Tačiau prieš kainų augimą kardu užsimojęs premjeras iškart pabrėžė – tai jam netrukdo suprasti situacijos Lietuvoje.
„Tai yra mano paties, mūsų Vyriausybės ir komandos noras – turime kažką daryti. Mes matome ir kitą statistiką – kiek žmonės, kiekviena šeima Lietuvoje, išleidžia maisto produktams, kas mėnesį, kas metus. Tai tikrai nėra normalu“, – kalbėjo S.Skvernelis, kuriam jau teko išgirsti ir prekybininkų pareiškimus, jog dėl valdžios veiksmų gali tekti kreiptis į teismą.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir S.Skvernelio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Premjere, nemanote, kad imdamasis kainų šiek tiek pro šalį šovėte?
– Nemanau. Tai yra problema, kurią mato visi, išskyrus galbūt prekybos centrus. Ir tie, kas jiems atstovauja, nemato.
– Populistinis jūsų matymas?
– Ne, mes darome didžiulius pokyčius ir kalbant apie mokesčių reformą, kad kuo daugiau žmonėms liktų pajamų, pajamos augtų. Nenorime, kad tas pajamas suvalgytų kai kurių verslo subjektų pelnas. Dėl to ir darome žingsnius, kuriuos privalome daryti.
– Vyriausybė dėl šio klausimo gali atsidurti teisme, nes prekybininkai sako, kad kai kurios siūlomos priemonės gali būti neteisėtos. Taip pat tie, kurie sako, kad šis klausimas keliamas be reikalo, teigia, jog kainos labai daug nepakilo. Ir statistika rodo, kad daug nepakilo.
– Tai gerai, jeigu nematome problemos, išeikime į gatvę arba nueikime į parduotuvę ir pasakykime, kad kainos tiesiog nepakilo. Pasakykite žmonėms: niekas nepakilo. Yra dalis politikų, žmonių, kurie sako, kad niekas nepakilo. Kitai daliai žmonių tai yra problema. Kol aš matau, kad 21 proc. namų ūkis išleidžia maisto produktams – tik rumunai daugiau išleidžia savo pajamų – tol aš manau, kad tai yra didelė problema. Ne vien maistas yra, yra laisvalaikis, pramogos, rūbai ir visa kita, ką turi žmonės gauti.
Sąlygos, kurios yra, kaip elgiamasi su tiekėjais, gamintojais, kaip perdirbėjai su tiekėjais elgiasi – ta maisto grandinė iki vartotojo yra pakankamai ilga ir brangi. Dėl to mes matome, kad yra problema, ir bandome ją spręsti civilizuotai, dialogo būdu, bet norime, kad būtų girdimos abi pusės. Jei viena pusė sako, kad viskas gerai, problemos nėra, tai mes bandome tą problemą išspręsti. Bet kai sako, kad yra problema, ieškome sprendimo būdų kartu – gerai, mes tą ir darome.
– Keisti jūsų sprendimo būdai, jie visą laiką gali susidurti su problemomis. Tarkime, jeigu jūs sumažinsite koncentraciją, vargu ar užsienio prekybos tinklai ateis į šalį, kurioje yra sumažinta prekybos tinklų koncentracija. Taip pat jūsų siūlymas grąžinti dalį gyventojų pajamų mokesčio už turgavietėse ar mažose krautuvėse įsigytas prekes. Neaišku, kaip biudžetas bus kompensuotas. Lygiai taip pat Konkurencijos taryba gali jums pasakyti, kad sukuriate nevienodas sąlygas. Jūs ištisai atsiremiate į argumentus.
– Mes atsiremiame ne į argumentus, o į nenorą nieko keisti arba atstovauti ne valstybės, visuomenės interesams, o verslo grupių interesams.
– Konkurencijos taryba atstovauja?
– Galima įžvelgti ne vieną tokį atvejį, nekalbant apie šitą temą. Tiesiog reikia pasižiūrėti – mes tą ir pradėjome daryti – kur yra problema. Ir matome, kad problema yra. Bendraujame su tiekėjais, darbuotojais, galiausiai su prekybos centrais ir matome, kad tai yra problema. Jeigu galvosime, kad bijosime teismų ar normų, panašių argumentų mes girdime visuomet, kai kalbama apie alkoholio ribojimą, reklamos draudimus. Sakė: grius verslas, bus uždaromos degalinės, viskas subyrės. Matome, kad yra kitoks rezultatas. Vaistų tema lygiai tas pats buvo – nedarykit nieko.
– Nereikia tokio košmariško scenarijaus piešti. Sumažinkite pridėtinės vertės mokestį.
– Aha ir padidinkime pelną tiems prekybos centrams.
– Nebūtinai. Pasirašykite memorandumą, įsipareigojimas yra. Prekybininkai sako: pasirašysime tai, ką jūs duosite pasirašyti, ir tas skirtumas nueis ne jiems, o vartotojui į kišenę. Jums to nepakanka?
– Panašiai buvo, kai buvo įvedamas euras. Pasirašyti memorandumą, stebėseną, kad bus labai sąžiningai perskaičiuotos kainos ir jos nedidės. Matome kitokį rezultatą, ypač paslaugų sferoje. Galime pasirašyti ir mes turime pasirašę bendrą susitarimą su verslu, siūlomos priemonės yra adekvačios ir, jeigu tik bus dialogas, manau, ne visas ir reikės įgyvendinti. Svarbu, kad pasiektume rezultatą.
Mes turime pastebėjimų: žaliavos kainos šiek tiek kyla, jos kaina pačioje produkto grandinėje sudaro labai nedidelę dalį, o sako: mes didinsime 40 proc. dėl pabrangusių grūdų. Buvo tokia stručio pozicija nesikišti, palikti, kaip yra, ir visiems gerai, bet aš manau, kad negerai, todėl pabandysime tą padaryti. Manau, kad mums pavyks.
– Gal galite paaiškinti, ką jūsų patarėjas Skirmantas Malinauskas vėl išdarinėja? Turiu omenyje jo kalbas apie verslininkus, kurie ateina pas jūsų patarėją su informacija, jog vyksta neskaidrūs dalykai tarp tiekėjų ir prekybos tinklų tariantis dėl kainų. Bet ta informacija nepasiekia Konkurencijos tarybos arba, kaip jūsų patarėjas teigia, jai ta informacija ne visai įdomi. Čia skandalinga?
– Mes nekalbėsime apie patarėją. Patarėjas savo poziciją išsakė ir aš nekomentuosiu patarėjo pranešimų. Čia yra jo nuomonė, suderinta, išsakyta, aš mačiau tą susirašinėjimą su tiekėjais. Jeigu žmogus nenori, kad būtų atskleistas šaltinis ir nenori kreiptis, nes nepasitiki, vadinasi, tų žmonių grupės interesas turi būti gerbiamas.
– Tą informaciją turi jūsų patarėjas, jūs žinote apie ją.
– Mes žinome tą informaciją ir problemą bandome spręsti. Nė vieno žmogaus nepriversime eiti į instituciją, jeigu jis ta institucija nepasitiki ar nenori, kad būtų atskleista jo tapatybė.
– Jūs galite kreiptis į atsakingas institucijas.
– Tai yra problemos, susijusios su tam tikromis galiomis prekybininko ir tiekėjo ar perdirbėjo. Dėl to ir gimė tos priemonės, kurios yra numatytos. Jos atliepia problemas, kurios yra.
– Premjere, ar jūs žinote, kokia informacija disponuoja jūsų komanda ir kur ji toliau nukeliauja, kaip su ja elgiamasi?
– Viską žinau. Ta informacija nukeliauja ten, kur turi nukeliauti.
– Turime tokių pavyzdžių, jeigu tikėtume kai kuriais buvusiais pareigūnais. Gal teko girdėti Margaritos Starkevičiūtės kalbas, esą Andrius Kubilius nekontroliavo situacijos, nes tuometinė finansų ministrė klausėsi prezidentės nurodymų.
– Gali būti, kad klausėsi, matyt, turėjo įsiklausyti. Bet ta informacija, kuri yra, yra aptariama, mes priimame sprendimus, jeigu reikalinga prokuratūra, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar kitos. Bet jeigu žmogus sako: aš noriu jums pateikti, kaip vyksta ar vyko anksčiau, bet prašau mane išlaikyti anonimišką, mes tokį sprendimą gerbiame. Tai nėra susiję su nusikalstamos veikos padarymu, tam tikrais santykiais, kas susiję su rinkos reguliavimu. Dėl to tie sprendimai ir gimsta.
Dėl tų pačių tipinių sutarčių, kurios gali būti privalomos, neprivalomos, bet ten turi būti subalansuota, kad nebūtų užslėptų baudų, sankcijų pačiam tiekėjui. Tai padaryta, tai gulė į Vyriausybės priemonių planą ir tai yra išgirsta.
– Kodėl kartais susidaro įspūdis, lyg yra misija susidoroti su privačiu verslu arba jį pažaboti?
– Mes su verslu labai nuodugniai bendradarbiaujame, turime pasirašę bendrą memorandumą, kalbamės, diskutuojame ir turime įsipareigojimų vieni kitų atžvilgiu. Tačiau jeigu Vyriausybė mato, kad yra problema, mes norime, kad ta problema būtų išgirsta, todėl kviečiamės, bendravome.
Bendravimas nenutrūko ir nenutrūks dėl konkrečių pavedimų, kai bus ministerijų padaryti, taip pat mes sėdėsime su asocijuotomis verslo struktūromis ir derinsime pozicijas. Mes jas girdime, bendradarbiaujame, bet tas bendradarbiavimas turi būti abipusis. Tikiuosi, kad jis toks ir bus.
– Jei kalbėtume apie jūsų komandą, ne tik jūsų patarėjo, bet ir susisiekimo ministro Roko Masiulio atveju nuolatos viešojoje erdvėje atsiranda informacijos apie tam tikrus jo veiksmus, kurie nelabai suprantami. Buvo kalbų dėl kelininkų, neva ne tokiu asfaltu lopo ir dėl to valstybė patiria žalos. Dabar kalba apie Registrų centrą, kur neva perkami duomenys neteisingomis kainomis, nors sutartys teisėtos. Kas čia vyksta?
– Ministrai kuopiasi savo valdymo srityje, kur daug metų buvo nematoma arba leidžiama manipuliuoti, turėti išskirtinių sąlygų, tiesiog nemokėti už tam tikras paslaugas. Ministrai tvarkosi ir aš džiaugiuosi, kad jie tai daro.
– Nemanote, kad truputėlį peržengiamos ribos, kartais nusigrybaujama?
– Kartais reikia viską daryti, sprendimus priimti. Nusigrybavimas yra ir kitame. Jeigu yra patvirtinti Vyriausybės nutarimu duomenų teikimo įkainiai, bet po to atsiranda galimybė, kur niekur nėra – nei įstatyme, nei poįstatyminiuose aktuose numatyta kam nors išimtinai pakeisti tarifą, tai turbūt nėra gerai.
Tai vyksta ne vienus, dvejus metus, o ir dešimt metų. Kalbant apie Registrų centrą, atėjo žmogus, kuris turi gerą patirtį, valant mūsų valstybę. Natūralu, kad naujas įmonės vadovas nori sužiūrėti, ar viskas vyksta pagal įstatymą. Natūralu, kad iškyla tam tikrų pastebėtų trūkumų.
– Jei kalbėtume apie žalą valstybei, visi sprendimai turi būti pamatuoti. Tarkime, sprendimas atleisti Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovą Eriką Bėrontą. Dabar jis iš valstybės prisiteisė 22 tūkst. eurų. Kadangi šis tuometinio žemės ūkio ministro Broniaus Markausko sprendimas buvo priimtas ir su jūsų palaiminimu, gal reikėtų solidarizuotis ir prisiimti asmeninę atsakomybę už žalą valstybei?
– Turime pasižiūrėti, kokia yra pati nutartis, kokiais motyvais yra grąžinta. Dar niekas jos nematė ir visi komentuoja. Jeigu tai yra procedūriniai dalykai, tai yra vienas dalykas. Jeigu manoma, kad informacija, kuri buvo pateikta, nesudaro pagrindo abejoti reputacija ar neskaidriais ryšiais, tada klausimas kyla dėl mūsų institucijų.
Reikės vertinimą kitokį daryti, kai informacija teikiama. Jeigu procedūriniai dalykai, vadinasi, kas nors nėra sužiūrėjęs pačios sistemos ar ne tas straipsnis pritaikytas. Sunku dabar ką nors pasakyti. Tai yra ministro sprendimas. Šitų žinybų vadovų skyrimas ir atleidimas nėra Vyriausybės kompetencija. Mes galime kalbėti apie tuos pareigūnus, kuriuos skyrė Vyriausybė arba ministras pirmininkas kaip pareigūnas. Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovo tiek priėmimas, tiek atleidimas yra žemės ūkio ministro kompetencija.
– Jei grįžtume prie kainų, jūs pats sugalvojote, kad reikia imtis šio reikalo, ar kas nors jums patarė?
– Aš girdžiu, ką žmonės kalba, jaučia, mato.
– Netikiu, kad jūs apsipirkinėjate parduotuvėse.
– Kaip man dabar įrodyti? Aš galiu pasakyti. Nemažai vilniečių žino: yra parduotuvių, kurias aš mėgstu, ir važiuoju, apsipirkinėju. Aš tą darau nuolatos, gyvenu normalaus žmogaus gyvenimą – važiuoju į parduotuves, perku produktus, rūbus ir visa kita. Darau tą, ką dariau visą laiką, ir tą matau.
Aišku, man nėra problema, kad aš turėčiau žiūrėti į kiekvieną kainą ir sakyti, kad negaliu, man per brangu. Mano atlyginimas yra pakankamai geras, bet tas akivaizdžiai matosi. Tai yra mano paties, mūsų Vyriausybės ir komandos noras – ką nors turime daryti. Labai dažnai būna, kad pati statistika pasako – vidurkis yra 4 proc., ir problemos nėra. Bet mes matome ir kitą statistiką, kiek žmonės, kiekviena šeima Lietuvoje išleidžia maisto produktams kas mėnesį, kas metus. Tai tikrai nėra normalu.
