Apie gintaro rinkos ir mados ypatumus ir apie tai, kaip iš neišvaizdaus, drumzlino per dešimtis milijonų metų susiformavusio spygliuočių sakų gabalo išgaunami skaidrūs it šviežio medaus lašai gaminiai, papasakojo Gintaro meistrų gildijos vadovas Albertas Petkevičius.
Gintaras gali sugesti
Vyresnio amžiaus lietuviai pamena, kad jubiliejaus, vestuvių ir krikštynų proga buvo gausiai dovanojama gintaro gaminių. Ne tik papuošalų, bet ir didelių mozaikų paveikslų, skulptūrėlių. Gintaras tada buvo pigus, juk muitų tarp sovietinių respublikų nebuvo.
Išlaikę tokias dovanas pensininkai šiais laikais gali prisidurti prie kuklios pensijos. Gintaro apdorojimo meistras prisiminė, kaip neseniai vienas buvęs inžinierius atnešė parduoti suvenyrą – ant medžio pagrindo pritvirtintą 800 ginataro gabalą.
„Tokio gabalo vertė – apie 4,5 – 5 tūkst. eurų. Tačiau kai klausiama, kokia dabar gintaro kaina, už kiek galima parduoti seną papuošalą, vienareikšmio atsakymo nėra. Labai daug priklauso nuo gintaro kokybės: tvirtumo, vientisumo, spalvos“, - aiškino A.Petkevičius.
Meistras atkreipė dėmesį, kad ilgai ore išbuvęs gintaras pagenda – oksiduojasi, praranda išvaizdą, tvirtumą. Todėl dauguma močiučių palikimo, gintarinių karolių ir kitų papuošalų, tampa mažai vertingais. Norint išsaugoti gintarinių gaminių kokybę, reikia juos laikyti tamsioje vietoje, kad kuo mažiau kontaktuotų su oru ir saule.
Kaina priklauso ir nuo dydžio
Gintaro didmeninės kainos - labai įvairios, pirmiausiai priklauso nuo frakcijos – kuo stambesni gabalai, tuo brangesni. Kretingoje įsikūrusiose A.Petkevičiaus dirbtuvėse galima pamatyti įvairiausio dydžio gintarų – nuo grikių kruopos iki storo piršto dydžio.
Kilogramas smulkios frakcijos gintaro trupinėlių kainuoja 3 eurus, o sprindžio dydžio gabalai – jau apie 250 eurų už kilogramą.
Tačiau tas gintaras, kurį perkame juvelyrinėse parduotuvėse, jau ne toks pat, kokia būna žaliava. Liaudies dainose dainuojama apie „lino kančią“ - tai yra, kiek daug triūso tenka įdėti, kol linai tampa balta drobe.
Lygiai taip pat galima kalbėti ir apie gintaro kančią. Lietuvišką auksą apdorojantiems meistrams reikia nušlifuoti, nupoliruoti kiekvieną gabalėlį, atrinkti juos pagal spalvas ir dydžius. Tam būtinas neįtikėtinas kruopštumas ir kantrybė.
Kaip pavyzdį A.Petkevičius parodė plokštelę su įvairiaspalve mozaika iš mažų gintaro gabaliukų.
Susiję straipsniai
Žaliavinis gintaras iš pradžių apdorojamas kaitinimo arba aukšto slėgio būdu. Taip gerinama gintaro kokybė – aišku, jei grynuolis pats savaime nėra šviesus ir skaidrus, bet tokių pasitaiko retai. Juvelyrinėje rinkoje labiausiai vertinamas šviesiai geltonas, skaidrus gintaras.
Gintaro kokybė gerinama, spalvos ir atspalviai išgaunami kaitinant, apdorojant aukšto slėgio būdu. Kuo ilgiau ir kuo aukštesnėje temperatūroje gintaras kaitinamas, tuo tamsesnį atspalvį jis įgauna.
„Gintarą apdorojame aukšto slėgio induose, tokiuose tarsi greitpuodžiuose. Tik reikia labai smarkiai priveržti dangtį, antraip jis nulėkęs stogą pramuštų“, - šmaikštavo A.Petkevičius.
Žaliavos krizė baigėsi
Paklaustas apie situaciją gintaro rinkoje, meistras atsakė, kad, jo nuomone, ji stabilizavosi. Kaina buvo pakilusi, kai vienu metu kinai dideliais kiekiais pirko juvelyrinius pusfabrikačius – taigi apdorotą gintarą. Bet – tik labai kokybišką, geltoną. Vėliau, matyt, rado kitas rinkas.
Vienu metu Lietuvos gintaro meistrams buvo iškilusi problema gauti žaliavos iš Kaliningrado. Vietos valdžia apsižiūrėjo, kad beveik visas iškastas jų gintaras eksportuojamas, o vietoje neapdorojamas. Kaliningrado sritis tokiu būdu nukentėjo finansiškai, nes buvo tik žaliavos pardavėja, o ne gintaro dirbinių gamintoja. Tada rusai smarkiai apribojo žaliavos eksportą ir pareikalavo, kad gintarą apdorojantys meistrai dirbtų Kaliningarde.
„Tačiau pastaruoju metu gal draudimai sušvelnėjo, nežinau, tačiau iš mūsų didmenininkų gauti žaliavos – jokių problemų“, - teigė meistras.
Gintarinių papuošalų mados nesikeičia taip sparčiai, kaip drabužių, tačiau tendencijas galima apčiuopti.
„Lietuviai daugiausiai perka mažesnius, taigi pigesnius papuošalus. Tautiečiams pirkėjams priimtina kaina – nuo euro iki dvidešimt eurų. Ir mitas, kad daugiausiai gintaro perka rusai ir vokiečiai. Pagrindinis gintaro pirkėjas yra Lietuvos gyventojas. Tiesa, brangesnius gaminius daugiau perka rusai. Vokiečiai irgi, bet jų šalyje apstu gintaro, todėl jie itin išrankūs“, - kalbėjo meistras.
Jis paneigė mitą, kad Palangoje, J.Basanavičiaus gatvės kioskuose parduodami gintaro dirbiniai gerokai brangesni už prekybos centruose įsikūrusių parduotuvėlių siūlomi papuošalai.
„Pavyzdžiui, dabar labai madingos apyrankės, panašios į laikrodžių apyrankes, inkrustuotos gintaru. Jas mėgsta ir vyrai, ir moterys. Palangoje tokia apyrankė kainuoja 12 eurų, o didmiesčiuose prašoma 20 eurų“, - aiškino meistras.
Sukūrė gintarinį batutą
A.Petkevičius sakė, kad sulaukiama brangių vienetinių užsakymų, bet – retai. Neslėpdamas pasididžiavimo meistras papasakojo apie išskirtinį užsakymą – 2014 metais „Viči“ grupė užsakė sukurti gintarinį batutą, kurį padovanojo kūrybos 50-metį šventusiam dirigentui Juozui Domarkui.
„Batutas buvo natūralaus dydžio, 40 cm ilgio, tai teko paplušėti“, - prisiminė meistras.
„Nemažai yra manančių, kad gintaro kruopelytė su įklimpusia priešistorinių laikų musele yra dievaž kokia vertybė. Bet iš tiesų vertingi, mokslininkus irgi dominantys inkliuzai yra stambesni, gerai matomi vabzdžiai ar driežai, net tokių pasitaiko“, - pasakojo A.Petkevičius.
Jis parodė ir savo nedidelę inkliuzų kolekciją. Gintaro lašelyje įklimpęs uodas, kuris žmonių kraujo dar nesiurbė, nes tokių padarų tada dar nebuvo. Įdomus egzempliorius – apie 60 milijonų metų amžiaus tarakonas. Jis atrodo lygiai toks pat, kokius aptinkame šių laikų mūsų virtuvėse.
Stebėtinas ūsuotųjų virtuvės niekadėjų rūšies pastovumas.