Gerų žinių sulaukė ir pensininkai – nuo spalio 1-osios pensijos vidutiniškai didės 13 eurų, o nuo kitų metų pradžios – dar apie 30 eurų.
Tuo tarpu išankstiniai Statistikos departamento duomenys rodo, kad paslaugų ir prekių kainos Lietuvoje ir toliau auga, o augimo tempas kol kas tik spartėja.
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su ekonomistu Gitanu Nausėda.
– Naujausi išankstiniai Statistikos departamento duomenys atskleidžia, kad paslaugų ir prekių kainos Lietuvoje ir toliau auga, o augimo tempas kol kas spartėja. Pone Nausėda, ar čia deja vu į 2007 m.?
– Deja vu jausmas gali susidaryti ne tik dėl kainų. Ir dėl atlyginimų augimo, koks jis dabar yra. Gal jis dar ne visai pasiekęs savo tempais 2006–2007 m., bet artėja prie to. Infliacija taip pat vienu metu buvo dviženklė prieš 10 metų, dabar – toli gražu.
Manau, kad ji tikrai nepasieks dviženklio skaičiaus. Pagaliau, esame euro zonoje, čia vyrauja šiek tiek kitokios tendencijos. Tada kyla toks ir teorinis, ir praktinis klausimas, o kas čia darosi Baltijos šalyse, kad euro zonoje infliacija nesiekia 2 proc., o pas mus jau perkopė per 4 proc.
Visose Baltijos šalyse vyksta panašūs procesai darbo rinkoje, atlyginimai auga sparčiai, nedarbo lygis pasiekė itin žemą lygį per praėjusį verslo ciklą ir atlyginimai savo ruožtu spaudžia kainas. Klausimas, kiek galima tuos didėjančius atlyginimus perkelti į kylančias kainas. Yra du pagrindiniai sektoriai, kuriuose galimybė manipuliuoti kainomis yra skirtinga.
Paslaugų sektorius – kadangi jis natūraliai yra orientuotas į lokalią, vietinę rinką, niekas čia taip greitai nepriveš kirpėjų iš Vokietijos, kad galima būtų staigiai padidinti pasiūlą ir numušti kainą, nelabai reikia.
Pagaliau, paslaugų sektoriuje judėjimas per sienas nelabai vyksta. Šitame sektoriuje laisvė didinti kainas ir tikėtis, kad klientų smarkiai nesumažės, yra bene didžiausia.
Pažiūrėkime praktiškai. Kirpyklos, kavinės po tris kartus per metus padidina kainas – jos vis tiek susilaukia klientų, jos vis tiek pilnos vakarais. Kalbant apie prekių ar produktų sektorių, čia tarptautinės konkurencijos lygis tam tikras žaidimo sąlygas sudaro.
Negali vienašališkai kelti kainas lietuviškiems produktams, jei visada yra atitikmuo, substitutas, gali tą produktą pakeisti importiniu, kurio kaina taip sparčiai nekyla. Kadangi čia konkurencija yra didesnė, atitinkamai kainų kėlimo galimybės yra ribotesnės.
Bet visais atvejais spartus pajamų didėjimas, nors daugelis žmonių sako, man pajamos neauga, suprask, neauga ir apskritai šalyje – taip nėra. Pajamos auga ir mes tą matome iš paklausos rodiklių, mažmeninės prekybos apyvartos, kitų rodiklių.
Kuomet yra galimybė parduoti, nes žmonių perkamoji galia didėja, atsiranda ir galimybės kelti kainas. Kartais pajuokauju – uždarykime į liftą 6 žmones, trims duokime prekes, trims duokime pinigus ir liepkime susitarti, nes kitaip iš lifto neišeis.
Jeigu vienu atveju trims pirkėjams duosi daugiau pinigų, jie be jokios abejonės išeis su didesnėmis kainomis, susitarę dėl brangesnių prekių. Jei duosi mažiau, jie iš lifto išeis su mažesnėmis kainomis. Paklausa visada yra čia ir tenka paisyti šito.
– Jei gatvėje išeitume ir paklaustume 5 žmonių, ar tikrai atlyginimai padidėjo, turbūt 4 atsakytų, kad ne. Kaip paaiškinti šitą dalyką?
– Ir tai nebūtų taip jau neteisinga, nes nežinau, ar atsitiktinai tą skaičių paminėjote, bet prieš kurį laiką „Sodros“ atstovai pranešė, kad per praėjusius metus 60 proc. atlyginimai pakito, nesvarbu, kokiu mastu.
Tuo tarpu 40 proc. nepakito arba net sumažėjo, bet retais atvejais. Tie 6 turbūt pajuto atlyginimo padidėjimą, 4 ne. Iš tų 6, kurie pajuto atlyginimo padidėjimą, ne visi gali prisipažinti, kad algos jiems pakilo, nes kai kurie gana savotiškai traktuoja algos padidėjimą.
Tie, kurie gavo minimalią algą, laikė save stovinčiais ant žemiausios atlyginimų hierarchijos pakopos ir net po to, kai valdžia pakėlė jiems minimalią algą, jie vis tiek laiko, kad vis tiek esu prasčiausiai apmokamas žmogus, nekvalifikuotas, gaunu mažiausią atlyginimą ir man ne tiek svarbu, kad valstybė numetė kažkokį kaulo gabaliuką, pakeldama minimalią algą nuo 350 iki 380 eurų.
– Kas nors pabrango tiek pat, kiek pakilo minimali alga?
– Taip, čia antroji pusė. Dalies žmonių, kuriems algos didėjo 5 ar 10 proc., paklausit, ar jų gyvenimas pagerėjo, jis atsakys ne, nors jo alga padidėjo. Sakys, palauk, infliacija sudarė, mano manymu, 15 ar 20 proc.
Reiškia, tas algos padidinimas man neturėjo jokios teigiamos įtakos, infliacija viską sugriaužė ir dar pasiėmė papildomai. Kai kurie orientuojasi į realų atlyginimą ir tada į nominalų neatkreipia dėmesio.
Iš tų 6 tikrai gera pusė gali pasakyti, kad mano gyvenimas nė kiek nepagerėjo. Pridėkime tuos 4, kuriems iš tikrųjų atlyginimai nepakito ir turėsime 7 iš 10, kurie sakys, kad niekas nepagerėjo, viskas tik pablogėjo.
– Ar tai nėra užburtas ratas ar spekuliacijos? Oficialioji statistika rodo, kad atlyginimai kilo ir tai yra galimybė tiems, kurie nori pakelti kainas, jas padidinti, nes atlyginimai auga, vadinasi, mes galim jas kelti.
O kaip yra iš tiesų – infliacija suvalgo dalį padidėjimo, tai lyg ir neįskaičiuojama.
– Infliacija yra toks reiškinys, kuris socialiai yra neteisingas, nes visada kerta per silpniausius. Jeigu būtų kažkoks stebuklingas reiškinys, kuris kirstų turtingiausiems, o pamalonintų prasčiausiai gyvenančius – man toks reiškinys ekonomikoje nežinomas.
Infliacija kerta per pensininkus, biudžetinio sektoriaus tarnautojus, kurių pajamos karts nuo karto peržiūrimos valdžios sprendimais, dažniausiai atsilieka nuo gyvenimo, sprendimai per maži, per lėti, per vėlai priimami.
Jie nukenčia kiekvieną dieną, nes eina į parduotuves, o parduotuvėse kainos kyla dėl to, kad kita dalis pirkėjų jaučiasi visai neblogai, turi iš ko pirkti, vežasi pilnus krepšius ir savo pirkimu skatina kainas didėti. Klausimas, ar visi nuo tos infliacijos pralaimi.
Manau, kad ne, nes infliacija kažkam turi išeiti į naudą. Žinoma, kas kelia tas kainas, tas gali tikėtis geresnių finansinių rezultatų ir pelnų. Kapitalas, ypatingai tas, kuris gali manipuliuoti kainomis ir jas kelti, tam tikrą dalį infliacijos naudos nusineša sau. Infliacija, kaip taisyklė, eina koja kojon su visokiais procesais akcijų finansų rinkoje.
Akcijų kursams kylant, tie, kurie investavo į finansinius aktyvus, finansinį turtą, susižeria nemažą pelną. Nėra visi pralaimėtojai, bet kaip taisyklė, kuo didesnė infliacija, tuo socialiniai atotrūkiai išsitampo, atsiranda socialinės disproporcijos ir nepatenkintųjų balsai, kurie jaučia esą nuskriausti tokios situacijos. Kaip taisyklė, socialinė įtampa valstybėje padidėja sulig tuo momentu, kuomet infliacija yra didesnė. Ir atvirkščiai.
Tie, kuriems viskas klostosi puikiai, kurių pajamos didėja, kurie nesijaučia esą nuskriausti – ar jūs girdėjote bent vieną žmogų, kuris garsiai išėjęs į gatvę šauktų, kaip man šitoje valstybėje sekasi, aš gyvenu puikiai ir gyvenu kiekvienais metais vis geriau.
Tai nelietuviška, taip niekas nesielgia. Geriausiu atveju tie žmonės tyliai kontempliuoja ir džiaugiasi gyvenimu.
– Kainų augimas turbūt nėra begalinis procesas. Ar yra riba, po kurios gali įvykti nepataisomi reiškiniai, kaip buvo 2007–2008 m.?
– Jeigu rinka funkcionuoja normaliai ir yra galimybė į rinką įeiti naujiems žaidėjams, neturėtų būti taip, kad Lietuvoje kainų lygis viršytų 20 proc. kitų euro zonos valstybių kainų lygį. Kol kas, jei tikėti statistika, pagal prekes, produktus mes esame visiškai priartėję prie Europos Sąjungos vidurkio.
Pagal paslaugas – tikrai dar ne.
Reiškia, paslaugų kainų kilimui ir ateityje vis dar išlieka tam tikra erdvė. Bet kuomet susilyginsime su vidurkiu tiek vienoje, tiek kitoje kategorijoje, manau, kad tikimybė, kad kainos kils toliau Lietuvoje aplenkiančiu tempu tikrai yra minimali, nebent valdžia sugalvotų Lietuvoje pradėti taikyti didesnį pridėtinės vertės mokesčio tarifą negu kitose valstybėse.
Yra kai kuriose šalyse, kuriose viskas brangu, bet ten PVM – 25 proc. Akcizus pradės kelti kiekvienais metais – alkoholiui padidinome vienais metais, dabar pradėsime ir 2018 m., ir 2019 m. kelti. Kai kurios prekės gali tapti nežmoniškai brangiomis dėl to, kad valdžia taiko didesnius netiesioginio mokesčio tarifus.
– Vakar Saulius Skvernelis pristatė mintį, kad galbūt nuo sausio 1d. bus didinama MMA, jeigu pavyks susitarti su Trišale taryba. Kaip jūs apskritai vertinate visą šį siūlymą?
– Turint omenyje, kad latviai didina iki 430 eurų, Estijoje minimali alga dabar yra jau beveik 500 eurų.
– Profsąjungos norėjo 500 eurų, bet kol kas apie šį dalyką nekalbama.
– Jeigu rastume receptų, kaip akimirksniu susilyginti ir su Estijos vidutiniu atlyginimu, kuris yra ne 800 su virš, bet 1250 eurų, tada galima ir minimalią algą padaryti tokią, kokia yra Estijoje. Bet šiuo metu tai yra neįmanoma.
Manau, kad yra visiškai realios prielaidos MMA kelti iki 420, gal net iki 430 eurų nuo 2018 m. pradžios, nes visus 2017 m. mes minimalios algos nelietėme.
Vidutinis atlyginimas visą tą laiką augo, augo ir infliacija, tai jeigu rengiamės didinti minimalią algą, tai neimituokime didinimo, o padidinkime realiai.
– Dar vienas dalykas, ką žadą Vyriausybė – nuo spalio 1 d. vidutiniškai 13 eurų didės pensijos, o nuo kitų metų pradžios – dar apie 30 eurų. Visa tai valstybei kainuos apie 300 mln. eurų.
Ar visi šie siūlymai parodo, kad Vyriausybė lyg ir rado iš kur ir kaip tai padaryti, ar tai yra premjero ir jo Vyriausybės gelbėjimosi šiaudas, bandymas gelbėtis, matant, kaip nuosekliai tiek Vyriausybės, tiek premjero, tiek visos valstiečių partijos reitingai važiuoja žemyn?
– Dėl antrosios pusės būtų tiksliau paklausti pačių politikų, nors nežinau, ar jie atsakytų atvirai. Be jokios abejonės į reitingų kritimą reiktų reaguoti, bet dėl ekonominės reikalo pusės, nepamirškime, kad 2017 m. biudžetas renkamas su nemažu kaupu.
Tas kaupas jau sudaro bemaž 200 mln. eurų. Štai jums atsakymas dėl galimo pensijų didinimo finansavimo šiais metais. O kitais metais Pensijų indeksavimo įstatymas numato, kad mes orientuojamės į trijų praėjusių, einamųjų ir trijų ateinančių metų darbo užmokesčio fondo pokytį.
Turint omenyje, kad tiek praėjusiais metais, tiek ateinančiais, esu įsitikinęs – artimiausius dvejus metus atlyginimai vidutiniškai augs panašiu tempu, kaip auga dabar – tai sąlygos didinti pensijas per metus 8–9 proc. yra visiškai realios.
Grįžtant prie to, ką kalbėjome apie infliaciją ir to, kad tikrai pensininkas nuo kainų kilimo apsiginti gali mažiausiai, jo galimybės yra pačios ribočiausios, palyginti su kitais visuomenės nariais, manau, kad tai visiškai pagrįstas sprendimas.
Ne tiek politiškai, kiek ekonomiškai ir morališkai.
– Ambicijų tuose siūlymuose nepasigendat?
– Aš ambicijų daug kur pasigendu. Ir mokesčių reformos-ne-reformos projekte. Kai kurie ambicijų stygiai buvo ištaisyti, svarstant tą planą, kuomet buvo svarstymas Vyriausybėje, ar čia 50 ar 70 proc. taikyti investicinę lengvatą atskaičiavimo iš pelno mokesčio. Sakau, kodėl jūs čia su arbatos šaukšteliais žaidžiate, padarykite 100 proc. ir visi bus laimingi dėl to.
Dabar matau dar vieną potencialų šaltinį. Kodėl atleisti vienerius metus smulkų verslą, kuris pradeda savo veiklą nuo pelno mokesčio?
Visi puikiai žinom, kad pirmus kelerius metus jis vis tiek dirbs nepelningai. Atleiskime jį nuo pelno mokesčio 3–4 metus, biudžetas nuo to nieko nepraras, nes tiesiog bus daugiau paskatų kurtis smulkiajam verslui šioje valstybėje.
Uždėsi didesnius mokesčius – tiesiog tas verslas netaps verslu, jis niekada nesusikurs ir vis tiek tu negausi daugiau pajamų į biudžetą.
Kartais pristinga tartum visiškai elementaraus mąstymo. Jūs tai vadinate ambicijų stygiumi. Galbūt, laikykime tai taip.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
