Kai Jade dirbo stiuardese tolimaisiais reisais skraidančiuose lėktuvuose, ji kartais įsivaizduodavo situaciją su sergančiu keleiviu. Jade labiausiai neramino tai, ar ji gebėtų suteikti tinkamą pagalbą salone, rašo BBC.
„Mane visada trikdė tai, kad, priklausomai nuo jo būklės, man gali tekti prie jo įsitaisyti keturiomis, jei, tarkime, prireiktų daryti dirbtinį kvėpavimą, o aš tuo metu vilkėsiu ankštą sijoną, kas privalu pagal griežtą aprangos kodą“, - kalbėjo savo pavardės nenorėjusi atskleisti Jade.
Kaip suteikti pirmąją pagalbą Jade mokė ant žemės, kai moteris vilkėjo patogias kelnes. Jei tą tektų daryti lėktuve, moteris vilkėtų stiuardesės uniformą, būtų su makiažu, lūpos – dažytos raudonai kaip ir nagai.
„Mane jaudino, ar patogu būtų vilkint tokį kostiumą padėti keleiviui įtemptoje situacijoje ir tai, kaip aš atrodyčiau iš šono“, - kalbėjo buvusi stiuardesė.
Pernai apie seksizmą darbe kalbėta plačiai, tačiau panašu, kad į lėktuvus ši tema dar neprasibrovė.
Į „BBC Capital“ klausimą atsakęs „Virgin Atlantic“ atstovas teigė, kad jų stiuardesių uniforma atitinka visus patogumo ir saugumo išbandymus, o stiuardesės, jei tik pageidauja, gali vilkėti kelnes.
11 kilometrų – avint aukštakulniais
Už skaistaus dangiško glamūro paveikslo slepiasi rimtos sveikatos problemos – nuo venų varikozės iki rūpesčių dėl miego, kurių priežastys – darbo sąlygos.
Kai kurios stiuardesės atkakliai teigia, kad su tuo susijusi jų uniforma.
Buvusi „British Airways“ stiuardesė Mel Collins prisimena, kaip dirbdama ore kentė nuo bursito ir aštrių skausmų nugaros srityje.
Įprastas tolimųjų reisų skrydis trunka apie 10 valandų. Per tą laiką M.Collins, avėdama batais aukštais kulniukais, nueidavo 11 kilometrų. Aukštos pakulnės – vienas aprangos kodo reikalavimų. Dovana už tai – ištinusios kojos ir skausmingos pūslės.
Ir tik kai Mel buvo paaukštinta pareigose ir ėmė vadovauti 11-os stiuardesių komandai, ji suvokė, kad turi teisę prašyti leisti avėti avalyne lygia pakulne.
„Man leido. Tai buvo didžiulis skirtumas!, - prisiminė moteris. - Fizinis patogumas, kurį jutau, buvo nepalyginamas su ankstesniu vargu“.
Kelios skirtingose oro linijose dirbusios moterys „BBC Capital“ pasakojo, kad griežtas aprangos kodas provokavo seksistinius keleivių poelgius. Joms tekdavo išgirsti ir kandžių komentarų apie protą iki kilusio fizinio pavojaus.
„Vienas keleivis man pareiškė, kad atrodau puikiai, tačiau man kažkas negerai su galva, nes, kaip jam pasirodė, nepakankamai greitai jam atnešiau antrą porciją gėrimo, - pasakojo Jade. - Kaip galima tikėtis rimto požiūrio į save kaip į žmogų, kuris nelaimės atveju, gali būti, išgelbės jums gyvybę, jei mes atrodome kaip guminės lėlės?“
M.Collins prisiminė, kaip sykį jai atnešus vyno solidžiai atrodantis keleivis leido sau paklausti: „O kurgi jaunos ir glamūrinės?“
Neišvengiama darbo dalis?
Konsultantė iš įmonės „The Air Law Firm“ Pam Chambers nesitiki, kad artimiausiu metu padėtis pasikeis. Ji atkreipė dėmesį į didėjančius reikalavimus oro vežėjams neprasilenkti su skrydžių grafikais bei nepriekaištingai aptarnauti keleivius. Tokiame fone, P.Chambers nuomone, lėktuvų ekipažas turi itin menkas tikimybes prasibrauti iki vadovybės su skundais dėl nederamo keleivių elgesio.
„Juokeliai žemiau juostos, įžeidinėjimai, kandžios pastabos – visa tai vertinama kaip neatsiejama darbo dalis. Su tuo susiduria kone visi, kurie betarpiškai bendrauja su klientais, todėl viršininkų tuo nenustebinsi. O iš stiuardesių tikimasi, kad būtent jos kaip nors užglaistys konfliktinę situaciją. Kuo greičiau tą padarys, tuo bus geriau“, - kalbėjo P.Chambers.
Marisa Mackle ilgiau nei penkerius metus dirbo airių bendrovės „Aer Lingus“ stiuardese. Dabar apie tai rašo knygą. Moteris sutinka, kad dėl keleivių kovojanti aviacijos kompanija pažeidžiama.
Syki ji paprašė išlaipinti keleivį, kuris lėktuvo salone jai pliaukštelėjo per sėdmenis. Tais laikais – tai nutiko 2000-ųjų viduryje – tokia stiuardesės reakcija buvo netikėtina ir, moters vertinimu, jai kainavo paaukštinimą.
„Prisimenu, kaip kapitonas leido suprasti, kad reaguoju pernelyg emocingai ir perlenkiu lazdą, tačiau laikiausi savo“, - pasakoja Dublino gyventoja, kuriai tuo metu buvo 22-eji.
P.Chambers pridūrė, kad rimtai pažeidus įstatymus lėktuvas gali būti nutupdytas, o visiems keleiviams teks palikti orlaivį.
Gaišatis ir sudėtinga vidinė aiškinimosi procedūra pateikus oficialų skundą nukentėjusius narius dažnai sulaiko nuo to, kad apie istoriją būtų garsiai paskelbta.
Tačiau apie aprangos kodą stiuardesės jau nevengia kalbėti atvirai.
Londono karališkasis koledžas atliko tyrimą. Jo rezultatai parodė, kad darbuotojai – tarp jų ir oro bendrovių – norėtų lankstesnio darbdavių požiūrio į aprangą.
„Aprangos kodas paprastai reikalauja, kad moteris rengtųsi moteriškiau. Tai siunčia visiškai priešingą signalą apie tai, kokius moters ir vyro vaidmenis mato darbdavys. Dažniausiai tai neturi jokios reikšmės darbui keliamiems reikalavimams“, – pabrėžė profesorė Binna Kandola.
Jos manymu, pernelyg moteriška uniforma atveria kelią nuviliančiam kai kurių klientų elgesiui. „Daugiau neturime klausytis vadovybės aiškinimų, neva tokia darbuotojos išvaizda tenkina klientų lūkesčius. Tai daugiau nebeaktualu“, – kalbėjo B.Kandola.
„Aviacijos kompanijos ir toliau laikosi pasenusio požiūrio į tai, kaip darbe turi atrodyti moterys, o kaip – vyrai. Mes ne šeštojo dešimtmečio sekretorės, – sako E. О'Leary. – Taip, jums reikia gražiai atrodyti keleivių ir visuomenės akyse, bet tai galima pasiekti neprimetant iš aukščiau drabužių stiliaus (kažkieno įsivaizdavimu – „išskirtinai moteriško“).
Kai kas jau keičiasi
Tačiau jau galima pastebėti permainų požymių. Pavyzdžiui, po darbo ginčo moterims, kurios dirba stiuardesėmis „British Airways“, leista nešioti kelnes.
Marisa Mackle, neseniai jau kaip keleivė skridusi savo buvusiomis avialinijomis „Aer Lingus“, atkreipė dėmesį į vienos sferos permainas: kai kurios iš stiuardesių akivaizdžiai viršijo 44 dydį. Prieš dešimtmetį tokios merginos tiesiog nebūtų priimtos į darbą.
M.Mackle prisiminė, jad dėl bet kokio drabužių dydžio pokyčių tuomet grėsė žeminančiu vadovybės susidorojimu, todėl skrydžių palydovės darė viską, kad nepriaugtų svorio.
„Jeigu nepastumdama gėrimų vežimėlio galėjau pralįsti tarp jo ir keleivio krėslo, vadinasi, viskas buvo gerai, nereikėjo rūpintis dėl savo svorio“, - pasakojo ji.
„Visą laiką jaudinausi dėl svorio. Tos merginos, kurioms teko patirti tokius susidorojimus, labai liūdėdavo, visam ekipažui jos būdavo ant liežuvio. Ir štai dabar matau kiek stambesnes stiuardeses – kai kas keičiasi...“
Keičiasi, bet prieš akis dar ilgas kelias. Aviacijos kompanijų tikslas – kuo greičiau jį praeiti.
