Premjero patarėjas atskleidžia ir daugiau panašių istorijų, šį kartą įvardindamas ir įmones, kurios patyrė spaudimą, ir prekybininkus, kurie neva juos spaudė dėl kainų.
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su S.Malinausku ir Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktoriumi Laurynu Vilimu.
- Pone Malinauskai, ar tai, ką viešinate socialiniuose tinkluose, yra suderinta su Vyriausybės pozicija, premjeru? Jūs galite šią informaciją teigti viešai?
- (S.Malinauskas) Aš visą laiką kalbu savo vardu, be jokios abejonės, informuoju ministrą pirmininką, tačiau prieš eidamas ar kažką sakydamas aš tikrai neprašau atskiro leidimo ar panašių dalykų. Šioje vietoje reiktų sieti su mano asmeniu, aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Be jokios abejonės, prisiimu visą atsakomybę dėl savo žodžių, už tai labai rimtai vertinu ir savo šaltinius, ir apie ką kalbu. Šiuo atveju buvo įvardintos kelios istorijos, aš jų turiu daugiau ir esu pasiruošęs taip pat įvardinti.
- Tai yra patikima informacija? Nebus kaip tame priežodyje – „viena boba sakė“?
- (S.Malinauskas) Informacija, kuri sukėlė tokį didelį ažiotažą, yra labai patikima, iš patikimo šaltinio, bet aš esu pasiruošęs įvardinti įmones, vardus, pavardes verslininkų, kurie ne kažkada anksčiau, bet šiuo metu susiduria su spaudimu kelti kainas. Aš bandau paaiškinti žmonėms, kas atsitinka, kai ateina didelių įmonių atstovai ir nesidžiaugia, kad jų įmonių produkcija parduodama už mažesnę kainą – už mažesnę pelno maržą tiems pardavėjams – bet sako: žiūrėkit, didžiuosiuose prekybos tinkluose ji kainuoja tiek, pas jus, mažesnėse parduotuvėse, ji mažiau kainuoti negali. Tai yra labai konkrečios istorijos, šiuo atveju jau dalinamės su Konkurencijos taryba ir mano klausimas yra: tai nėra normalu, ką su tuo būtų galima daryti, nes tokia praktika nėra praeities dalykas. Pagal tai, kiek žmonių kreipėsi, matosi, kad ji gyva ir dabar.
- Kokią naują informaciją turite?
- (S.Malinauskas) Labai paprastas dalykas. Ta informacija, apie kurią kalbėjom, kur ir Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotojos buvau įvardintas kaip asmuo, kuris sako netiesą. Aš buvau priverstas paviešinti susirašinėjimą, tačiau buvo vienintelis džentelmeniškas įsipareigojimas viešai neatskleisti šaltinio. Šaltinio neatskleidžiau, bet jis yra tikrai patikimas. Aš tuo šaltiniu esu pasidalinęs su ministru pirmininku, man paskui teko susirašinėti su tuo žmogumi, aš jo dar kartą perklausiau, ar galėčiau viešai įvardinti, bet jis paprašė to nedaryti. Galiu garantuoti, kad tai neatsitiktinis žmogus, puikiai valdantis informaciją.
Po to kreipėsi daugiau verslininkų, viena iš jų – istorija, kuri vyksta šiuo metu. Į mane kreipėsi šeimos verslas, 3 šeimos parduotuvės, nuo 1992 m. veikiančios. Viskas prasidėjo nuo to, kad sūnus, kuris valdo parduotuves, tiesiog padarė eksperimentą.
Nuėjo į prekybos tinklus, nufotografavo kainas tų pačių maisto produktų, tų pačių rūšių ir prekės ženklų, pavyzdžiui, kavos produktų, ir palygino su savo tėvų parduotuvėmis. Visa tai įdėjo internete, kainų skirtumas buvo akivaizdus, mažoje parduotuvėje – ekonomistai sako, negali būti mažesnės kainos, tai yra neįtikėtina – bet kainos iš tikrųjų daugeliu atveju buvo mažesnės. Tarkime, jei kavos kaina yra 4,99, tai ten – 3,99. Tas trijų parduotuvių tinklas veikia Marijampolėje, jis vadinasi „Airo“.
Į mane kreipėsi žmogus, pasakodamas istoriją. Kreipėsi ne tik į mane, bet oficialiai į Vyriausybę. Vasaros istorija. Jie pardavinėja „Švyturio“ alų. „Švyturio gintarinis“ pas juos lentynose kainuoja 0,89 euro. Atvažiuoja įmonės atstovas ir paprašo, kad kaina turėtų būti 0,99 euro – 10 centų didesnė.
Kai jie paklausė, kodėl, jiems pasako: todėl, kad tiek kainuoja prekybos tinkluose. Aludarių atstovas sako: nėra mums svarbu, kaip jūs savo maržas ir antkainius mažinatės, mums yra svarbu, kad nekainuotų mažiau, nes turėsime problemų su didžiaisiais prekybos tinklais. Šita istorija atkeliavo į Vyriausybę, Vyriausybė ja pasidalino su Konkurencijos taryba. Kiek žinau, buvo susisiekta su šiuo verslininku, bet, mano žiniomis, Konkurencijos taryba net nepradėjo tyrimo.
Dabar antra istorija – šitas vaikinas nusprendžia netylėti, jei neklystu, tai yra Rokas Navikas, tai žmogus, kuris dirba savo šeimos versle. Jis šia istorija pasidalino su „Verslo žiniomis“, tiesiog papasakojo: pasižiūrėkit į mūsų kainas, į didžiųjų prekybos tinklų kainas, mes galime garantuoti mažesnes kainas ir jis neatsargiai ar naiviai pagiria keletą didelių Lietuvos įmonių. Pavyzdžiui, jis pasako: žinote, yra kelios įmonės, kurios mums teikia panašiomis kainomis kaip ir didiesiems prekybos tinklams, dėl to mes, mažesnį antkainį dėdami, galime konkuruoti kaina. Viena iš tų įmonių, pavyzdžiui, yra „Žemaitijos pienas“.
Kiek aš žinau, prieš pora dienų „Žemaitijos pienas“ susisiekė su šių parduotuvių savininkais ir perspėjo: kai yra viešai įvardinama tokia informacija – kas iš tiesų turėtų būti labai didelė reklama didelei įmonei – jie mato sau labai rimtas problemas ir jeigu taip atsitiko, gali būti, kad toliau nuolaidos nebus taikomos. Jis skambina man ir sako: ką daryti?
Aš vieną kartą kreipiausi oficialiai, mes visi kalbame, kad ta praktika seniai išnykusi. Man pačiam teko kalbėtis su Konkurencijos tarybos vadovu, jis sako, kad po garsiosios „Mantingos“ ir „Maximos“ bylos, kuri 2016 m. baigėsi teismo sprendimu, šita praktika yra išnykusi. Bet pagal kiekį žmonių, kurie ateina, aš matau, kad ta praktika niekur nėra išnykusi – nežinau, ar tai vadybininkų lygyje vyksta, ar panašiai – reiškia, efektyvių priemonių nėra.
Viena iš priemonių, apie ką aš kalbu – pasiimkime Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdį. Jeigu nebegalime susitvarkyti kitais būdais, galbūt galime kalbėti apie viešo intereso gynimą ir kriminalizavimą tokių dalykų. Tai yra, naudojimą operatyvinių priemonių – pokalbių įrašinėjimo ar panašiai tam, kad būtų galima, užfiksavus tokias veikas, traukti asmenis, kurie tai daro, jau baudžiamojon atsakomybėn.
- Pone Vilimai, pakomentuokite, ką išgirdome?
- (L.Vilimas) Ką mes išgirdome, tai yra istorijos iš tiekėjų. Aš atstovauju prekybos sektorių.
- Istorijos susijusios ne vien su tiekėjais. Tiekėjas paskambina ir pasako: negalima mažesnės kainos, nes man bus blogai su prekybos tinklu.
- (L.Vilimas) Jeigu tai yra tiesa, tai man skamba kaip pažeidimas. Jeigu tokios istorijos iš tiesų yra ir įmonės prekybininkų grandyje ar tiekėjų daro tokius spaudimus, turėtų užsiimti atitinkamos tarnybos, kurios šiai dienai, mano supratimu, turi visus įstatyminius įgaliojimus. Jei tokia informacija yra pateikta, nieko negaliu pasakyti, kaip tik pritarti ir viešinimui, ir tokių tyrimų pradėjimui.
- Kriminalizavimui?
- (L.Vilimas) Ne. Kriminalizavimas labai ekstremaliai nuskambėjo. Tačiau supraskime situaciją, kurią aš, kaip prekybos atstovas, žinau ir stebiu beveik dešimtmetį. Tiekimo grandis yra ne tik prekybininkas. Prasideda viskas nuo ūkininko, perdirbėjo, gamintojo, prekybininko ir valstybės su savo dalimi. Lietuvoje, kadangi absoliučiai beveik 100 proc. paplitusi tiekėjų praktika derėtis su ūkininko grandimi arba distributoriaus su tiekėjais, yra paprasta: duok man tokią kainą, nes mane spaudžia prekybininkai. Prekybininkai galbūt nei ką sakė.
- Norite pasakyti, nežino?
- (L.Vilimas) Būtent. Ir ne vieną tokį atvejį esame girdėję. Kaip ir pas mane ateina ir būdavo, sako: mes girdime, kad mus spaudžia kažkokia netiesioginė su prekybininku susijusi dalis.
- Norite pasakyti, kad naudojasi prekybininkų vardu tam, kad gautų mažesnę kainą? Jeigu tiesa, ką kalba ponas Malinauskas, čia yra rimta. Turbūt nebeužtenka kalbėti, kad galbūt kažkas yra susiformavę.
- (L.Vilimas) Ir aš pritariu, kad tokius atvejus reikia išsiaiškinti. Bet prieš viešinant įmonių pavadinimus – aišku, čia Vyriausybės ir atstovų prerogatyva nuspręsti: viešinti, neviešinti. Aš sutinku su paminėtos įmonės atstovu, kad tai gali pakenkti reputacijai. Jeigu viskas remiasi tuo, kad tas sakė dėl to, kad keletas vadybininkų turi kažkokią užduotį ir atvažiuoja, sako: nesidera, nebando paaiškinti, kodėl taip turi būt. Labai paprastas dalykas: mus spaudžia, mus nubaus, nes tie prekybininkai yra blogi. Šitas istorijas mes girdim ir žinom, jų rinkoje yra labai daug metų.
- O kodėl nieko nedarot?
- (L.Vilimas) Kaip reikia užfiksuoti tokį dalyką, įrodyti? Negali vaikščioti, kaltinti ir žmones išmetinėti iš darbo, dar kažkaip grasinti.
- Jeigu jūs žinote tokias istorijas, yra atsakingos tarnybos?
- (L.Vilimas) Aš pasakiau apie derybų principą. Jeigu tokiose istorijose tiekėjai konkrečiai gali įvardinti ir įrodyti, aš pačioje pradžioje pasakiau: aš sveikinu, nesiginčiju. Tai yra netvarka, jeigu yra nurodymai iš įmonių eiti, spausti kitiems, netiesiogiai įtakoti dar kitų konkurentų įtaką – tai yra konkurencijos pažeidimai. Jie turi būti nustatyti ir nubausti. Apie tai mes nediskutuojame.
- (S.Malinauskas) Čia mes nekalbam apie derybas dėl kainų. Šitie smulkieji verslininkai dažnu atveju žymiai ar šiek tiek brangiau perka produkciją negu tinklai. Mes kalbame apie tai, kad jie nededa 80 proc., 50 proc. antkainio. Jie deda 10 proc. antkainį. Ir ateina verslininkai ir sako: žiūrėkit, mes nepatenkinti, kad parduosite daugiau mūsų produkcijos už pigiau, gaudami tą pačią kainą ar net didesnę, mes iš jūsų reikalaujame kelti lentynose mokestį. Ką aš kalbėjau apie „Norfa“ ir „Maxima“, dėl tos produkcijos, kur aš pirmą kartą rašiau. Buvo aprašyta lygiai tokia pati istorija, kai verslininkai eina pas didelio prekybos tinklo atstovą, vadovą ir prašo, kad jis pasikeltų savo antkainį, kad jų produkcijos kaina grįžtų į buvusį lygį.
Tai yra ne dvi istorijos. Tų istorijų yra daugiau. Aš esu pasiruošęs jų viešinti daugiau. O principas yra labai paprastas ir jis yra absoliučiai teisingas, kiek aš į tą situaciją gilinausi, kalbėdamas su visom institucijom: mes kalbam apie tai, kad bet kuriam didesniam verslininkui nesvarbu, ar jis praras mažą parduotuvę. Jam net nelabai svarbu, kad jis praras mažą tinklą. Jam yra svarbu neprarasti vieno didžiausio tinklo, kuris užima didžiausią dalį. Ir jis žino, kad gali paaukoti bet ką kitą, visus kitus savo prekybinius tinklus su sąlyga, kad liks ten. O jeigu neliks ten, jo problemos prasideda labai rimtos.
- Pone Vilimai, ką jūs galėtumėte pasakyti? Kaip yra iš tikrųjų?
- (L.Vilimas) Visiems mums reikia suprasti, kur šių istorijų šaknys pakastos, kas iš to gauna naudą. Tai, ką girdžiu, kai tiekėjas ateina pas kitą prekybininką, mažiuką, ir sako: žiūrėk, pas tave kaina per maža, noriu, kad ją pasididintum. Jeigu taip įvyksta, tai kokia iš to nauda didiesiems prekybininkams? Finansinė ar kažkokia?
Nauda gali būti tik tiekėjui, nes jis turi santykį su maža parduotuve ir jis daugiau uždirba. Neapsigaukime. Jeigu maža parduotuvė ar kitas verslas nenori kelti kainų, bet jie bijo prarasti santykį su didesniu tiekėju – jūsų, pone Malinauskai, įvardintos įmonės yra vienos didžiausių Lietuvoje. Jų produkcijos nebuvimas pas juos, tikėtina, reikštų dar blogiau negu dvigubai didesnės kainos pas juos nei prekybos tinkluose. Išvyniojus situaciją ir santykį, kas vyksta tarp prekybininkų ir tiekėjų, ir visa tai nurašyti, kad bijo, nes didieji keli tinklai yra ir jiems sako: tu eik per visą Lietuvą, žiūrėk, kad mūsų produkcija nekainuotų pigiau – tai jau nebeskamba realiai. Tai neįtikina.
- (S.Malinauskas) Tai yra absoliuti realybė. Man keista. Aš garantuoju, kad šitą laidą žiūri verslininkai, kurie yra lygiai tokioje pačioje situacijoje ir tą praktiką puikiai žino. Kokia nauda – tiekėjams, įmonėms nėra jokios naudos, nes jie parduoda smulkiesiems už tokią kainą, kokią parduoda. Kokį antkainį užsideda smulkusis, tai jo klausimas.
Nauda yra vienintelė – didysis prekybos tinklas, užimantis didžiausią dalį, nori turėti mažiausią kainą. Jeigu negali sukonkuruoti tiesiog leisdamas kainas, jis sako: man nesvarbu, jei tieki produkciją kitur, užtikrink, kad pas mus kaina būtų bent jau tokia pati. Taip ir vyksta.
- (L.Vilimas) Jeigu taip vyksta, tai kvepia pažeidimu. Jeigu tokie atvejai rinkoje yra, jie turi būti nustatyti, ištirti ir nubausti. Tačiau norėtųsi akcentuoti, kad teisinėje valstybėje yra procedūros, teisiniai dalykai. Galų gale, nekaltumo prezumpcija. Negalima mėtytis tokiomis istorijomis: man sakė, bet aš negaliu sakyti. Ypatingai, iš aukščiausio lygio vadovų ir institucijų. Aš klausau ir yra labai daug sumaišties. Jei bus tai nustatyta, aš, kaip organizacijos atstovas, ateisiu ir pirmas pasakysiu: tokie atvejai negalimi. Jeigu būtų įrodyti, jie yra draudžiami ir atsakingos šalys turėtų būti nubaustos.
- Gal galite pasakyti, koks yra antkainių vidurkis Lietuvoje? Verslininkai, kurių laišką viešino ponas Malinauskas, kalbėjo apie Olandiją, kur antkainiai yra 12-13 proc. Tas pats verslininkas teigia, kad didžiųjų tinklų antkainiai duonai yra 70-100 proc.
- (L.Vilimas) Statistiškai Lietuvoje prekybininko, kuris pas save asortimente turi 20-30 tūkst. skirtingų prekių, marža yra apie 20-30 proc. Imant kiekvieną atskirą kategoriją – pieną, duoną, visus kitus būtiniausius produktus – lentynose kiek duonos rūšių yra? Labai daug. Yra vienos, kurios turi mažą kiekį parduodamą, nes yra gal su rankom daromos ar daug brangesnė savikaina, jų parduodama mažai. Jų marža gali būti didesnė – tiek gamintojo, tiek prekybininko. Nenustebčiau, kad yra super brangių gaminių, kurie ir turi panašią maržą. Bet einamasis, pats populiariausias krepšelis – nuo mėsos iki bakalėjos ir kitų prekių – jis neviršija net ir 10 proc. Bet visų prekių vidurkis yra toks, jis niekuo neišsiskiria. Ir jis tikrai yra mažesnis nei kitose šalyse.
- Pone Malinauskai, reiktų suprasti, kad tie žmonės, kurie jums rašo, sutirština spalvas?
- (S.Malinauskas) Tie žmonės, kurie man rašo, atneša labai konkrečias sutartis. Pavyzdžiui, dabar man teko praeitą savaitę kalbėtis su žmogumi, kuris pardavinėja vaisvandenius. Man labai nesudėtinga pažiūrėti, kokia yra lentynos kaina, nes jo produkcija yra toje lentynoje. Aš puikiai matau jo sutartį, už kiek iš jo yra perkama. Antkainis yra 50-80 proc. Jis dar atkreipė dėmesį kitur. Anksčiau su tais antkainiais buvo kita situacija, bet mes tapome tauta, kuri viską perka per akcijas ir išpardavimus.
Pavyzdžiui, kai prekybos tinklai skelbia akcijas vaisvandeniams, visai kategorijai – 40-50 proc. nuolaida ir mūsų tai nestebina. Jis sako: niekada neprekiaujam į minusą, jūs galite susidaryti labai objektyvų vaizdą, kokio dydžio yra tos kategorijos prekių antkainis bendrai. Mes galime kalbėti apie 60 proc. Kai aš pradėjau apie tai kalbėti, pas mane buvo kitas žmogus, kuris pardavinėja ne maisto prekes, antkainis buvo 250 proc.
Kai pradėjau aiškintis, kodėl – ne maisto prekėms galioja kitas teisinis reglamentavimas, ten negalioja sąžiningos prekybos taisyklės. Ir tada prasideda visi kiti klausimai. Paskutinis mano akcentas dėl antkainių – mes kalbam apie antkainį, ką užsimeta prekybos tinklai. Bet prisiminkite marketinginius mokesčius, baudas, papildomus mokesčius. Tu gali turėti 10 proc. antkainį ir papildomai susirinkti per šituos papildomus dalykus.
- Kalbame ir apie rinkos ekonomiką. Jeigu turi didesnį prekybos tinklą, faktas, kad iš dalies diktuoji sąlygas.
- (L.Vilimas) Dar taip pat reiktų šnekėti apie tai, kas nėra šnekama. Tokiom istorijom, kurios gali būti teisingos ir, tikėtina, yra teisingos ir realios. Reikia šnekėti apie tiekimo grandinę. Ūkininkai turi savo savikainą, nes jie neturi savo parduotuvių, pas juos nėra dešimčių tūkstančių darbuotojų. Perdirbėjai turi savo savikainą produkto, ką jie daro.
Gamyklos, įrangos, darbuotojai, logistika ir panašiai. Prekybininkų kaštai yra vėlgi visai kitokie. Todėl tai, ką sakote, man skamba truputėlį taip: yra parduotuvėje kaina, ką esame nuolatos girdėję iš kai kurių Seimo narių, padalinkime ją į 3 dalis vienodai. Net įstatymo projektai tokie buvo registruoti. Bet tada, jeigu mes taip nesakome, nereikia stebėtis prekybininkų dalimi. Reikia išsiaiškinti, kodėl ji tokia yra. O mes tą galime paaiškinti.
- (S.Malinauskas) Mes sakome, kad nėra normalu, kai yra daromas spaudimas didinti kainas. Tu gali kalbėti apie savo kainas, bet negali ateiti pas žmogų, kuris nusipirko iš tavęs produkciją, pavyzdžiui, pieną, alų ar dar kažką, ir sakyti: lentynoje kaina yra per maža, tu ją didink. Tai prieštarauja visai ekonominei logikai. Taip yra iškraipomos konkurencinės sąlygos. Bet kuris žmogus, atėjęs į parduotuvę, permoka už produktą, nors ir nusipirkęs tą produkciją smulkus verslininkas sako: aš tau galėčiau parduoti pigiau, man neleidžia. Ar tai normalu?
- Pone Malinauskai, ką jūs su ta informacija ketinate daryti?
- (S.Malinauskas) Mes kreipėmės į Konkurencijos tarybą. Bet pats svarbiausias dalykas – Konkurencijos taryba sako: mūsų tyrimai užtrunka 1,5-4 metų, tai brangiai kainuojantis procesas, mes daugeliu atvejų šaudom iš raketų į žvirblius. Mes klausėm: kokių papildomų įgaliojimų, palengvinimų reikia. Kai pasakiau apie tokį dalyką, kaip JAV – kriminalizavimą, iš principo tai reiškia, kad gali taikyti operatyvines priemones. Pavyzdžiui, pas tave atėjo vadybininkas, tu įsirašai pokalbį, gali pradėti viešo intereso gynimo bylą.
Tai indikacija pirmiausia patiems vadybininkams, kad tokio nusikaltimo nedarytum. Dabar kol kas tai yra šakėm ant vandens. Nes didieji prekybos tinklai sako: mes nežinome, kaip elgiasi mūsų vadybininkai, galbūt ten yra asmeniškai Petro problema, kad jis atvažiavo ir perlenkė lazdą. Aš nežinau. Bet galbūt laikas ir patiems didiesiems gamintojams, kuriuos aš įvardinau, pasikviesti savo komandas ir pasakyti: žiūrėkite, šita praktika yra netoleruotina, už tai bus baudžiama, mums tai gresia labai rimtais nemalonumais.
„Lietuva tiesiogiai“ - nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
