Pastaraisiais metais pieno supirkimo kainos gerokai pakilo, todėl vis mažiau girdėti kalbų apie išparduodamus stambius ūkius ir skerdžiamas karves.
Tačiau kai kuriems perdirbėjams tapo gana sudėtinga darbuotis Lietuvoje, ypač jei jų gaminama produkcija šiuo metu nėra graibstoma.
Šveicarai nutarė trauktis
„Be žaliavos gamykla dirbti negali, o jos labai trūksta.
Pieno miltelių gamintojams dabar labai sudėtingas metas, nes pieno baltymų kainos vos pradėjo kilti nuo dugno“, – sakė Biržų rajono Medeikių kaime įsikūrusios pieno miltelių gamybos bendrovės „Hochdorf Baltic Milk“ vadovas Audrius Jukna.
Neseniai iš šios įmonės nutarė trauktis nuo 2010 metų čia investavusi Šveicarijos kompanija „Hochdorf Group“. Biržų rajono įmonė vien pernai patyrė kone milijoną eurų nuostolių.
Dabar gamyklą perėmė jos vadovai, kurie tvirtina jau suradę investuotoją ir ketinantys į įmonės valdymą pasitelkti pačius pieno gamintojus.
„Sujungsime tris detales – mūsų pačių žinias, pieno gamintojus ir prekybos partnerius. Norint konkuruoti su kitais perdirbėjais reikia arba mokėti žaliavos tiekėjams daugiau, arba įtraukti juos pačius į įmonės valdymą.
Nenorime nieko sugundyti stebuklingomis kalbomis – tiesiog prie mūsų gali jungtis stambūs ūkiai, kurie yra tam pasirengę“, – pasakojo A.Jukna.
Rinka atsigauna lėtai
Pasak asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, specializuotiems perdirbėjams sudėtingiau konkuruoti dėl žaliavos. Mat jei pakyla sūrių ar sviesto kainos, šiuos produktus gaminančios įmonės gali pasiūlyti daugiau ir žemdirbiams, o kitos produkcijos gamintojai priversti neatsilikti.
Tai viena priežasčių, kodėl praėjusiais metais sumažėjo, pavyzdžiui, „Marijampolės pieno konservų“ pelnas. O žemės ūkio kooperatyvas „Pienas LT“, kuris perdirba iš savo narių supirktą pieną, 2016 metais patyrė 2,4 mln., pernai – beveik 0,3 mln. eurų nuostolių.
Kooperatyvo generalinio direktoriaus Manto Rudaičio teigimu, dabar gamyba nuosekliai auga – per pirmąjį šių metų pusmetį ji pasistiebė net 60 proc., palyginti su tuo pačiu 2017-ųjų laikotarpiu. Įmonės pardavimo apimtis buvo 45 proc. didesnė.
Tačiau gaminamos produkcijos kainos pasaulinėje rinkoje kol kas žemos.
„Daugelio ekspertų nuomonės sutampa, kad baltymų rinkos atsigavimas bus lėtas ir nesinchronizuotas tarp pagrindinių gaminančių regionų.
Lemiamos įtakos turės tolesnis nenugriebto pieno miltelių pardavimas iš intervencinių sandėlių, pieno prieaugio dydis Europoje ir JAV dėl šiuo metu vykstančių sausrų bei pokyčių prekybos politikoje“, – aiškino „Pieno LT“ vadovas.
Tuo metu A.Jukna teigė, kad jo vadovaujama gamykla produkcijos apimties didinti neketina: „Dabar laikas ne plėsti, o efektyvinti gamybą.“
Įstatymai nepagelbėjo
Pienininkų vertinimu, pieno žaliava Lietuvoje brangi, nes jos paprasčiausiai trūksta, o konkurencija – itin didelė.
„Kainos pas mus šokinėja labiau nei daugelyje ES valstybių, nes ten perdirbėjai turi ilgalaikes sutartis su prekybininkais, todėl gali pasiūlyti ilgalaikes sutartis ir žemdirbiams. Tuo metu mūsų įmonės didžiąją dalį produkcijos eksportuoja, o eksporto rinkose kainos svyruoja labiau“, – aiškino E.Simonis.
Be to, pieno kainas iškraipo vadinamasis Pieno įstatymas, kuris gamintojus išskirsto į atskiras grupes. Smulkiausi pieno tiekėjai gauna kone grašius, o iš jų žaliavą superkantys tarpininkai uždirba milijonus.
„Žemės ūkio ministerijos duomenimis, tarpininkams, kuriems atiteko net 60 proc. rinkos, praėjusiais metais nuo tonos pieno likdavo 81 euras. Taip, jį surinkti kainuoja, tačiau stambiųjų įmonių, kurių pienvežiai važinėja po visą Lietuvą, sąnaudos siekia 55 eurus už toną.
Tarpininkai paprastai darbuojasi tik savo rajone, todėl jų išlaidos tikrai turėtų būti mažesnės, bet jie kraunasi pinigus.
O nukenčia smulkiausi ūkininkai, kuriems apginti ir buvo priimtas vadinamasis pieno įstatymas. Kartu iškraipoma ir vidutinė žaliavos kaina“, – sakė E.Simonis.
Pieno gamintojų pajamos išaugo
Per 2017 m. pieno gamintojai už parduotą pieną, be ES paramos ir subsidijų, gavo 415,75 mln. eurų pardavimo pajamų – 38,4 proc. daugiau nei 2016 m.
Pridėjus išmokas 2017 m. ūkininkų pajamos už pieną buvo tokios pat kaip 2013 metais, kai jos buvo didžiausios istorijoje.
Juolab kad nuo 2013 m. iki 2018 m. prekinių pieno ūkių skaičius susitraukė nuo 30 tūkst. iki 20 tūkst., vadinasi, pajamų dalis, tenkanti vienam ūkiui, per tą laiką išaugo 50 proc.
Pernai stambiems ūkininkams už toną pieno vidutiniškai buvo mokami 356 eurai (ES vidurkis buvo 348 eurai).
Šių metų birželį vidutinės natūralaus pieno supirkimo kainos Lietuvoje, palyginti su geguže, sumažėjo 1,4 proc. – iki 256 eurų už toną, o bazinių rodiklių pienas šiek tiek pabrango. Stambiems pieno ūkiams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, pieno perdirbimo įmonės birželį už toną natūralaus pieno mokėjo vidutiniškai 301 eurą. Palyginti su geguže, pieno žaliava iš stambių ūkių pigo 1,1 proc. Iš stambiųjų pieno gamintojų superkama apie 60 proc. viso pieno Lietuvoje.
ES šalyse, kuriose vyrauja stambūs pieno ūkiai, birželį mokėta vidutiniškai po 323 eurus už toną.
