„Į Likėnus atvažiavau dėl garsiųjų purvo vonių, bet jos virto pačia nemaloniausia sveikatinimo procedūra: kaip moteris jaučiuosi pažeminta, pamintas mano žmogiškasis orumas“, – „Panevėžio kraštui“ kalbėjo reabilitacijos ligoninės pacientė.
Vilnietė dažnai lankosi įvairiose šalies sanatorijose, paslaugų kokybę turi su kuo palyginti. To, ką patyrė Likėnuose, niekur kitur esą nėra buvę.
Moteris stresą patyrė jau pačioje pirmoje purvo aplikacijų procedūroje.
Nuėjusi į patalpą, kurioje pacientės guldomos ir ištepamos gydomųjų savybių turinčia mase, ji išgirdo, kad ją aptarnaus vyras. Ne slaugytojas, ne kineziterapeutas, o paprastas darbininkas, karučiu vežiojantis purvą.
„Klausiu: ar yra vienkartinių kelnaičių? Sako, reikia gultis nuogai. Ir jaučiu, kaip nužiūrinėja. Nesu drovuolė, bet jaučiausi labai nejaukiai. Ir kai vyniojo į purvą, ir kai paleido maudytis – vėl pavymui lydėjo akimis“, – pasakojo moteris.
