Kaip skelbia bbc.com, 91-erių vyro gyvybė ramiai užgeso jo namuose, esančiuose Smolando provincijoje Pietų Švedijoje. Kompanija teigė, kad I.Kompradas buvo vienas iš didžiausių 20 amžiaus verslininkų.
Taip pat skelbiama, kad „Ikea“ steigėjas ne kartą buvo susidūręs su klausimais dėl savo praeities sąsajų su naciais, kuriuos jis nurodė kaip „didžiausią savo gyvenimo klaidą“.
Pasižymėjo taupumu
Verslininkas gimė 1926-aisiais, Smolando provincijoje, o kompaniją „Ikea“ įkūrė būdamas vos 17-ikos. Manoma, kad jo kompanija didžiausios sėkmės susilaukė dėl savo siūlomos produkcijos dizaino paprastumo ir geros kainos. „Ikea“ baldų dizaineris Jeffas Banksas sakė, kad J.Kamprado kūriniai radikaliai pakeitė iki tol klientams kurtus ir projektuotus baldus.
„Žmonės net bandė kopijuoti, bet jiems nepavyko“, – sakė J.Banksas.
Garsus verslininkas dažnai vilkėdavo nutrintą striukę, avėdavo nukleiptus batus, pats eidavo į turgų ir derėdamasisi dėl kiekvienos monetos, iš proto varydavo pardavėjus.
Pasakojama, kad švedas atsisakė kirpėjo, kuris jį kirpo ilgus metus, paslaugų, nes susirado pigesnį. O kartą apsaugininkai neįleido I.Kamprado į šventinį renginį, kuriame jam ketinta įteikti prestižinį verslo apdovanojimą, nes senelis išlipo iš autobuso, o ne atvažiavo prašmatniu limuzinu.
Garsusis švedas nesinaudojo taksi paslaugomis, važinėjo tik autobusais ir traukiniais, nepraleisdamas progos pabrėžti, kad tik taip gali geriausiai suprasti, kuo gyvena paprasti žmonės. Keliaudamas jis apsistodavo pigiuose viešbučiuose, o per pusryčius prisivalgydavo tiek, kad užtektų visai dienai.
Kartą žurnalistų paklaustas apie svajonių atostogas milijardierius nedvejodamas atsakė – pasivažinėti dviračiu po Švediją.
O bene juokingiausia galima pavadinti istoriją, kai I.Kamprado gimtinėje jam buvo atidengiamas paminklas: taupusis švedas neperkirpo šventinės juostelės, bet grąžino ją miestelio merui sakydamas, kad tokį gerą daiktą bus galima panaudoti dar kartą.
Verslu vertėsi nuo penkerių
Taupumo genus I.Kampradas perdavė ir savo sūnums, kurie dabar vadovauja kompanijai „Ikea“.
Jaunėlis Mathias Kampradas studentaudamas kirto mišką tėvų sodyboje, o tėvas jam mokėdavo mažiau nei samdomiems darbininkams. Po studijų Mathias bendra tvarka gavo darbą viename „Ikea“ prekybos centrų. Iš pradžių jis uždirbdavo tiek mažai, kad su žmona teko gyventi vos ne ant skurdo ribos – gelbėdavo tik pigūs pietūs tame pačiame prekybos centre.
Neišsiskirti ir savo socialine padėtimi nebadyti aplinkiniams akių – tai labai būdinga skandinavams.
I.Kamprado verslo filosofija ir veiklos strategija, dabar nagrinėjama aukštosiose ekonomikos mokyklose, išties nėra stebuklingo dviračio išradimas.
Būdamas penkerių Ingvaras ėmė prašinėti tėvo iš Stokholmo jam pargabenti degtukų. Juos vaikas keliskart brangiau parduodavo vietos gyventojams. Dar pridėdavo savo sugautų žuvų ir apylinkėse surinktų bruknių.
Mokykloje savo klasės draugams jis pardavinėdavo pieštukus, o būdamas septyniolikos įkūrė „Ikea“, tiesa, iš pradžių prekiavusią rašikliais, piniginėmis, paveikslų rėmais, laikrodžiais, bižuterija ir kojinėmis.
Prekyba augo – jaunasis švedas jau nebegalėjo vienas pats išvežioti prekių dviračiu, tad ėmėsi pristatymo paštu. I.Kampradas talentingai mokėjo pagauti vartotojų nuotaikas ir iškart pasiūlyti jiems paslaugas.
Pokario Europoje vyko intensyvios statybos, žmonėms reikėjo baldų. Neturite laiko ir galimybių ieškoti naujų kėdžių ir spintų parduotuvėse? Imkite katalogą, kurį jums pristatys į namus! Nepatogu naują baldą parsigabenti namo? Susirinkite jį namuose!
I.Kampradas pirmasis žengė švedų verslui nematytą žingsnį – produkcijos gamybai reikalingų komponentų užsisakė Lenkijoje. Tokiu būdu Tėvukas Ingvaras, kaip jį vadino kai kurie „Ikea“ darbuotojai, pirmąsyk įgyvendino būsimą kompanijos strategiją – užsakymus pateikti ten, kur jie atliekami pigiau. Mat kiekviena krona yra krona. Nepasiginčysi.
Pabuvęs Amerikoje, kur tuo metu sparčiai populiarėjo didžiuliai savitarnos prekybos centrai, „Ikea“ savininkas jau pradėjo įsivaizduoti, kaip atrodo baldų savitarnos parduotuvė.
1963 metais Stokholme duris atvėrė pirmoji tokia baldų parduotuvė.
Ji tapo nepaprastai populiari – kasdien joje apsilankydavo iki 30 000 žmonių. Jie fiziškai netilpdavo prekybos salėse, imdavo trūkti prekių.
Tokios sėkmės apakintas I.Kampradas darbuotojams liepė atverti sandėlių duris. Juk svarbiausia – suprasti vartotojo norus ir juos tuoj pat įgyvendinti.
