Šią savaitę Seime susirinkę pieno rinkos dalyviai svarstė, kokia gali būti šio sektoriaus ateitis.
Nors perdirbėjų, smulkiųjų ir stambiųjų gamintojų vizijos skirtingos, visi sutaria bent dėl to, kad pienininkystę būtina plėsti. Tik didžiausias klaustukas – kaip tai padaryti?
Skirtumai – milžiniški
Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio teigimu, gamintojams tenka vis daugiau žaliavos įsigyti užsienyje, daugiausia – Latvijoje. Vietos ūkininkai patiekia tik 80 proc. reikalingo pieno.
Dėl žaliavos trūkumo Lietuvos perdirbėjai kasmet importuoja iki 0,4 mln. tonų žalio pieno iš Latvijos ir Estijos. Kitaip tariant, pinigai išplaukia kaimynams.
Mat per pastaruosius dešimt metų šalies perdirbimo įmonės savo dalį Baltijos valstybių rinkoje išaugino nuo 56 iki 60 proc. Užtat pieno gamyba per tą patį laikotarpį Lietuvoje padidėjo tik 1,5 proc., o Estijoje ir Latvijoje – atitinkamai 28 ir 20 proc.
„Kaimynai nuolatos stengėsi stambinti ūkius. Vos Estijai įstojus į ES buvo nuspręsta, kad prekine gamyba gali užsiimti tik tie, kurie turi ne mažiau kaip 25 karves. Latviai po krizės irgi daug investavo.
O Lietuvoje nuo 2004 metų pieno sektoriui buvo išleista apie 500 mln. eurų, bet ši suma dingo kaip į balą – didžioji dalis šių lėšų nebuvo investuota ar panaudota plėtrai.
Mums reikia stiprių ūkių, bet jų – mažuma. Deja, padėtis keičiasi ne Lietuvos ūkininkų naudai“, – teigė E.Simonis.
Kainos smarkiai skiriasi
Pasak asociacijos vadovo, Lietuvos pieno ūkių struktūra yra viena labiausiai atsilikusių visoje ES. Mūsų šalyje pieno supirkimo rinkoje dalyvaujantys ūkiai vidutiniškai turi po 11 karvių, Latvijoje – po 20, Estijoje – daugiau nei po 130.
„Lietuvoje veikia apie 20 tūkst. prekinių pieno ūkių, kurie parduoda vos dukart daugiau pieno nei Estijoje dirbantys 648 ūkiai. Latvijoje ir tai jų mažiau negu 7 tūkst.“, – sakė E.Simonis. Jo nuomone, mąstydama apie ekonominę naudą valstybė turėtų skatinti ūkių stambėjimą, o ne dalyti pinigus visiems po lygiai.
Tiesa, tai jau vyksta, bet lėtai. Per pastaruosius keletą metų nemažai smulkiųjų ūkininkų perleido savo verslą stambesniems, dalis išvis pardavė galvijus.
Mat dideliems ūkiams už pieną atseikėjama gerokai daugiau nei smulkesniems ir net daugiau nei ES.
Pernai žemyno stambiesiems tiekėjams vidutiniškai buvo mokama po 348 eurus už toną, Lietuvos – po 356 eurus. O šalies vidurkis buvo 296 eurai už toną.
Siūlo nupirkti ūkius
Europoje pieno ūkiai stambėja jau daugelį metų, todėl tokia tendencija ilgainiui turėtų išryškėti ir Lietuvoje. Juolab kad smulkieji žemdirbiai vis sunkiau randa sau pamainą.
Tai pripažino ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.
„Mūsų kaimas sensta, tiktai 12 procentų pieno gamintojų yra jaunesni nei 40 metų. Jaunimas nebenori taip vargti, kaip vargsta jų tėvai“, – Seime aiškino J.Vilionis.
Viena išeičių gali būti parduoti nerentabilius ūkius.
„Nemanau, kad dauguma jų turi perspektyvų. Daugelio tokių ūkininkų vaikai seniai išvažiavę į Airiją ar į miestus.
Todėl stambesni ūkiai galėtų nupirkti mažesnius už tinkamą kainą“, – aiškino Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas Petras Puskunigis.
Tiesa, konferencijos metu tokie jo svarstymai buvo sutikti mažųjų pieno gamintojų pasipiktinimo šūksniais.
Perdirbėjai ir patys pasirengę padėti ūkininkams.
„Danijoje visą pieno perdirbimo rinką valdo „Arla“, kuri moko žemdirbius, kaip reikia dirbti. Todėl ten šimtą karvių prižiūri du žmonės, o pas mus – kokių dešimt ar dvylika.
Mes siūlėme patys rengti ūkininkams mokymus, nes reikia, kad jie veiktų efektyviai, o pienas būtų kuo aukštesnės kokybės. Tačiau išgirdau tiktai patarimą nesikišti, kur nereikia“, – pasakojo „Pieno centro“ vadovas E.Simonis.
Reikia didelio kiekio
Jei valstybė savo ir ES lėšomis galėtų paremti karves laikančius ūkininkus, kad jie imtųsi plėtros, ar stambieji nesijustų įžeisti?
„Dauguma stambesnių rinkos dalyvių jau pasinaudojo ES parama, kiek tik įmanoma.
Jei būtų sumanyta remti ūkius iki kokių 150 karvių, jei atsirastų, kas statytų fermas ir imtųsi šio verslo, būtų tikrai puiku. Bet pas mus dažniausiai tik pakalbama ir nieko nevyksta“, – svarstė Šakių rajono Kubilių žemės ūkio bendrovės vadovas Alvydas Miliūnas.
Jo vadovaujama įmonė kartu su jai priklausančia Plokščių žemės ūkio bendrove turi 1450 karvių. Jose iš viso dirba apie 120 žmonių, kurių atlyginimų vidurkis pernai regiono mastu buvo tikrai ne menkiausias – 950 eurų (neatskaičius mokesčių).
„Tiek susidaro vidutiniškai, įskaičiavus net akmenų rinkėjus. Norėtųsi mokėti daugiau, tačiau kas mėnesį tenka skaičiuoti, kad įmonės dirbtų pelningai.
Iš esmės mūsų pelningumas siekia 1–2 centus nuo litro pieno. Padeda tai, kad jo kiekis yra didelis.
Bet neįsivaizduoju, kaip pusšimtį karvių turintis ūkis galėtų mąstyti apie investicijas ar plėtrą“, – aiškino A.Miliūnas.
Tikslas – 3 milijonai tonų per metus
Andriejus Stančikas
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas
„Iš esmės Lietuvos gamtinės sąlygos leidžia pieno gamybą padvigubinti iki 3 mln. tonų per metus. Juk pieno sektorius sukuria daugiausia darbo vietų tiek žemės ūkyje, tiek perdirbimo pramonėje. Valstybė ir verslas daug uždirba iš eksporto.
Tačiau valstybė negali įsikišti ir imti stambinti ūkius, nes tai lemia rinkos dėsniai. Nors sutinku, kad turime orientuotis į šeimos ūkius, kuriuose būtų laikoma po 200–300 galvijų. Kai jų būna tūkstančiai, jau kyla aplinkosaugos problemų.
Žvelgiant iš ekonominės pusės, turėtume labiau remti vidutiniokus, kad jie stiprėtų. Tačiau yra ir socialinis aspektas – daugeliui kaimo gyventojų tos kelios karvės yra papildomas pajamų šaltinis, kurio negalima iš jų atimti.“
