– Ar Seimo komisija gali pasiekti, kad lietuviai valgytų ne prastesnį maistą nei turtingųjų ES šalių gyventojai? – „Lietuvos rytas“ paklausė buvusio Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovo Jono Miliaus.
– Iš viso nesuprantu, kam reikėjo sudaryti šią tyrimo komisiją. Juk specialistams viskas buvo aišku jau 2013 metais, kai apie prekių kokybės skirtumus prabilo Slovakijos ir Čekijos vartotojų teisių tarnybos.
Tada vadovaudamas VMVT, kai kilo diskusijų dėl skirtingos sudėties produkcijos, informavau apie šią problemą ir visuomenę.
Čia nėra jokios paslapties – viso pasaulio bendrovės suinteresuotos visur parduoti kuo geresnį gaminį ir kuo brangiau. Kokybę lemia kaina, kitaip sakant, ką užsakome, tą ir gauname. Jei mūsų parduotuvėse atsiranda prastesnės nei Vakaruose prekės, vadinasi, jų tiekėjai norėjo žemesnės kainos ir pagal ją gavo produktą.
– Negi gali norėti prastesnio produkto patys tiekėjai ar pardavėjai?
– Jie nori gaminį įsigyti kuo pigiau, o gamintojai tokius norus tenkina nepažeisdami nei ES reglamento, nei Lietuvos įstatymų. Receptūroje viskas nurodoma teisingai. Pavyzdžiui, sausiems pusryčiams gaminti vienu atveju naudojamas medus, kitu atveju jis keičiamas saldikliu. Bet apgavystės čia nėra, nes tai aiškiai parašyta. Produkto tiekėjas viską žino, bet jį kokybė tenkina.
– Ar teigiate, kad produktų mūsų rinkai tiekėjai prašo gaminio receptūroje numatytas natūralias žaliavas keisti pigesniais pakaitalais?
– Nė nereikia prašyti. Pasakoma norima kaina. Ji gali būti žemesnė, nei už analogišką prekę sutinka mokėti tiekėjai Vakarų rinkoms. Ką tada daro gamintojas? Ieško, kaip atpiginti gaminį. Taip medus pakeičiamas cukrumi ar saldikliu.
VMVT vadovas negali nuvažiuoti pas gamintoją ir klausti: kodėl lietuviams skirtas medus pakeistas saldikliu? Jam būtų atsakyta: tai ne jūsų kompetencija, jūs turite teisę tik aiškintis, ar gaminys atitinka ES maisto saugos reikalavimus ir nekenkia žmonių sveikatai.
Tarptautinės įmonės niekada nepažeidžia jokių įstatymų, o tada VMVT nieko padaryti negali.
– Tačiau gal į Rytų ir Vidurio Europos šalių vartotojus žvelgiama kaip į antrarūšius ir jie sąmoningai diskriminuojami?
– Taip nėra. Gamintojui nėra skirtumo, kas moka jo pageidaujamą kainą. Tik kai norima pigesnio gaminio, toks ir atsiunčiamas, bet jis jau būna prastesnis.
Ši taisyklė taikoma ne tik maisto produktams, bet ir visoms prekėms – ir skalbimo milteliams, ir statybinėms medžiagoms, ir net žaislams. Aš pats pastebėjau, kad Vakarų Europoje įsigyti skutimosi peiliukai geresni nei nusipirkti Lietuvoje.
Net tirti laboratorijose nieko nereikia. Pakanka nufotografuoti gaminio etiketę kur nors Vakarų Europoje ir palyginti ją su analogiškos prekės Lietuvos parduotuvėse.
Lengva nustatyti, kad receptūra skiriasi, laboratoriniai tyrimai tik patvirtins, kas parašyta.
Mūsų gamintojų eksportui skirti produktai irgi gali skirtis nuo tų, kurie parduodami vidaus rinkoje.
– Tik turbūt mūsų eksporto prekių kokybė ne prastesnė, o geresnė?
– Kaip pažvelgsi. Kartais mūsų eksportuojamuose pieno produktuose būna daugiau augalinių riebalų, nes taip pageidauja pirkėjas.
Muziką užsako ne tik prekybos tinklai, bet ir gamintojams atstovaujantys tiekėjai. Didžiausia blogybė – net ne pačios pakeistos receptūros, o tai, kad prekių pavadinimai vienodi, nors kokybė skiriasi.
– Tačiau žmonės pastebi, kad Lietuvoje prekės ne pigesnės, o kartais ir brangesnės nei Vakaruose. Vadinasi, kokybė – prastesnė, nors mokame panašiai. Kas čia daugiausia pelnosi?
– Tikrai kainos labai supanašėjo. Vienintelė išvada – kažkam daugiau nubyra. Kam – nesiimsiu spręsti.
– Gal Europos Komisija (EK) galėtų tiesiog uždrausti šalims tiekti skirtingos kokybės to paties prekės ženklo produkciją?
– Iš tiesų, kol EK neįsikiš, tol viena Lietuva net ir su dar keliomis kaimynėmis nieko čia nepadarys. Ši problema svarstoma jau nuo 2013 metų. Tačiau Briuselyje niekas greitai nevyksta, nes turi sutarti 28 valstybės. Antai keičiant vieną kontrolės reglamentą prireikė 10 metų.
Be to, neaišku, ar pagal europinę teisę EK gali kištis į gamintojo reikalus. Manau, daugiau padaryti gali visuomeninės vartotojų teisių organizacijos, nes joms nereikia paisyti jokių direktyvų, nieko derinti – jos tiesiog gali reikalauti, kad ta pati prekė visur būtų vienoda.
