Naujas įstatymas turi padėti tašką kriminalinių agentų užmačioms. Bet pirmiausia jis gali atnešti naudos Maskvos monopolininkams.
Reikia turėti didelį juodojo humoro jausmą ir išlavintą vaizduotę, kad galėtum sugalvoti tuos siaubingus dalykus, kurie iš tikrųjų vyksta laidojant žmones Rusijoje, rašo Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher Zeitung“ tinklalapyje „nzz.ch“ Ann-Dorit Boy.
Sausio mėnesį Čeliabinske, esančiame Urale, morgo darbuotojas perdavė gedinčiai šeimai karste paguldytą svetimą močiutę. Kada giminaičiai pasiskundė, laidotuvių organizatorius paaiškino, kad viskas gerai. Tikroji močiutė tuo metu jau buvo palaidota, tą padarė kita šeima, kuri nepastebėjo, kad laidoja ne tą žmogų, nors Rusijoje priimta atsisveikinti su mirusiaisiais prie atidengto karsto.
Viena anūkė, pirmosios šeimos atstovė, neseniai buvo pakviesta į televiziją dalyvauti laidoje, kuri buvo skirta chaotiškam laidojimo paslaugų verslui. Laidos vedėjai ir kviesti svečiai kėlė klausimą, kaip tai įmanoma, kad Rusijos piliečiai taip dažnai, kai juos yra apėmęs gilus sielvartas ir gedima mirusio artimojo, tampa sukčių ir šarlatanų aukomis. Nė viena veiklos sritis nėra taip katastrofiškai užleista ir korumpuota, kaip laidojimo paslaugų verslas. Tačiau artėja permainos.
Muštynės kapinėse
Pirmas signalas buvo muštynės Chovansko kapinėse. Tai didžiausios kapinės Maskvoje ir, galimas daiktas, visoje Europoje. Jos driekiasi per beveik du kvadratinius kilometrus Maskvos pietvakariniame pakraštyje tarp sąvartyno ir statybinių medžiagų prekyviečių. Maskviečiai čia laidojami jau 45 metai.
Kai kuriais duomenimis, šiose grumtynėse dalyvavo daugiau kaip 200 žmonių. Rezultatas tas, kad trys žuvo, o beveik 30 buvo sužalota. Iš pradžių galvota, kad šios pjautynės yra etninis konfliktas, muštynės tarp užsieniečių darbininkų.
Bet paskui paaiškėjo, kad tarp suimtųjų yra ir nacionalistų, kurie kapinių direktoriaus pavedimu bandė „išmušti“ pinigų iš tadžikų už „stogą“, o kitaip iškart juos grūsdavo iš kapinių lauk. Apie „karą“ kapinėse rašė laikraščiai. 50 darbininkų buvo deportuota, direktorius areštuotas.
Kova už persiskirstymą
Maskvietis sociologas Sergejus Mochovas laiko Chovansko incidentą pokyčių indikatoriumi, o tiksliau – kovos už įtakos persiskirstymą labai pelningame laidotuvių organizavimo versle. Nedaug laiko iki muštynių statybos ministerija pateikė vyriausybei išnagrinėti įstatymo projektą dėl laidojimo paslaugų teikimo. Suinteresuotų asmenų grupės galėjo skandalingai daryti įtaką rengusiems įstatymo tekstą, įsitikinęs S.Mochovas, kuris savo disertacijoje gvildena gedėjimo papročius ir gedulo kultūrą sovietinėje ir posovietinėje Rusijoje. Tuo tarpu įstatymas buvo dar kartą peržiūrėtas, pataisytas ir, regis, netrukus bus priimtas.
S.Mochovo nuomone, tą rodo pastaruoju metu žiniasklaidoje dažnai pasirodantys suinteresuotų grupių inicijuojami pranešimai apie morgo bei kapinių nesutarimus ir sukčiavimo atvejus.
S.Mochovas gali vaizdžiai paaiškinti, kaip laidojimo verslas tapo tokiu, koks jis yra dabar. Iki 1917 metų revoliucijos carinėje imperijoje kapinės buvo pavaldžios cerkvei. Jai mirusiojo giminės sumokėdavo, ir šis buvo laidojamas atsižvelgiant į jo rangą. Dideliuose miestuose žmonės laikydavosi europietiškų gedulinių ritualų. Būdavo steigiamos į parkus panašios kapinės, tokios kaip Perl Lašezo kapinės Paryžiuje.
Bolševikai panaikino abi tradicijas, propagavo krematoriumus, rūpinosi tik didvyrių kapais. Nors laidotuvės oficialai buvo valstybinis reikalas, faktiškai kapinėse viešpatavo anarchija. Sovietiniai piliečiai neretai patys kasdavo kapų duobes savo mirusiems giminaičiams ir meistraudavo antkapius iš metalo, medžio ir molio.
Prie prezidento Boriso Jelcino anarchija tęsėsi. 1996 metais jo pasirašytas įstatymas dėl laidojimo vietų beveik nieko nereguliuoja. Tik viena: kapinės ir krematoriumai lieka valstybės žinioje, ir kiekvienam piliečiui priklauso nemokama laidojimo vieta. Detalės buvo paliktos vietinių adminstracijų nuožiūrai. Bet vietinės valdžios institucijos nenorėjo investuoti pinigų ir imtis atsakomybės. Todėl apie 90 proc. kapinių Rusijoje neturėjo net kadastro numerio, sako S.Mochovas. Teisiškai jos neegzistavo, ir niekas negalėjo patikrinti, kur palaidoti milijonai Rusijos piliečių.
Kadangi, kita vertus, vyriausybė nesukūrė įstatyminės bazės privačiam laidojimo verslui, išradingi smulkieji verslininkai sukūrė verslą prieigai prie neretai visiškai nuskurdusios valstybinės infrastruktūros. Kai kurie atidarė nedidelius biurus, dar kiti atsisėdo tiesiai valstybinių krematoriumų fojė ir pradėjo rinkti mokesčius už paslaugas, kurios pagal įstatymą turi būti nemokamos: lavono atidavimas iš morgo, kremavimas, kapo duobės kasimas, karsto transportavimas.
Maskva – ypatingas atvejis
Kai kuria prasme Maskva yra išskirtinis miestas. Visos 136 sostinės kapinės oficialiai įregistruotos ir jas valdo valstybinė įmonė „Ritual“, kuri pati organizuoja ir laidojimą. Šios įmonės direktoriaus Artiomo Jekimovo duomenimis, kasmet Maskvoje palaidojama apie 100 tūkstančių žmonių. Perskaičiavus rublius Šveicarijos frankais, laidotuvės vidutiniškai atsieina 870 frankų (1 CHF = 0,917 Eur, 870 CHF = 798,2 Eur). Visa laidojimo verslo apyvarta sostinėje sudaro 87 milijonus frankų – ketvirtį visos Rusijos apyvartos.
Pasak A.Jekimovo, apie 15 proc. šios milžiniškos sumos tenka jo žinybai. Dar 15 proc. uždirba apie 20 legaliai veikiančių laidojimo biurų, o likusi dalis nusėda nepaprastai išsikerojusioje juodojoje rinkoje, kurioje veikia, kai kuriais duomenimis, du tūkstančiai nelegalių agentų. Šie „juodieji agentai“ sužino apie maskviečio mirtį anksčiau už jo draugus. Policininkai, gydytojai ir morgų darbuotojai pasididina savo kuklų atlyginimą, pardavinėdami laidojimo agentams duomenis apie ką tik mirusį žmogų – jo vardą, pavardę, adresą – už sumą, ekvivalentišką maždaug 400 frankų.
Jie skambina giminaičiams telefonu arba tiesiai į duris ir siūlo jiems savo paslaugas: laidojimo vietos pardavimą ir laidotuvių organizavimą. Beveik visada jie stipriai užkelia kainas už dažniausiai kuklias paslaugas. Sumokėtas kyšis už gautą adresą netiesiogiai perkeliamas į kliento sąskaitą. Paskelbta nauja naujojo įstatymo projekto redakcija pagal apimtį net penkis kartus viršija senąjį praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio įstatymo tekstą.
Įstatymas reguliuoja kapinių vietą ir būklę, valstybės rūpinimąsi mirusiaisiais, kurie neturi giminių, ir daug kitų klausimų kur kas detaliau nei galiojantis įstatymas. Įstatymo projekte numatyti privatūs krematoriumai ir kapų tvarkymo įmonės, kurių trūksta Rusijoje. Tačiau privačių kapinių neturi būti. Dar neaišku, kaip galutinai turi atrodyti laidojimo biurų licencijų išdavimas. Įstatymo projekte kalbama apie baudas už taisyklių pažeidimą, bet tos taisyklės dar tik turi būti sukurtos. Šiuo metu netgi nenumatyti karsto ir kapo matmenys. Bet nepriklausomai nuo to, kaip kruopščiai įstatymo tekstas reguliuos standartus, viskas liks po senovei, jeigu priežiūra vėl bus visiškai patikėta vietinei valdžiai, įsitikinę šios srities žinovai.
Valstybinė monopolija
Pasak A.Jekimovo, apie 15 proc. šios milžiniškos sumos tenka jo žinybai. Dar 15 proc. uždirba apie 20 legaliai veikiančių laidojimo biurų, o likusi dalis nusėda nepaprastai išsikerojusioje juodojoje rinkoje, kurioje veikia, kai kuriais duomenimis, du tūkstančiai nelegalių agentų. Šie „juodieji agentai“ sužino apie maskviečio mirtį anksčiau už jo draugus. Policininkai, gydytojai ir morgų darbuotojai pasididina savo kuklų atlyginimą, pardavinėdami laidojimo agentams duomenis apie ką tik mirusį žmogų – jo vardą, pavardę, adresą – už sumą, ekvivalentišką maždaug 400 frankų.
Jie skambina giminaičiams telefonu arba tiesiai į duris ir siūlo jiems savo paslaugas: laidojimo vietos pardavimą ir laidotuvių organizavimą. Beveik visada jie stipriai užkelia kainas už dažniausiai kuklias paslaugas. Sumokėtas kyšis už gautą adresą netiesiogiai perkeliamas į kliento sąskaitą. Paskelbta nauja naujojo įstatymo projekto redakcija pagal apimtį net penkis kartus viršija senąjį praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio įstatymo tekstą.
Įstatymas reguliuoja kapinių vietą ir būklę, valstybės rūpinimąsi mirusiaisiais, kurie neturi giminių, ir daug kitų klausimų kur kas detaliau nei galiojantis įstatymas. Įstatymo projekte numatyti privatūs krematoriumai ir kapų tvarkymo įmonės, kurių trūksta Rusijoje. Tačiau privačių kapinių neturi būti. Dar neaišku, kaip galutinai turi atrodyti laidojimo biurų licencijų išdavimas. Įstatymo projekte kalbama apie baudas už taisyklių pažeidimą, bet tos taisyklės dar tik turi būti sukurtos. Šiuo metu netgi nenumatyti karsto ir kapo matmenys. Bet nepriklausomai nuo to, kaip kruopščiai įstatymo tekstas reguliuos standartus, viskas liks po senovei, jeigu priežiūra vėl bus visiškai patikėta vietinei valdžiai, įsitikinę šios srities žinovai.
Valstybinė monopolija
Ilja Boltunovas, jaunas verslininkas iš Kalugos, esančios per 200 kilometrų į pietvakarius nuo Maskvos, užsiimantis laidojimo reikalais, draugauja su mokslininku S.Mochovu. Drauge jie važinėja į konferencijas Vakarų Europoje, kad gautų informaciją apie tai, kaip ten sprendžiami su mirusiųjų laidojimu susiję klausimai. I.Boltunovui geriausia būtų, kad jo veiklos sritis galėtų visiškai laisvai vystytis ir reguliuotis savarankiškai, kaip Amerikoje. Tada konkurencija reguliuotų kokybę. Statybų sektoriuje Rusijoje tam tikra prasme tai vyksta. Bet čia nėra jokio įstatymų leidėjų nuopelno, įsitikinęs verslininkas.
Maskvos bendrovė „Ritual“, kuri stebėtinai sausa išlipo kilus skandalui su jos Chovansko kapinių direktoriumi, pareiškė, kad planuoja užimti iki 50 proc. Maskvos rinkos per artimiausius kelerius metus. Tuo tikslu ji kaip tik Maskvos centre stato 3 tūkst. kv. metrų „daugiafunkcinį laidojimo-ritualinį centrą“. Kaip pavyzdį „Ritualo“ direktorius nurodo Kiniją, kurioje yra panašių įstaigų.
Verslininkas I.Boltunovas vadina projektą „sovietine didybės manija“, kuri neturi nieko bendra su žmonių poreikiais. Bet įstatymai visada rašomi Maskvoje ir Maskvai, sako jis. Likusi šalies dalis kaip nors, vargais negalais, išsivers.
Rusija išlieka stabiliai korumpuota
Kasdieninė korupcija Rusijoje už paslaugas duodamų mažų kyšių pavidalu paplitusi visur. Biudžetinių įstaigų darbuotojams, gaunantiems mažus atlyginimus, tai yra papildomas pajamų šaltinis. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl Rusijos vadovybė, priešingai nei Kinijos vyriausybė, iki šiol nerodo nuoširdaus noro kovoti su korupcija.
„Transparency International“ pagal korupcijos indeksą šiemet Rusijai skyrė 131 vietą iš 176 šalių. Palyginti su praėjusiais metais, korupcija Rusijoje tebėra stabiliai aukšto lygio. Nors 2016 metais Rusija dar buvo 119 vietoje, tačiau ir šalių sąrašas tada buvo šiek tiek trumpesnis. Nevyriausybinė organizacija bando atspindėti savo indekse korupcijos ir korumpuotų klikų mastą ir remiasi ekspertų vertinimais ir visuomenės nuomonės apklausomis.
Blogesnį nei Rusijoje rezultatą naujajame sąraše parodė, visų pirma, šalys, kuriose dabar vyksta ginkluoti konfliktai. Griežtesni įstatymai kovai su korupcija, kurie buvo priimti praeityje, pasirodė esantys neveiksmingi figų lapai. Kritiškai prieš vyriausybę nusiteikę kovotojai su korupcija, pavyzdžiui, opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, meta sunkius kaltinimus valstybės vadovybei, pastarąjį kartą premjerui Dmitrijui Medvedevui, kuris, kaip teigiama, per fiktyvius asmenis sukūrė daugiamilijardinę nekilnojamojo turto imperiją.
Ankstesnis A.Navalno tyrimas atskleidė korupciją Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos aplinkoje, baigia savo straipsnį Ann-Dorit Boy.
Maskvos bendrovė „Ritual“, kuri stebėtinai sausa išlipo kilus skandalui su jos Chovansko kapinių direktoriumi, pareiškė, kad planuoja užimti iki 50 proc. Maskvos rinkos per artimiausius kelerius metus. Tuo tikslu ji kaip tik Maskvos centre stato 3 tūkst. kv. metrų „daugiafunkcinį laidojimo-ritualinį centrą“. Kaip pavyzdį „Ritualo“ direktorius nurodo Kiniją, kurioje yra panašių įstaigų.
Verslininkas I.Boltunovas vadina projektą „sovietine didybės manija“, kuri neturi nieko bendra su žmonių poreikiais. Bet įstatymai visada rašomi Maskvoje ir Maskvai, sako jis. Likusi šalies dalis kaip nors, vargais negalais, išsivers.
Rusija išlieka stabiliai korumpuota
Kasdieninė korupcija Rusijoje už paslaugas duodamų mažų kyšių pavidalu paplitusi visur. Biudžetinių įstaigų darbuotojams, gaunantiems mažus atlyginimus, tai yra papildomas pajamų šaltinis. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl Rusijos vadovybė, priešingai nei Kinijos vyriausybė, iki šiol nerodo nuoširdaus noro kovoti su korupcija.
„Transparency International“ pagal korupcijos indeksą šiemet Rusijai skyrė 131 vietą iš 176 šalių. Palyginti su praėjusiais metais, korupcija Rusijoje tebėra stabiliai aukšto lygio. Nors 2016 metais Rusija dar buvo 119 vietoje, tačiau ir šalių sąrašas tada buvo šiek tiek trumpesnis. Nevyriausybinė organizacija bando atspindėti savo indekse korupcijos ir korumpuotų klikų mastą ir remiasi ekspertų vertinimais ir visuomenės nuomonės apklausomis.
Blogesnį nei Rusijoje rezultatą naujajame sąraše parodė, visų pirma, šalys, kuriose dabar vyksta ginkluoti konfliktai. Griežtesni įstatymai kovai su korupcija, kurie buvo priimti praeityje, pasirodė esantys neveiksmingi figų lapai. Kritiškai prieš vyriausybę nusiteikę kovotojai su korupcija, pavyzdžiui, opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, meta sunkius kaltinimus valstybės vadovybei, pastarąjį kartą premjerui Dmitrijui Medvedevui, kuris, kaip teigiama, per fiktyvius asmenis sukūrė daugiamilijardinę nekilnojamojo turto imperiją.
Ankstesnis A.Navalno tyrimas atskleidė korupciją Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos aplinkoje, baigia savo straipsnį Ann-Dorit Boy.
Parengė Leonas Grybauskas