Tiesa, įveikę savo baimes lrytas.lt žurnalistai turėjo puikią progą išbandyti šią pramogą, kurią pirmą kartą istorijoje patiems smalsiausiems pasiūlė „Lietuvos geležinkeliai“.
Aukščiausias tiltas Lietuvoje
Iš Vilniaus pajudame gana anksti – 7.30 val. Prasukę pro Raseinius įvažiuojame į nedidelį kelią ir netrukus jau atsiduriame prie Lyduvėnų tilto, esančio Dubysos regioniniame parke.
Šalia tilto – mūrinis pastatas, kuris, kaip paaiškėja, skirtas tilto apsaugos darbuotojams ir tiltą remontuojantiems žmonėms. Čia įsikūrusi apsauga tiltą prižiūri 24 val. per parą, mat tai itin Lietuvai svarbus strateginis objektas, nes tiltu iki šiol vežami įvairiausi kroviniai, tokie kaip nafta ar trąšos.
R.Rakauskės nuotr.
Tilto apsauga patikrina mūsų dokumentus ir duoda lapelį su saugumo instrukcijomis. Padedame parašą ir mažais laiptukais kylame ant tilto, prieš tai su kolegomis pakalbėję, kad tai yra aukščiausias Lietuvos tiltas, kuris savo aukščiu lenkia net tokius turistinius objektus kaip Anykščių lajų takas ar Labanoro girioje esantis aukščiausias apžvalgos bokštas Lietuvoje.
R.Rakauskės nuotr.
„Net traukinių eismą sustabdė dėl šių ekskursijų“, – išgirstu sakant vienam iš mus per tiltą lydinčių ir tiltą prižiūrinčių darbuotojų.
Nereikėjo nė laikrodžių
Pirmieji žingsniai – nedrąsūs, tačiau žengiame juos tvirtai, nors pieš akis – 599 metrų ilgio tiltas. Tiesa, einame ne bėgiais, o šalia jų iš abiejų pusių esančiais takais, skirtais vaikščioti tik darbuotojams. Tako plotis, kaip įvardina patys darbuotojai, „4 geros lentos“.
Pro tako lentų tarpelius galima matyti ir atsiveriančią bedugnę. Kaip juokaujame, geriau ten nežiūrėti, nes kaip mat ima suktis galva ir prireikia įsikibti į atramą. Vėjas ant tilto nedidelis ir malonus, kadangi lauke saulėta ir šilta.
Išties, sunku patikėti, kad kadaise šis tiltas buvo medinis, o kiek vėliau, 1944-aisiais, dar buvo ir susprogdintas besitraukiant vokiečiams. Tiltas, kurį matome ir kuriuo einame dabar – pastatytas 1952 m. ir tebestovi iki šiol. „Reikia kartas nuo karto paremontuoti ar perdažyti“, – aiškina vienas iš tiltą prižiūrinčių darbuotojų.
R.Rakauskės nuotr.
Kaip paaiškėja, beveik prieš 100 metų prasidėjusio tilto istorija buvo itin svarbi ir apačioje įsikūrusio Lyduvėnų miestelio dalis. Kol šiuo tiltu vyko intensyvus traukinių eismas, sakoma, kad gyventojams nereikėdavę laikrodžių – valandas jie galėdavo pasakyti pagal važiuojančius traukinius.
Vietiniai: „Traukinių jau nebegirdime“
Besidairydami po prieš akis atsiveriančius gražiausius Maironio aprašytus tekančios Dubysos ir atsiveriančius slėnio vaizdus prieiname ir tilto vidurį. Su kiekvienu žingsniu drąsos atsiranda vis daugiau.
„Turime ir specialias aikšteles atsistoti, kai mes esame ant tilto ir atrieda traukinys“, – apie savo darbo įdomybes pradeda pasakoti jau 10 metų čia dirbantis ir save „tiltininku“ vadinantis Gintas, gyvenantis Lyduvėnuose.
R.Rakauskės nuotr.
„Kuris jūsų namas?“, – juokaudama paklausiu, o Gintas su mielu noru man jį parodo. „Į darbą ateiti man, vos 10 minučių“, – patikslina.
Iš už nugaros išgirstu įsiterpiantį ir dar vieną vietinį Lyduvėnų gyventoją: „Žinot, mes jau pripratę prie šito tilto ir traukinių. Visai jų nebegirdime ir nebepastebime, jau susigyvenome“, – mintimis pasidalina vaikinas.
Ant tilto padėtos ir raudonos statinės, sklidinos vandens. „Jos tam, kad kilus gaisrui būtų kaip jį gesinti, nors klausimas, kiek čia būtų naudos“, – iškart paaiškina Gintas, lyg suprasdamas, kad tuoj to paklausiu.
R.Rakauskės nuotr.
Įdomiausia – žiemą
Gintas pasakojo, ant tilto dirbantis kiekvieną darbo dieną. Jų vietinių „tiltininkų“ čia trys: „Mes prižiūrime tiltą ir bėgius, kad viskas būtų tvarkoje. Kai traukinys pravažiuoja, būna, kad reikia prisukti ir kelis varžtus, juos suveržti, pasirūpinti bėgiais“, – einant tiltu pasakoja darbuotojas, prisiminęs ir vieną kitą įdomesnę istoriją.
R.Rakauskės nuotr.
„Įdomiausia čia dirbti žiemą, kai siaučia pūga arba spaudžia didžiulis šaltis. Kartą teko šiek tiek remontuoti tiltą, tai pamenu, kaip stipriai snigo ir buvo gal 20 laipsnių šalčio. Tada su kolegomis turėjome priveržti bėgių varžtus ir nors tam yra skirti specialūs aparatai, buvo taip šalta, kad sukome rankomis“, – pasakojo vyras.
Netrukus pastebime, kad jau praėjome beveik visą tiltą. Apsisukame ir žengiame atgal besigrožėdami atsiveriančiais vaizdais.
Vietų nebėra
Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai Lyduvėnų tiltu leista pasivaikščioti visiems į ekskursijas užsiregistravusiems dalyviams.
Kaip teigė „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Mantas Bartuška, idėja pasiūlyti gyventojams aplankyti Lyduvėnų tiltą sulaukė didelio susidomėjimo.
„Vos paskelbus apie galimybę pasivaikščioti Lyduvėnų tiltu, visos vietos į ekskursijas buvo užpildytos vos per kelias valandas. Dėl registracijos kreipėsi ir architektai, ir vietiniai gyventojai, ilgai svajoję pažvelgti į Lyduvėnų miestelį nuo šalia esančio tilto. Akivaizdu, kad Lyduvėnų tiltas yra įdomus ne tik kaip inžinerinis, bet ir kaip turistinis objektas“, - pasakojo M. Bartuška.
Per dvi dienas ant Lyduvėnų tilto bus surengtos šešios ekskursijos, į kurias užsiregistravo apie 1 tūkst. lankytojų, tačiau pasisekė vos pirmiesiems 200.
Šiuo metu registracija į ekskursijas jau nebevyksta.