Nemažą gyvenimo dalį vilnietis A.Barasa praleido įvairiose užsienio valstybėse, kur dirbo inžinieriumi. Prieš pusantrų metų jis nusprendė grįžti į Lietuvą.
„Maniau, Vilniuje tiek statybų vyksta, tikrai susirasiu darbą, juolab kad ir patirties turiu, ir anglų kalbą moku“, – pasakojo vyras.
Tačiau realybė pasirodė kitokia: nors daugybė bendrovių ieškojo darbuotojų, nuvykus į darbo pokalbį pasigirsdavo klausimas apie amžių, o po atsakymo – pažadai paskambinti ir tyla.
Darbui ruošėsi rimtai
„Nesėkmės truko gerą pusmetį, net pradėjau liūdėti. Bet sutikau draugą ir jis patarė įsidarbinti taksistu, kol susirasiu veiklos pagal specialybę, – ir užsidirbsiu, ir nereikės namie sėdėti“, – pasakojo A.Barasa.
Vyras nusprendė pasinaudoti patarimu ir pirmiausia įsidarbino bendrovėje „Taxify“, paskui tapo „Uber“ partneriu-darbuotoju.
Darbui A.Barasa ruošėsi rimtai. Kadangi vairuotojai dirbdami naudojasi įvairiomis programėlėmis, jis nutarė susidaryti ekonomiškai naudingiausią grafiką.
„Porą mėnesių dariau iškvietimų lentelę – kokiomis savaitės dienomis ir kokiu paros laiku daugiausia keleivių.
Paskui pagal tai susidėliojau savaitės darbų grafiką“, – pasakojo vairuotojas.
Šiandien jis per dieną dirba 6 valandas. Uždirbti iš vairuotojo darbo, kaip patyrė A.Barasa, tikrai galima: „Stengiuosi per dieną uždirbti 50 eurų.
Aišku, yra vairuotojų, ypač jaunimo, kuriems norisi kuo daugiau, tad jie dirba ir po 12 valandų per parą, bet aš tiesiog noriu nepersidirbti ir užsidirbti orumo suteikiančią algą.“
O kad pats gali nuspręsti, kiek dirbti, A.Barasai labiausiai ir patinka: „Jei žinai, kad, tarkime, artėja sūnaus gimtadienis, gali tiesiog kurį laiką ilgiau padirbėti ir užsidirbti daugiau.“
Kasdienybe darbe vyras taip pat patenkintas. „Pradėjęs dirbti supratau, kad nebedirbu. Vairuoju aštuonias valandas ir visiškai nepavargstu – taip būna, kai dirbi mėgstamą darbą“, – džiaugėsi jis.
Tenka pabūti psichologu
Nors iš vairuotojo profesijos A.Barasa šiandien valgo duoną, vos pradėjęs vežioti pirmuosius keleivius jis suprato, kad ne pinigai – laimė.
Vyras parodė planšetinį kompiuterį, kuriame darbo statistika ir begalė teigiamų atsiliepimų.
„Man tai didžiausias laimėjimas. Pažįstu keletą žmonių, kurie yra vadovai, daug uždirba, bet savaitgaliais taip pat vairuoja. Vadinasi, šis darbas teikia malonumą – padedi žmonėms, pabendrauji su jais“, – pasakojo A.Barasa.
Norint dirbti vairuotoju, reikia ne tik kelių eismo, bet ir psichologijos žinių: „Kartais tenka pabūti ir kempine, kai žmogui blogai. Tarkime, įlipa moteris, susipykusi su vyru, ir dešimt minučių pasakoja, koks jis blogas.
Išklausai, pasišneki ir matai, kaip jai palengvėja.“
Vilnietis džiaugiasi dauguma savo klientų – dar nė karto nėra patekęs į jokią konfliktinę situaciją.
Daug klientų – užsieniečiai
„Drąsiai galiu kalbėti žemaitiškai, lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Susišneku angliškai, ispaniškai ir itališkai, daug suprantu vokiškai, bet negaliu šia kalba kalbėti“, – vardijo A.Barasa.
Užsienio kalbos jo darbe itin svarbios, mat nemažai klientų, su kuriais dirba vyras, – užsieniečiai.
„Manau, kad pagrindiniai Lietuvos ambasadoriai yra trys grupės žmonės, – taksistai, viešbučių registratoriai ir padavėjai“, – sakė vairuotojas. Jo nuomone, būtent šių profesijų atstovai sudaro užsienio svečiams pirmą ir dažnai patį ryškiausią įspūdį.
„Jei taksistas apšiuręs, su cigarete burnoje, jei registratūros darbuotojas viešbutyje piktas, gali ir pats ministras Linkevičius šokti polką su ragučiais aplink, o žmogus išsiveš nuomonę, kad Lietuva – nieko gero“, – juokėsi jis.
Žino ir Venesueloje
Lietuvos vardą A.Barasa išgarsino net Venesueloje. Kartą jis vežė du verslininkus iš šios šalies.
„Jie tarpusavyje kalbėjo ispaniškai, bet nežinojo, kad aš suprantu šią kalbą. Vienas jų pasakojo apie Lietuvą, o aš svarsčiau, ką padaryti, kad jie tikrai prisimintų mūsų šalį“, – prisiminimais dalijosi A.Barasa.
Jis netruko sugalvoti sprendimą – paskambino į radijo stotį ir paprašė, kad pagrotų grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ dainą „Venesuela“. Buvo sutarta, kad daina per radiją nuskambės po kelių minučių.
„Atsisukau į juos ir sakau: „Gerbiami ponai, dabar per radiją bus atlikta lietuvių kompozitorių lietuviška daina apie Venesuelą ir jos grožį.“
Žinokite, tie venesueliečiai tiesiog išsilydė. Man buvo taip gera“, – šypsodamasis nutikusią istoriją prisiminė A.Barasa.
Ši istorija turi atomazgą – po kelių mėnesių vyras sužinojo, kad šią lietuvišką dainą Venesueloje jau perklausė milijonai žmonių, ji net išversta į ispanų kalbą. „Va, kokį juoką suskėliau“, – sakė jis.
Svarbu – pajusti žmogų
A.Barasa pasakojo nepavargstantis bendrauti su savo keleiviais, o ir ką papasakoti jiems turintis.
„Buvo toks atvejis, kai su klientu kelionei jau pasibaigus dar 15 minučių kalbėjome apie maurų įtaką ispanų architektūrai. Visokių dalykų gali sužinoti, jeigu tik nori“, – sakė jis.
Vyras tikino, kad vairuotojui svarbu pajusti savo keleivį, – vieni jų nori pabendrauti, kiti – tiesiog tyliai parvykti namo.
Tarkim, paklausęs, kaip sekasi, keleivis dažniausiai nori sužinoti visai ne apie vairuotojo dieną.
„Jis tiesiog nori pradėti pokalbį, o tu visada gali pasakyti, kad štai šiame name buvo apsistojęs rašytojas Stendhalis, kuriame vienuolyne buvo uždaryta jo mylimoji lenkų bajoraitė, tai, kad Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje 200 skulptūrų nukalė brangiausi Europoje akmenskaldžiai iš Šveicarijos. Ir žmogus visai kitaip pradeda žiūrėti į Vilnių, ir tikrai įdomesnė jo diena pasidaro“, – pasakojo savo darbą mėgstantis vairuotojas.
Šiandien A.Barasa kito darbo nebeieško: „Jau viskas, mirsiu prie vairo turbūt. Atradau savo pašaukimą.“
