra didesnė tikimybė, kad gausite būtent tai, ką užsisakėte, pataria portalas „gazeta.pl“.
Prieskoniai
Amerikos farmakopėjos institutas nustatė, kad kai kurie prieskonių gamintojai į savo produktus prideda pigių priedų. Pavyzdžiui, šafrane galima rasti džiovintų dažinio dygmino (lot. Carthamus tinctorius) žiedų, dažančių svogūnų lukštų, ciberžolių. Į juoduosius pipirus primaišoma papajų, grikių, kitų augalų susmulkintų stiebelių. Ankštiniai pipirai – paprikos – sumaišomos su baltaisiais pipirais ir dažine ciberžole.
Geriausias būdas pergudrauti sukčius – pirkti nesmulkintus prieskonius, siūlo išeitį portalas.
Šampanas
L.Olmstedas teigia, kad pusė importuojamų į Jungtines Valstijas produktų, vadinamų „champagne“, yra suklastoti.
2015 metų pabaigoje ir Europoje kilo incidentas, susijęs su šampano klastojimu. Policija konfiskavo daugiau nei 9 tūkst. butelių, kuriuose kaip ir turėjo būti aukštos klasės „Moët & Chandon“ alkoholinis gėrimas. O iš tikrųjų tuose buteliuose buvo pigus putojantis stalo vynas. Tad įvykdyta viena iš didžiausių netikro šampano konfiskavimo operacijų Europoje. O kiek sukčių lieka neužkluptų nusikaltimo vietoje?
Medus
Kadangi medus yra toks produktas, be kurio retai kuris išsiverčia, o apie jo naudingąsias savybes prirašyta tiek traktatų, kad juos būtų galima skaityti tūkstantį ir vieną naktį ir neperskaityti, apsistokime prie jo kiek ilgiau. Štai ką rašo „gazeta.pl“: „Jei ant stiklainio matome užrašą: „medaus iš ES ir ne ES mišinys“, būkime atsargūs. Tai tikriausiai medaus iš Kinijos ar Indijos ir nedidelio kiekio lenkiško medaus mišinys. Bet net ir perkant medų iš bitininko neturime jokių garantijų, kad nusipirksime gerą produktą. Nutinka taip, kad natūralus medus yra sumaišomas su dirbtiniu“.
Pridurčiau: būtų pusė bėdos, jei jis būtų maišomas su dirbtiniu. Kartą viename prekybos centre nusipirkau stiklainį medaus, kurio skonis pasirodė įtartinas, tad užsukęs dangtelį padėjau spintelėje ant lentynos (šaldytuve laikyti žinovai juk nepataria) ir ... pamiršau. Kai po kokio pusmečio jį aptikau, nesupratau, kas čia per produktas: trečdalis turinio buvo susicukravęs, o likusi dalis virtusi tamsiai rudos spalvos neaiškaus kvapo sirupu, atsiskyrusiu nuo savo, greičiausiai, labai tolimo giminaičio ant stiklainio dugno...
Tad kaip atpažinti, ar medus nėra falsifikuotas? Deja, įsitikinti jo tikrumu galima tik namuose, teigia „gazeta.pl“. Juk kiekvienas medus, išskyrus kremintą ir akacijų medų (pastarasis susicukruoja maždaug po vienerių metų), anksčiau ar vėliau turi kristalizuotis. Jei ne, tada yra didelė tikimybė, kad nusipirkome surogatą, tvirtina portalas.
Tiems, kam kilo klausimas, kas gi čia per kremintas medus, suteiksime papildomos „informacijos pamąstymui“. Juo labiau, kad apie medaus kreminimą (kitaip tariant, pavertimą kremu, tarsi grietinės pavertimą žemaičių kastiniu) pradėta kalbėti ne taip jau seniai. Lenkijos bitininkų sąjungos svetainėje apie kreminimą kalbama taip: „Natūralus medus laikui bėgant susicukruoja. Susiformuoja stambūs kristalai, ir medų sunku iškabinti iš stiklainio. Medų kreminant jo konsistencija pasidaro kaip kremo, ir galima lengvai kabinti ir tepti, tarkime, ant duonos ar pyrago.
Kreminto medaus gamybos technologija pagrįsta šviežio skysto medaus mechaniniu maišymu iki kristalizacijos momento. Taip apdorotas medus nesusicukruoja. Reikia pridurti, kad šio proceso eigoje į medų nieko nepridedama ir nieko iš jo nepaimama, o kremintas medus tokią savo konsistenciją išlaiko keletą mėnesių (netgi metus).
Kreminto medaus savybės išlieka tokios pačios, kaip ir kokybiško medaus, kuris kreminamas (dažniausiai tai būna rapsų medus, kurio vartotojai dažnai neįvertina ir kuris kreminimo proceso metu įgauna patrauklią išvaizdą“. Na, jei ne paskutinė frazė, išeitų, kad tas kreminimas – beprasmis ir netgi nuostolingas procesas. O čia paaiškinama: kreminama, norint suteikti medui patrauklią išvaizdą. Šiaip jis atrodo bjauriai, tiesa? Šiek tiek daugiau aiškumo rasime vienos Kaune įsikūrusios UAB, prekiaujančios kreminimo įrenginiais, pateiktame paaiškinime interneto svetainėje:
„Medaus kreminimo procedūra atliekama specialiame įrenginyje – laikymo ir nusodinimo talpykloje su maišytuvu, sumaišius skystą medų su susicukravusiu medumi. Lėtai sukant pamažu suardoma kristalinės gardelės struktūra, medus išsukamas iki plastiškos, sviesto tepumo konsistencijos, ir tokią savo struktūrą išlaiko net keletą mėnesių, jei laikomas pastovioje temperatūroje“. Atkreipkime dėmesį: „sumaišius skystą medų su susicukravusiu medumi“, kitaip tariant, pernykščiu ar užpernykščiu.
O dabar per Uralo kalnus persikelkime į tolimąjį Sibirą, prie Jenisiejaus, kur bitininkauja toks Andrejus Medonosas – įžymus to krašto žmogus, gerai nusimanantis apie medų ir senas Sibiro tautų bitininkystės tradicijas, televizijos laidose aiškinantis, kaip atpažinti tiktą medų nuo surogato. Paklausykime, ką apie medų kalba jis. Paklaustas, kaip eiliniam žmogui atskirti, ar medus geras, natūralus, jis sako, kad per pastaruosius 5–10 metų iš pirmo žvilgsnio tą padaryti vis sunkiau ir sunkiau.
Pasak jo, geriausia pasikliauti kokiu nors patikimu bitininku. Senais laikais medus Rusijoje buvo pardavinėjamas dedant kietą gabalą ant prekystalio ir pjaustant peiliu. Jei netikite manimi, galite paskaityti senovines knygas, tvirtina bitininkas. Dabar žmonių supratimas apie medų pasikeitė, jie galvoja, kad geras skystas, skaidrus medus. Nieko panašaus, sako jis, tikras medus turi būti kietas kaip akmuo. Be to, jis turi būti grūdėtas. Šito grūdėtumo falsifikuotojams kol kas nepavyksta išgauti. Suklastoti kietą medų labai sunku, sako jis.
Pastaruoju metu pas mus, bitininkus ir medaus pardavėjus, yra tokia savoka – kreminis medus. Ne kartą jo siūlė ir man. Tą medų vieni kitiems siūlo, parduoda, perparduoda. Ne paslaptis, Maskvoje sukasi būgnai, maišo medų, prideda į jį visą puokštę priedų, kurių nusiperka vaistinėse, ir tokį padirbtą medų net laboratorijos pripažįsta medumi, kadangi jame yra visi reikalingi komponentai, nes aukštos klasės falsifikatoriai visa tai įvertina ir padaro taip, kad nieko netrūktų...
Na, o pabaigai citata iš straipsnio portale „manoukis.lt“ apie vieną jauną bitininką: „Kitais metais bitininkas ūkyje įsirengs medaus sukimo patalpas. Jose veiks modernus medaus kreminimo aparatas. Taigi klientams galės pasiūlyti išskirtinio kreminio medaus, kuris laikomas nesukietėja“.
Problemų paprastai iškyla perkant tirpią kavą. Knygos autorius supažindina su tyrimo rezultatais. Jie parodė, kad tokioje kavoje galima rasti, be kitų „ingredientų“, skrudintų kukurūzų miltelių, trintų miežių, cikorijos, krakmolo, salyklo, figų.
Todėl saugiausias būdas yra pirkti kavos pupelių ir patiems jas susimalti. Tada beveik šimtu procentų galima būti tikriems, kad tai, ką mes geriame, iš tikrųjų yra kava.
Arbata
Pasirodo, kad klastojimas neaplenkė ir arbatos. Knygos autorius L.Olmstedas remiasi JAV bendrovės „Congressional Research Service“ (CRS) tyrimais, kurie atskleidė, kad kai kuriose arbatos pakuotėse be arbatos lapelių būta taip pat ir kitų augalų, net pjuvenų. Tai daugiausia buvo susiję su išskirtine vadinamąja Darjeeling arbata – aukštos kokybės arbata, auginama kalnuotose šiaurinės Indijos vietose.
2014 metais „The Guardian“ aprašė padėtį Didžiosios Britanijos metropolitinėje grafystėje – Vakarų Jorkšyre, kur buvo tikrinami maisto produktai. Buvo tokių atvejų, kai vietoje liekninamosios arbatos pakuotėje rasta beveik viena gliukozė, prisotinta pašalinto iš rinkos vaisto nuo nutukimo.
„O kokia padėtis Lenkijoje?“ – klausia „gazeta.pl“ ir čia pat atsako: šiuo klausimu nėra jokio oficialaus tyrimo. Tikrai verta skaityti etiketes. Analogišką klausimą norisi užduoti ir atitinkamų Lietuvos institucijų biudžetininkams. Ir pridurti, perfrazavus į klausimą vieną jau primirštą kažkada garsų šūkį: argi mes nenusipelnėme gyventi sveikiau?
Parengė Leonas Grybauskas
