Nepanoręs savo pavardės viešinti verslininkas prisipažino, kad valstybei sumokėjo antrą kartą. Esą jis žino, kad netrukus reikia laukti patikrinimo, ir jei per jį būtų nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą nesumokėtas, įmonei prisieitų atseikėti dvigubai daugiau. O sumos čia nemenkos – kalbama apie šimtus tūkstančių eurų.
Patikrino ir anuliavo
Visas sujudimas kilo dėl to, kad, patikrinus su Aplinkos ministerijos išduotomis licencijomis veikusias viešąsias įmones, buvo anuliuotos šių verslininkams pateiktos sąskaitos, kuriose nurodoma, kad konkreti verslo įmonė yra sumokėjusi mokestį už aplinkos taršą.
Reikia paminėti, kad verslininkai gali rinktis – mokestį už aplinkos taršą moka valstybei ar patys organizuoti atliekų surinkimą ir jas perdirbti Lietuvoje arba eksportuoti perdirbti į kitą ES valstybę.
Susiję straipsniai
Tiems verslininkams, kurie pasirinko antrąjį kelią, įstatymu numatyta, kad gamintojai-importuotojai gali burtis į organizacijas. Taip atsirado tokios įstaigos kaip „Žaliasis taškas“ ar Pakuočių tvarkymo organizacija. Su jomis verslininkai sudaro sutartis, joms moka tam tikrą mokestį, o organizacijos įsipareigoja gamintojų-importuotojų atliekas sutvarkyti.
Organizacijos, kurios įsipareigojo sutvarkyti atliekas, kreipdavosi į atliekų perdirbėjus, o šie išrašydavo tai patvirtinančius dokumentus. Juos organizacijos pateikdavo gamintojams-importuotojams, kad šie, pasiremdami dokumentais, galėtų sumokėti mažesnį atliekų tvarkymo mokestį.
Skirtumas tas, kad mokant tiesiai valstybei tas pats mokestis – trečdaliu, o atskirtais atvejais ir perpus – didesnis. Todėl natūralu, kad verslas rinkosi legalų pigesnį variantą. Vis dėlto, kaip paaiškėjo po kurio laiko, būtent šis kelias iš tiesų buvo kur kas brangesnis.
Įtaria suktą ėjimą
Kai sujudo gamintojai-importuotojai, kurių dar kartą buvo paprašyta sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, Aplinkos ministerija pasiūlė sudaryti taikos sutartį. Tačiau įdomiausia tai, jog ją pasirašytų ministerija ir jau minėtos VšĮ.
„Atvirai pasakius, nelabai suprantu taikos derybų. Mano versija tokia: taikos derybas pasirašto Aplinkos ministerija ir VšĮ. O mes, įmonės, dar sykį mokėsime į privačių įmonių tarpininkių sąskaitas. Spėju, kad pinigai iš sąskaitų išimami“, – sakė su portalu lrytas.lt kalbėjęs verslininkas.
Jis atkreipė dėmesį, kad kilus skandalui, šiemet atliekų tvarkymo mokesčiai įmonėms padvigubėjo, tačiau jie vis dar mažesni, nei mokant tiesiogiai valstybei. “Skandalas buvo labai naudingas įmonėms – mokėjimo valstybei, sąžiningai kalbant, niekam nereikia. Susidaro įspūdis, kad įmonėms svarbu, jog jos gautų pinigų”, – teigė pašnekovas.
Jis dėlioja ir tokią schemą: pirmoji įmonė tarpininkė buvo „Žaliasis taškas“. Pasikeitus valdžiai atsirado PTO, darsyk pasikeitus valdžiai prie dviejų pirmųjų prisidėjo „Švari gamta“. „Kai tik pasikeičia valdžia, kaip taisyklė nauja įmonė paslaugas ima siūlyti pigiau ir pradeda aiškina, kad turi užnugarį“, – portalui sakė verslininkas.
Nepatiko nuo pradžių
Jis neslėpė, kad galimybė aplinkos taršos mokestį mokėti tarpininkėms jam nepatiko nuo pat pradžių. “Tačiau kitos išeities nebuvo – arba mokame tarpininkams, arba dešimt kartų daugiau mokame valstybei, – kalbėjo verslininkas. – Aš galvoju, kad iš po šitų įmonių tarpininkių per steigėjus, tarpininkus kyšo ausys tų pačių valdininkų. Svarstau, kad šios VšĮ ir buvo įsteigtos tam, kad atsirastų proga pasipinigauti”.
Pašnekovo tvirtinimu, panaši atliekų tvarkymo sistema įdiegta Latvijoje, Nyderlanduose, tik ten mokesčiai kur kas mažesni. Jei mokestis už toną metalo pas mus – apie tūkstantis eurų, Latvijoje – 5 eurai. “Tarpininkų ten nėra. Verslas moka valtybei tuos 5 eurus ir nesuka galvos”, – teigė pašnekovas.
Kad signalų, jog sistema Lietuvoje veikia su trikdžiais, būta gerokai anksčiau, teigė ir Advokatų profesinės bendrijos „Greenlex“ partneris Robertas Klovas.
„Atliekų tvarkytojai buvo netinkamai kontroliuojami, dalis jų atliekų realiai nesutvarkydavo. Tebuvo laiko klausimas, kada juos pričiups. Kai tai paaiškėjo, valstybė nusprendė naikinti atliekų tvarkytojų išduotas fiktyvias pažymas. Tą patį padarė ir su gamintojų-importuotojų pažymomis, gautomis iš atliekas įsipareigojusių tvarkyti organizacijų, – kalbėjo R.Klovas. – O dabar kai kuriems verslininkams tenka atseikėti mokestį už penkerius metus, nes tikrindami atliekų tvarką pareigūnai domėjosi penkerių metų laikotarpiu – tokiu, už kiek galima išieškoti mokesčius“.
Tačiau, kaip atkreipė dėmesį advokatas, nusikalstamas veikas padariusių atliekų tvarkytojų veiklos valstybė iš esmės reguliuoti nesiėmė.
Nelabai ką čia gali padaryti ir gamintojai-importuotojai. Pašnekovas kalba tiesiai: jei šie pateiktų ieškinius atliekas tvarkyti įsipareigojusioms organizacijoms, jos išnyktų nuo žemės paviršiaus, nes tokių sumų, kokių verslas gali siekti prisiteisti, jos neturi.
Mirtinos sąskaitos
R.Klovas svarstė, jog vienintelis dalykas, ką kitaip galėjo padaryti gamintojai-importuotojai, kad neįsipainiotų į tokią situaciją – tai sudaryti įmantresnes sutartis ir pasirūpinti draudimu. Advokatas siūlo įstatymu įpareigoti atliekų tvarkytojus kaupti garantinį fondą. O taip pat – apsvarstyti įstatymo pataisą, kuri numatytų, kad jei valstybė iki tam tikro laiko nepatikrina ar patikrina ir nustato, kad mokesčiai tvarkingi, ji nebeturėtų teisės reikalauti mokėti už praėjusius metus.
„Jei vertintume verslo ir valstybės turimas galimybes tikrinti, kaip atliekų tvarkytojas realiai atlieka savo darbą, tai santykis būtų vienas prie dešimties. Kad verslas čia visiškai nekaltas, yra sakęs ne vienas teisininkas. Tačiau blogiausia, kad 50 ar 100 tūkst. eurų sąskaitos, kurias reikia sumokėti atskiriems verslininkams, – mirtinos. Yra tikimybė, kad tai verslą sužlugdys“, – kalbėjo advokatas.
Atsakingi patys gamintojai
Aplinkos ministerijos Atliekų departamentas lrytas.lt portalui aiškino, kad Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse narėse, pakuočių atliekų tvarkymo srityje taikomas gamintojo atsakomybės principas. Pagal šį principą supakuotų gaminių gamintojai-importuotojai yra atsakingi už jų Lietuvos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą ciklą – nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo ir tolesnio sutvarkymo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą.
Gamintojai-importuotojai, organizavę pakuočių atliekų tvarkymą taip, kad būtų įvykdytos Vyriausybės nustatytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys, ir turintys tai įrodančius dokumentus, atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą proporcingai įvykdytos užduoties daliai. Ir tik neįvykdę užduočių gamintojai-importuotojai į valstybės biudžetą privalo sumokėti mokestį Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka. Mokestis mokamas pagal faktiškai Lietuvos rinkai patiektą pakuočių kiekį.
„Siekdami įvykdyti nustatytas užduotis ir taip pasinaudoti mokesčio lengvata, gamintojai-importuotojai buriasi į licencijuotas organizacijas. Taigi, licencijuotos organizacijos yra kaip įrankis kolektyviai įvykdyti pareigą organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą. Pripildytas pakuotes, kurias išpakavus susidaro pakuočių atliekos, rinkai tiekia ne licencijuotos organizacijos, o gamintojai-importuotojai. Todėl pastarieji yra atsakingi už tinkamą tokių pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą ir, jei neįvykdo pakuočių atliekų tvarkymo užduočių, yra mokesčio mokėtojai“, – teigiama Aplinkos ministerijos atsakyme.
Jame taip pat rašoma: „Kadangi organizacijas steigia ir valdo gamintojai-importuotojai, jie, pavedę organizacijai vykdyti pareigą organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą, turi kontroliuoti, kaip organizacijai sekasi vykdyti jai pavestas pareigas, reikalauti informacijos apie jos veiklos rezultatus, planuojamus pasikeitimus ir ypač apie grėsmes neįvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Organizacijai neįvykdžius pakuočių atliekų tvarkymo užduočių, ji turėtų kompensuoti dėl to atsiradusius nuostolius jai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą pavedusiems gamintojams-importuotojams“.
„Apeliuojama į tai, kad mes – importuotojai-gamintojai – turime tvarkyti šiukšles. Bet aš manau, kad kiekvienas mūsų turi dirbti savo darbą. Mes galime įsteigti šiukšlių rinkimo kompaniją, bet mes visi, keli tūkstančių įmonių, to nedarysime”, – savo poziciją dėstė verslininkas.
Per 100 tūkst. eurų delspinigių
„Verslo žinios“ rašo, kad įmonės „Rivona“, vadančios prekybos tinklą „Norfa“, generalinis direktorius Dainius Dundulis pranešė, kad „Rivonai“ priskaičiuota 104 tūkst. eurų delspinigių būtent dėl to, kad įmonė dėl „Metrail“ istorijos pavėlavo sumokėti taršos mokestį už 2013–2015 metus.
Bet Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Marius Švaikauskas dienraščiui teigė netikintis, kad kuriai nors iš įmonių galėjo būti priskaičiuoti delspinigiai dėl „Metrail“ istorijos, rašo BNS.
Pasak M.Šveikausko, delspinigius Valstybinė mokesčių inspekcija gali apskaičiuoti tik po to, kai aplinkosaugininkai yra pabaigę tikrinti įmones, tačiau bent jau Vilniaus regione nė vienas patikrinimas dar nėra baigtas. Departamentas šiuo metu yra pradėjęs dvidešimties įmonių patikrinimus.
„Rivona“ jau sumokėjo ir 0,5 mln. eurų taršos mokesčio už „Metrail“ istoriją, nors anksčiau D.Dundulis, kuris valdo 93,29 proc. „Rivonos“ įstatinio kapitalo, teigė nemokėsiantis.