Tradicijos sunkiai keičiasi. Vieni lankytojai traukia į parodą prisigerti, kiti – pavalgyti, treti perka tai, ką kiekviena valstybė turi išskirtinio.
Eurų neskaičiuoja
Vokiečiai parodoje netaupo. Jie valgo ir geria tiek, kiek geidžia širdis. Ir tol, kol apeina nors dalį pavilijonų, būna ir linksmi, ir lengvai pavargę.
Kartais apskritai atrodo, kad „Žalioji savaitė“ yra vokiečių alaus šventės „Oktoberfest“ dvynys. Nes kone kiekvienas vokietis, į ją užsukęs, rankoje spaudžia ir piną alaus bokalą. Kas kas, bet nei maisto, nei gėrimų kainos jų tikrai negąsdina.
Pavyzdžiui, estai už porą dešrelių prašo 5 eurų, Vengrijos pavilijone dienos pietus galima pavalgyti už 12 eurų. Latviško alaus butelis kainuoja 3-3,5 euro. Tiek apskritai alus kainuoja kone visų valstybių pavilijonuose, kur tik vaišinama ir geriama.
Kokio nors fermentinio sūrio kąsnį į burną galima įsidėti už porą eurų, vengriško bealkoholinio „Tokajaus“ buteliui pakanka ir 5 eurų.
Masalas – grybų sriuba duonos kubiliuke
O štai į pavilijoną, kuriame įsikūrę Lietuvos atstovai, pavalgyti „Bernelių užeigos“ verdamų cepelinų, sriubos, troškintų kopūstų su kepsniais kasmet ateina jų išsiilgę vis tie patys žmonės. Ir ne tik vokiečiai.
Pas lietuvius kaskart užsuka ir rusų pora – Vasilijus Bilavas su žmona Tatjana Saktaridi iš Rusijos – iš Maskvos.
„Jau pora metų, kaip Rusija nebedalyvauja parodoje. Mes abu nuo 2002-ųjų į „Žaliąją savaitę“ atkakdavome kaip dalyviai. Tačiau ir pernai, ir šiemet į ją atvykstame kaip svečiai, nes norime susitikti su pažįstamais bei pažiūrėti, kaip sekasi tiems žmonėms, su kuriais bendraudavome.
Užtat pavalgyti ateiname specialiai pas lietuvius. Grybų sriuba duonos kubiliukuose yra nenusakomo skonio. Vien dėl jos čia ir atžingsnuojame“, – patikino Tatjana Saktaridi.
Jiedu abu pietums užsisakė ne tik ypatingos sriubos, bet ir kraujinių vėdarų – tokio maisto, kokio kitų valstybių pavilijonuose neįmanoma rasti.
„Cepelinų esame ne kartą ragavę, vis dėlto sriuba mums labiausiai patinka“, – šypsojosi V.Bilavas.
Verčiasi sodininkyste Anot T.Saktaridi, jiedu su Vsilijumi vadovauja sodininkystės bendrovei „Kliučevoje“, esančiai Rostovo srityje, Rostove prie Dono.
Kone 1000 hektarų plote auginama maždaug 30-ies veislių vynuogių, obelų, kriaušių. Bendrovėje dirba apie 200 žmonių, kurie suvažiuoja ir iš atokesnių vietovių.
„Pernai buvo ypač geras vynuogių derlius, o ir supirkimo kainos tebėra palankios. Sankcijos sustabdė užsienio prekybą, laimei, iš mūsų visas vynuoges superka Rostovo srityje esanti „Symlenskaja“ vyno darykla.
Nieko nepadarysi. Tai – politika. Tačiau mūsų ryšiai su bičiuliais Vokietijoje nenutrūko. Paroda yra proga mums susitikti. Manau, kad sankcijos kaip ir embargas kažkada baigsis, o mums, paprastiems žmonėms svarbiausia, kad tik nebūtų karo“, – užsiminė Tatjana.
Perdirbama Rusijoje
Pasak V.Bilavo, į parodą Vokietijoje jie penkiolika metų gabendavo obuolių, kriaušių, taip pat vynuogių. Anksčiai vokiečiai juos noriai pirkdavo. Tačiau 2014-aisiais embargas viską sustabdė, o 2015-aisiais buvo paskutinė „Žalioji savaitė“, kurioje jie dar dalyvavo.
Dabar viską, ką užaugina bendrovė, parduodama pačioje Rusijoje. „Šalis juk didelė. Kadangi tai geri vaisiai, iš jų gaminamos tyrelės vaikams, tačiau dauguma šviežių vaisių tiekiama prekybos centrams“, – sakė Vasilijus.
Vaisių supirkimo kainos, anot pašnekovo, pastaruoju metu yra gana geros. Pavyzdžiui, už obuolių kilogramą didmenininkai moka 90 rublių – apie pusantro euro, vynuogių supirkimo kaina taip pat neprasta – siekia ir 100 rublių: 2 eurus.
Tuo tarpu obuoliai krituoliai ar prastesnės išvaizdos vaisiai parduodami sulčių spaudėjams, tad už juos ir mokama dešimt kartų pigiau. O kiek gi žmonės bendrovėje uždirba? Pasak T.Saktaridi, viskas priklauso nuo darbo pobūdžio. Vidurinis atlyginimas sukasi apie 38-50 tūkst. rublių – apie 600-785 eurus.
Tačiau darbas juk sezoninis. Žiemą mažiau reikia ir darbininkų, ir algos yra kuklesnės.