Londone gyvenantis A.Nikitinas teigia, kad nors nemažai žmonių įsivaizduoja, jog emigravus gyvenimas taps rožėmis klotas – realybė yra kitokia.
„Paprastas dalykas: jeigu nedirbsi, neužsidirbsi, vieną dieną tave iškrapštys iš gyvenamo būsto ir paliks gatvėje. Niekas su tavimi jokių sentimentų nežais“, – sako jis.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A.Nikitino pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Jūs Londone gyvenate jau 10 metų ir sakote, kad per tą laiką išsiaiškinote, kas yra ekonominiai migrantai. Kas jie?
– Ką aš tikrai jaučiu ir matau iš lietuvaičių, gyvenančių čia, Britanija yra galimybių šalis. Lietuvaičiai čia daugiausia ieško savęs. Kai kurią lietuvių grupę galėčiau pavadinti ir ekonominiais migrantais, kurie išvažiuoja ieškodami geresnio atlygio, bet kai kurie išvažiuoja čia ieškodami galimybių.
Britanija yra valstybė, kur mes turime didžiausias korporacijas, bankus, kompanijas ir darbštūs lietuviai visą laiką turi perspektyvą čia daryti savo karjerą. Aišku, yra kita grupė – ekonominių migrantų, kurie Lietuvoje savęs neatranda ar žino daugiau savo teisių negu pareigų. Šiuo atveju, tie lietuvaičiai čia yra priversti sunkiau dirbti, nei Lietuvoje. Mes turime bendrą vaizdą, kad būnant čia lietuvaičiai daugiau uždirba, daugiau gali pasiekti.
– Bet iš jų ir daugiau reikalauja?
– Teisybė, iš jų daugiau reikalauja. Lietuvoje lietuvis turi kur nueiti, kam pasiskųsti. Čia nėra taip paprasta. Nors ir žino savo teises, bet nėra artimųjų rato. Paprastas dalykas: jeigu nedirbsi, neužsidirbsi, vieną dieną tave iškrapštys iš gyvenamo būsto ir paliks gatvėje. Niekas su tavimi jokių sentimentų nežais.
– Jeigu jūs paklaustumėte žmogaus, kodėl jis nori emigruoti, jis dažniausiai būna prisiklausęs giminaičių ar draugų, kurie yra emigravę, ir sako: man ten bus geriau, aš ten būsiu reikalingas, uždirbsiu daugiau pinigų. Lyg čia pieno upės teka ir aukso kalnai stovi.
– Tikrai nėra taip. Aišku, tai yra puiki reklama, sklindanti iš čia esančių mūsų tautiečių. Vėlgi, pasiklausius tokių kalbų, kad čia pieno upės teka, turbūt susižavi daugelis lietuvaičių, kurie nusivylė mūsų Lietuva, karjeros perspektyvomis, galimybėmis. Tas pirminis susižavėjimas lemia tai, kad išvažiuoja didžioji dalis mūsų emigrantų. Ką jie čia atranda? Kai kurios istorijos yra sėkmingos, kai kurios ne visai. Tačiau grįžti po to yra pakankamai sunku. Kai bent kažkiek čia yra įleistos šaknys, kai prasideda infrastruktūros kūrimas šioje šalyje, o Lietuvoje nieko nebelieka, tada ekonominis ar kitoks emigrantas galvoja: o ką aš atrasiu Lietuvoje, kas manęs ten laukia?
Ten nežinomybė, o į Lietuvą jo niekas nekviečia. Kažkada jį kvietė atvykti į Britaniją, kur žadėjo pieno upes ir aukso kalnus. Daugelis lietuvių pakankamai solidžiai čia gyvena – jie tikrai patenka į vidutinio, gal šiek tiek žemesnio vidutinio sluoksnio gyventojų klasę ir grupę. Ir tai sukuria tam tikrą iliuziją, kad jie čia gyvena geriau nei Lietuvoje. Nors sakyčiau, kad norint turėti tokią gerą gyvenimo kokybę kaip Lietuvoje, čia Britanijoje reikia labai daug uždirbti.
– Norite pasakyti, kad jeigu lietuvis Lietuvoje dirbtų tiek pat, kiek dirba Britanijoje, jis pakankamai neblogai gyventų ir Lietuvoje?
– Aš tuo įsitikinęs. Lietuvoje irgi yra pakankamai daug galimybių, reikalinga iniciatyva. Jeigu būtų tiek pat noro ir iniciatyvos lietuviui dirbti Lietuvoje, infrastruktūriškai ir kitaip jis gyvenimo sąlygas turėtų geresnes nei čia. Jeigu pasižiūrėtume net į statistinius duomenis, kokioje kvadratūroje, namuose ar rajonuose gyvena čia ir Lietuvoje – kiek aš matau, dalis lietuvių čia gyvena nuomojamuose kambariuose.
M.Patašiaus nuotr.
To kambario dydis 10-15 kvadratų. Aišku, gal nėra daug lietuvių taip gyvenančių ir tikrai nesakyčiau, kad tai didžioji dalis, bet lietuvaičiai gyvena nutolusiuose rajonuose ar namukuose, kurie yra 50-70 kvadratų. Kitas dalykas, yra tam tikras susvetimėjimas. Daugelis lietuvių gyvena savo bendruomenėje, ta bendruomenė yra monolitinė. Britanijoje yra atstumai, logistikos kaštai. Tie žmonės net retai kažkur keliauja.
– Susidaro savotiški getai?
– Taip, tokios bendruomenės. Susidaro iliuzija, kad gyvenimas yra gražus ir geras, tačiau kai pasižiūri į Lietuvą – esu tikras entuziastas Lietuvos, kad mes turime puikią infrastruktūrą, ežerus, miškus, gamtą, ko Britanijoje tiek nėra. Aišku, čia irgi yra daug visko gražaus, tačiau tai kainuoja, atima laiko ir dažniausiai gaunasi taip, kad lietuvis labai izoliuojasi. Gal ir turėdamas galimybių važinėti, jis kartais paprasčiausiai neturi laiko.
– Jūs sakėte, kad kartais žmonės nusprendžia likti Didžiojoje Britanijoje, nes yra nežinomybė, kas bus, kai grįš į Lietuvą. Bet tokia pati nežinomybė yra ir čia, po „Brexit“.
– Taip. „Brexit“ įnešė daug sumaišties, chaoso. Bet aš apskritai pastebiu labai suaktyvėjusį verslą ir iš Lietuvos, ir iš Britanijos – tarpusavyje. Britų verslininkai prieš „Brexit“ tapo žymiai aktyvesni. Gal jie nori užsitikrinti ilgalaikius ryšius ir santykius su kompanijomis Europoje. Britų verslas tapo atviresnis, anksčiau jis turėjo snobizmo.
– Ar tai ne iš baimės?
– Gali būti iš baimės, nežinomybės, kas bus rytoj, kaip bendrausime su Europos Sąjunga. Kas liečia darbo rinką, vėl yra tam tikras chaosas. Kiek teko pasižiūrėti, didžiosios bendrovės Britanijoje, kurios turi daug europiečių, oficialiai kreipėsi į Britanijos vidaus reikalų ministeriją ir mačiau ateinančius atsakymus, kad bus sudarytos sąlygos likti ir gyventi čia legaliai dirbantiems europiečiams.
Aš nematau čia didelių problemų tuo klausimu, kad bus jaukiama darbo rinka. Kitas dalykas, kokios yra indikacijos dėl „Brexit“, kiekvienas sektorius, įskaitant transportą, bankininkystę, informacines technologijas, visi trimituoja ir sako, kad mums reikia darbuotojų, ypatingai kvalifikuotų ir iš Europos Sąjungos.
Kas dabar darosi su jų medicinos sistema – didžiausi skandalai, kadangi trūksta daktarų, seselių, kvalifikuoto medicininio personalo. Pagrindinis tiekėjas buvo Europos Sąjunga. Visas verslas yra proeuropietiškas ir daugelis iš verslo sako, kad mums reikalinga Europa – tiek darbo jėgos požiūriu, tiek verslo ryšių požiūriu.
Aš žiūriu į tą klausimą pakankamai optimistiškai. Manau, kad politika yra politika, o verslas visą laiką turi gerą savybę surasti santykių, kokių jiems reikia. Verslas, kuris jau dabar pakankamai stipriai yra besivystantis ar užsimezgęs tarp Lietuvos ir Britanijos, išliks ir ateityje turėsim pakankamai gražius rodiklius.
– Yra verslas, politika, bet yra ir visuomenė, žmonės. Jūs kalbate apie tai, kad reikia kvalifikuotos darbo jėgos. Bet ar mes nekalbame apie profesionalus?
– Čia turbūt didžiausia bėda bus su tais, kurie nedaro nieko. Kurie yra net ne ekonominiai migrantai ir kurie daro gėdą mums – kurie atvažiuoja pašalpų susirinkti. Mano nuomone, Britanijos politika yra teisinga. Kodėl mes turime šelpti žmones, kurie neturi iniciatyvos, kurie nenori dirbti? Kas bus su jais, niekas nežino. Aišku, jeigu jie čia yra legaliai, pragyvenę tam tikrą metų skaičių, nemanau, kad juos labai kibins. Tačiau kad jiems sudarys diskomfortą – galvoju, kad taip.
– O kaip yra dabar? Atvykę pašalpiniai turi kažkur užsiregistruoti, kad gauti pašalpas, kažkur save deklaruoti. Valstybė žino apie juos, ji turi pilną teisę juos išsiųsti namo ir tiek žinių.
– Manau, kad bus apribojimai naujiems laimės beieškantiems piliečiams. Radikali deportacija turėtų neįvykti. Nors vėlgi, jiems greičiausiai gali būti sudaryti tam tikri ribojimai. Jeigu jie dabar registruoti, neišgyvenę tam tikro periodo – paprasčiausiai nustos mokėti pašalpas ir viskas, tu verskis kaip nori. Gali būti ir toks variantas.
Kas yra jaučiama – kadangi aš esu tiesiogiai susijęs su britų verslu ir visą laiką jų balsą ir nuomonę girdžiu, jie labai negatyviai atsiliepia apie pašalpinius. Tai yra spaudimas iš visų sluoksnių – Britanijos, pačių britų, britų verslo, britų visuomenės, kad būtų priimtos kažkokios racionalios priemonės tų pašalpinių kategorijai sumažinti. Turint tokią pilietinę grupę, kaip pašalpiniai ar prie egzistencijos ribos gyvenantys žmonės, valstybei tai yra didžiausias nuostolis. Ir sveikatos sistemai, ir darbo rinkai, ir pačiam biudžetui tai yra nuostolis.
V.Ščiavinsko nuotr.
– Gal žinote, kiek tokių lietuvių yra Didžiojoje Britanijoje?
– Tikrai ne. Pakankamai sudėtinga būtų atsakyti. Statistika deda į bendrą katilą tiek lietuvius, tiek visus kitus europiečius, kurie yra toje kategorijoje ir neskirsto pagal šalis ar kitus kriterijus. Greičiausiai, statistikos katilas ir bus Rytų Europos ir visą šitą košę dar labai stipriai pagadino bulgarai su rumunais. Jų banga didžioji buvo, kai juos priėmė į Europos Sąjungą ir vėl sukėlė pakankamai negatyvią būseną ir pasvarstymus iš britų visuomenės.
– Mes neskatiname žmonių emigruoti, bet jeigu lietuvis nusprendžia, kad jis nori pamėginti gyventi Didžiojoje Britanijoje, kokie yra esminiai momentai, kuriuos jis turėtų žinoti? Kokie yra čia esančių verslininkų lūkesčiai į atvykstantį žmogų?
– Kiekvienas turėtų suprasti nuo pat pagrindų. Vienas dalykas čia atvažiuoti ir kad turėti bent jau padorų gyvenimą, bent jau kalbą reikia žinoti. Yra daugelis lietuvių, kurie yra atvažiavę čia be kalbos. Aišku, kai kurie sėkmingai gyvena net nežinodami kalbos. Bet kalbą žinoti tikrai reikėtų. Turėtų įsisąmoninti, kad lengva nebus, kad dirbti daug reikės.
Darbo paieška gali užtrukti pakankamai ilgai. Jeigu tai yra kažkokios kvalifikacijos žmogus, daugelis Europoje suteiktų kvalifikacijų nėra čia pripažįstamos. Jie irgi turi tam tikrus ribojimus, kurie yra paslėpti. Tarkime, paprastas elektrikas, turėdamas lietuvišką kvalifikaciją, greičiausiai čia neras darbo, nes jo kvalifikacija nebus pripažinta ir jis turės persilaikyti visus egzaminus.
Taip pat ir koks santechnikas ar kitoks darbininkas. Mes kalbame apie paprastą darbuotoją, bet jeigu einame į bankinį, teisinį sektorių, vėlgi, atsiranda tam tikri sertifikatai. Yra daug tam tikrų reikalavimų, jeigu nori aukštesnės pozicijos. Lietuviui reiktų įsisavinti, kad jam kalba bus reikalinga tiek kvalifikacijos kėlimui, tiek papildomų mokslų pasižiūrėjimui. Tik tokiu atveju lietuvis įgautų gerą šansą kilti karjeros laiptais.
Aišku, Anglija yra galimybių šalis. Kurti savo verslą yra paprasčiau, nes rinka yra didžiulė, imli. Jeigu lietuvis kepėjas atvažiuoja, jam yra nesudėtinga pasiūlyti savo produktą ir jis greičiausiai gaus klientų žymiai daugiau negu Lietuvoje. Bet vien dėl paprasčiausios ekonominės situacijos, kad vartotojų čia yra tikrai daugiau nei Lietuvoje.
– O kaip dėl išsilavinimo? Daug jaunų šeimų į Britaniją atvyksta su vaikais ar čia susilaukia vaikų. Jiems čia reikia savo vaikus leisti į mokyklas. Geresnį išsilavinimą vaikai gauna Lietuvoje ar čia?
– Vienareikšmiškai manau, kad Lietuvoje. Lietuvoje vidurinis išsilavinimas yra tikrai solidesnis, vaikai yra daugiau išmokomi mąstyti fundamentalių mokslų ir kitokių disciplinų. Jeigu mes lyginsime viešąsias mokyklas Britanijoje ir Lietuvoje, nėra ką lyginti. Čia tikrai yra prastesnis paruošimas. Aišku, čia egzistuoja privatus sektorius, kur yra aukščiausias mokymo lygis.
Britanija savo išmokslinimo lygiu užima pirmas vietas pasaulyje. Tačiau tai yra brangu. Reiktų nusiteikti, kad ta mokykla lietuviui kainuos 15 tūkst. svarų per metus. Jeigu žmogus yra pasiruošęs investuoti į savo vaikus tokias sumas per metus – taip, vaikas gaus aukščiausios kategorijos išsilavinimą. Bet vėlgi, tas negarantuoja, kad vaikas papuls į geriausią universitetą. Ir tie universitetai turi kainas, kurios yra pakankamai didžiulės.
Aišku, yra daug galimybių, kur gali pasiimti paskolą, susirasti finansuotoją ar darbovietę, kuri padengs dalį išlaidų. Tačiau net ir iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad kai susiduriu su paruoštais britų studentais ir lietuvių studentais, nėra ką lyginti. Dėl to mūsiškiai lietuviai ir atranda save greičiau, nes jie yra išugdyti mąstyti, keistis, yra žymiai darbštesni negu čia gyvenantys britai. Tokiu būdu jie nukonkuruoja vietinę britų darbo jėgą.
– Yra toks posakis: nemokamas sūris – tik pelėkautuose. Ar tai galima pritaikyti Didžiajai Britanijai? Visi važiuoja čia užsidirbti, o kokios čia kainos, pragyvenimo lygis?
– Čia nemokamai nėra nieko. Nemokama yra tiems, kas gauna pašalpą. Pašalpiniai gauna nemokamą būstą, mokyklą, kur gyvenimo sąlygos yra nekokios. Tačiau egzistencinės sąlygos yra normalios.
Britanijoje viskas yra privatu, viskas kainuoja. Pažiūrėkime nekilnojamojo turto kainas. Londono centre – 10 tūkst. svarų už kvadratinį metrą, jeigu pastatas yra normalesnėje vietoje. Aišku, yra ir pigesnių būstų, bet ir jų kondicija yra visai kitokia, ir jie yra nebe Londone, o priemiesčiuose ar rajonuose, kur yra nesmagu gyventi. Galų gale, Britanijoje yra daug jūros, bet ežerų čia ne per daugiausia. Miškai ar parkai yra daugiausia prižiūrimi, barbekiu nepasidarysi. Už laužavietę ar stovyklavietę reikia mokėti. Miške paprastai irgi nepavaikščiosi, yra takelis, kuriuo turi eiti su visai ir lygiuotis.
– Koks čia yra vidutinis atlyginimas?
– Londonas yra atskira valstybė. Jei Britanijoje vienas, Londone turėtų būti 1,5-2 tūkst. svarų. Galų gale, mėnesinio atlyginimo niekas čia nežiūri, yra daugiau taikomas valandinis normatyvas. Londone valandinis normatyvas yra apie 10 svarų.
Nors minimali vidutinė alga yra 7-8 visame regione. Noriu akcentuoti, kad žmogus turi daug uždirbti, kad leistų sau tokį gyvenimą, kokį jis galėtų turėti Lietuvoje – naudotis gamta, infrastruktūra, parkais, sodais. Į kai kuriuos gražesnius parkus kainuoja įeiti, taip pat kainuoja transportas ir jis tikrai žymiai brangesnis nei Lietuvoje.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 val. ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
Susiję straipsniai
