Rusai paskelbė dar vieną karą, kuriame priešai – ne užsieniečiai

Rusijoje legalūs ir nelegalūs sąvartynai jau užima daugiau nei 4 milijonus hektarų. Nors tai daugiau nei, tarkime, Šveicarijos plotas, tai sudaro vos keturis procentus Rusijos žemių.

Bet tik statistiškai. Mat net 85 procentai šios šalies gyventojų susigrūdę trečdalyje jos teritorijos, todėl ten sąvartynai jau pradeda nebetilpti, ypač aplink Maskvą.

Pastaraisiais metais šalia Rusijos sostinės buvo įrengta daugybė legalių sąvartynų, kurie čia vadinami kietųjų buitinių atliekų poligonais. Tų atliekų daugiausia atvežama būtent iš sostinės.

Todėl 6–8 aukštų namo dydžio šiukšlių kalnai jau puikuojasi šalia Balašichos, kurioje gyvena 450 tūkst. žmonių, Kolomnos (150 tūkst.), Volokamsko (20 tūkst.) ir kitų miestų.

Oficialiai tokių poligonų Maskvos srityje yra 39. Didžiausias užima gerokai per šimtą hektarų, o į juos kasmet patenka 500–600 tūkst. tonų šiukšlių.

Nors dabartiniai sąvartynai jau ir taip užpildyti, penkis iš jų numatyta plėsti ir įrengti dar tris naujus.

Pamaskvio gyventojai ilgai skundėsi tokia atliekų poligonų plėtra. Tačiau ir jų kantrybė išseko maždaug prieš mėnesį, kai Jadrovo sąvartyne, esančiame netoli Volokamsko, išsiveržė susikaupusios dujos, todėl daugiau nei pusšimtis vietos moksleivių lengviau ar sunkiau apsinuodijo ir pateko į ligoninę.

Žmonės lyg prabudo – dabar kiekvieną savaitgalį traukia protestuoti, reikalaudami uždaryti sąvartynus.

Valdžiai ne sykį teko pasitelkti ir kariuomenę, kad šie protestai nevirstų riaušėmis. O vietos gyventojai šį sukilimą spėjo pakrikštyti trečiuoju tėvynės karu. Tik dabar priešu laikomi ne užsieniečiai, o Pamaskvio valdininkai.

Kaip ir visame pasaulyje, Rusijoje iš šiukšlių verslo gaunamas milžiniškas pelnas. Vietos žiniasklaidos teigimu, jo pelningumas siekia iki 50 proc. Tai kur kas daugiau nei naudingųjų iškasenų gavybos (25–28 proc.), chemijos pramonės (18–20 proc.) ar žemės ūkio (10–12 proc.).

Nenuostabu, kad toks pelningas kąsnis atiduodamas saviškiams. Svarbiausia investicija yra žemė, o ji skiriama mainais už verslo dalį. Antai to paties Jadrovo poligono generaliniu direktoriumi kažkodėl tapo Volokamsko rajono vadovo pavaduotojas. Kam priklauso pats sąvartynas, niekas nesivargina skelbti – neva tai komercinė paslaptis.

Beje, oficialiai daugumą Pamaskvio sąvartynų valdo užsienio kompanijos.

Taip daroma, kad niekas nesužinotų galutinių naudos gavėjų, kurie greičiausiai sėdi visai netoli, kad ir Maskvoje.

O neseniai į šį verslą įsitraukė galinga naujokė – bendrovė „Chartija“. Ji priklauso ne kam kitam, o Rusijos generalinio prokuroro jaunėliui sūnui Igoriui Čiaikai.

Jei sąvartynai nekeltų grėsmės, jų savininkai gal mažai kam rūpėtų. Tačiau Rusijoje, skirtingai nei išsivysčiusiose šalyse, mažai kas varginasi statyti šiukšlių rūšiavimo įrenginius, o ką jau kalbėti apie atliekų deginimo gamyklas.

Antai Suomijoje tokios gamyklos stovi tiesiog miestų teritorijose, ir niekam tai nekliūva. Juk kur kas paprasčiau deginti išrūšiuotas atliekas čia pat, o ne gabenti kelis šimtus kilometrų. Tokijuje iš 23 šio miesto rajonų net 21-ame yra deginimo gamykla.

Aplinkosaugininkai jas jau seniai ragina statyti ir Rusijoje.

Tačiau įdomiausia, kad protestuotojai nusiteikę ir prieš tokias gamyklas.

Tai labai naudinga vietos valdininkams, kurie ir toliau gali šildytis rankas atliekų poligonuose, o tuo metu aplink Maskvą kyla didžiausi Europoje ar net pasaulyje sąvartynai.