Iš proto varęs deficitas: kaip sukosi sovietmečiu gyvenę žmonės

„Kur gavote?“ – sovietmečiu klausdavo žmonės, kitų rezginėse pamatę kokią deficitinę prekę. Paskutinį Sovietų Sąjungos egzistavimo dešimtmetį elementarių daiktų stygius varė iš proto.

Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių.<br> Archyvinė nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Oct 19, 2018, 10:10 AM, atnaujinta Oct 19, 2018, 10:18 AM

Stovėjimas eilėse naktimis, bičiuliavimasis su parduotuvių vadovais, reikalingų daiktų gavimas „per blatą“ ir spekuliantų perpardavinėjamos prekės.

Prisiminkime, ko stigo ir kaip iš keblios situacijos sukosi sovietmečio epochos gyventojai.

Ilgiausios eilės ir ne vieną valandą trukusi gaišatis tikintis įsigyti masinio vartojimo prekių Sovietų Sąjungoje – ne mitas, o tuo metu gyvenusių žmonių kasdienybė. Nors per visą egzistavimą Sovietų Sąjunga buvo chroniško deficito teritorija, vienas skausmingiausių pikų pasiektas „perestroikos“ etape.

Vėlesniuoju Michailo Gorbačiovo valdymo laikotarpiu valdžia nepajėgė žmonių aprūpinti elementariais gaminiais. Ekonomikos augimas sulėtėjo, naftos kainos krito, buvo apribotas importas.

Įsisteigė kooperatyvų tinklas, kuris sukosi išgabendamas prekes į užsienį. Ekspertų vertinimu, 1990 m. buvo išvežta trečdalis vartojimo prekių.

Įmonės perėjo prie visiškos ūkiskaitos ir mėgino parodyti nenatūralius rentabilumo rezultatus. Drastiškai pašoko su jokia gamyba nesusijusios asmeninės darbininkų pajamos.

1981-1987 m. kasmet Sovietų Sąjungos gyventojų pinigų prieaugis vidutiniškai siekdavo 15,7 mlrd. rublių, o vien per pirmąjį 1991 m. pusmetį augimas siekė 95 mlrd. rublių.

„Buvo pravalgoma plėtra ateityje. „Perestroika“ įgavo šventės pobūdį, tačiau apie pagirias niekas neįspėjo“, – knygoje „Sovietinė civilizacija“ rašo Sergejus Kara-Murza.

Tad vartojimas augo, žmonės kaupė gausias atsargas, o prekybininkų likučiai traukėsi. Dėl to sugriuvo rinka – iš parduotuvių lentynų dingo prekės, tebuvo galima rasti 1,5 proc. gaminių.

Iš rinkos dingo pačios paprasčiausios prekės – ne tik maisto: vištiena, sviestas, druska, duona, bet ir ne maisto: muilas, degtukai, dantų šepetukai, šukos, puodeliai... Kad gautum kai kurių gaminių, tekdavo pasirūpinti talonais. O šešėlinė rinka ir toliau pūtėsi.

„Gamintojai puikiai suvokė, kad totalaus deficito sąlygomis vartotojai čiups viską, kas paklius ant prekystalio. Savo ruožtu pirkėjai džiaugėsi pačiu faktu, kad gali pirkti. Prekės kokybė tapo antraeiliu klausimu“, – rašo ekonomistė Olga Fetisova.

Jūs ne čia stovėjote!

Netgi tada, kai parduotuvėse atsirasdavo deficitinių prekių, jų kiekis buvo ribotas, o gaminius parduodavo tik pagal talonus. Maisto vaikams būdavo galima gauti tik pagal medikų išrašus. Kai kurių deficitinių prekių buvo galima įsigyti ir be talonų, tačiau tokiu atveju sekėsi tiems, kurie turėjo pažįstamų pardavėjų. Jie galėdavo įspėti, kad netrukus atveš prekių, todėl reikia suskubti atsistoti į eilę.

Praėjus vos valandai dviem po to, kai į parduotuves atveždavo produktų, lentynos ir vėl ištuštėdavo. Žmonės ieškodavo pažinčių su pardavėjais, kad galėtų gauti prekių per pažintis. Dažniausiai tokie sandoriai vykdavo per galinį įėjimą į parduotuvę ir už smarkiai pakeltą kainą. Taip portalui gazeta.ru pasakojo ekonomistas Anatolijus Šeremetas. „Kad ką nors gautum, reikėjo turėti naudingų ryšių“, – prisimena jis.

„Pasirodymas teatre, premjera. Kas sėdi pirmose eilėse? Gerbiami žmonės: sandėlio vedėjas, parduotuvės direktorius... Sandėlio vedėją myli visa miesto vadovybė“, – taip kalba Arkadijaus Raikino herojus filme „Žmonės ir manekenai“.

Tie, kurie neužmezgė naudingų ryšių ir negavo reikiamų daiktų „per blatą“, stovėjo eilėse, tapusiose to meto sinonimu. Tačiau niekas negarantavo, kad atstovėjęs eilę tikrai galėsi įsigyti prekę.

Žmones eilėse skirstė pagal numerius, kuriuos užrašydavo tušinuku ant delno, o kai kurie stodavo į eilę tik tam, kad vėliau parduotų savo vietą.

„Jūs ne čia stovėjote!“ – kartais užrikdavo stovintieji eilėje. Kantriausi eilėse prie parduotuvių durų išstovėdavo per naktį. Kaimynų šeimos grupuodavosi: stodavo į eiles pirkti skirtingų prekių, o po to keisdavosi laimikiu.

Trūkdavo ir alkoholio, ypač paskelbus „antialkoholinę kampaniją“. Tad išpopuliarėjo odekolonas „Trojnoj“. „Alainas Delonas negeria odekolono“, – atvirai ironizavo grupė „Nautilus Pompilius“.

Retai pasitaikydavo įsigyti geros kokybės vaisių ir daržovių. Neverta buvo svajoti nei apie dešrą, nei apie natūralią mėsą. Vis dėlto Maskvoje padėtis buvo geresnė nei regionuose. Ne tik iš Pamaskvės, bet ir iš atokesnių rajonų žmonės nuolat važiuodavo į Maskvą 2,9 rublio kainuojančios „Daktariškos“ dešros.

Vis dėlto mėsos buvo galima nusipirkti turguje ar kartais gauti kaip davinį darbovietėje. Vienintelis produktas, kurio būdavo galima rasti kone visuose parduotuvių mėsos skyriuose, – rinkinys sriubai, o pasakius tiesiai – vieni kaulai. „Mėsos nėra, dešros nėra, pieno nėra. Apsidairai aplinkui – ir ko tik pas mus nėra!“ – taip juokaudavo anuomet.

Vietoj kavos žmonės pirkdavo kavos gėrimą su cikorija, o indiška arbata atsimokėdavo už smulkias paslaugas.

Atsigręžus į Vakarus

Sovietmečiu iš rūbų labiausiai stengtasi gauti užsienyje pasiūtus džinsus: neapsakoma laimė, jei pasiseka įsigyti „Levi's“ ar „Montana“. Jei gatvėje pasirodydavo užsieniniais džinsais vilkintis žmogus, nebuvo jokių abejonių, kad aplinkinių dėmesys teks jam.

Jevgenijus Jevtušenka apysakoje „Ardiabiola“ aprašė, kaip praeivį užpuolė chuliganai, numovė džinsus ir baisiai nustebo, mat paaiškėjo, kad šie siūti viso labo Jugoslavijoje.

Deficitinės buvo ir kokybiškos kojinės, o moteriškos pėdkelnės – visiška retenybė. Kaip maisto, taip ir rūbų parduotuvėse gulėdavo senos prekės. Dažniausiai tai būdavo nebemadingi didelių dydžių rūbai, todėl populiarus tapo komisai.

Medžiotos netgi knygos: jas pirko iš spekuliantų arba keitė specialiuose kai kurių parduotuvių punktuose. Pavzydžiui, už pristatytą makulatūros kiekį gaudavo taloną, kurį galėjai iškeisti į knygą. Anuo metu būdavo labai populiaru sakyti, kad knyga – geriausia dovana.

Daugelis troško importuotos ar vietos gamybos technikos, kurią būdavo įmanoma gauti tik per spekuliantus: tie, kas turėjo importinės technikos, ją būdavo gavę iš spekuliantų. Šie deficitines prekes, kurias Sovietų Sąjungos gyventojams parduodavo triskart brangiau, pirkdavo iš užsieniečių ar iš užsienio parplaukusių jūreivių.

Firminius džinsus spekuliantai parduodavo po 150 rublių, nors vidutinis mėnesio atlyginimas siekdavo 80-200 rublių. Pirmasis sovietinis kasetinis vaizdo grotuvas „Elektronika VM-12“, dvikasetis japoniškas magnetofonas ir pačios kasetės, veidrodinis fotoaparatas „Zenit-TTL“ ir daugelis kitų prekių buvo Sovietų Sąjungos gyventojų siekiamybė.

Suprantama, svajota apie užsieninius automobilius, prancūziškus kvepalus, spalvotus televizorius ir daugelį kitų daiktų, kurie iš Vakarų kartkartėmis vis dėlto pakliūdavo per geležinę uždangą.

Madinga būdavo turėti gaminių, ant kurių matyti užrašas „made in USSR“. Tai reikšdavo, kad ši prekė turėjo būti eksportuota.

Trokštamu pirkiniu ir mados blyksniu buvo sekcijos, geriausia – iš Čekijos. Prabangą namuose rodė ir krištolo dirbiniai.

Tuščios lentynos, produktai už talonus, žvejojimas importuotų prekių – negrįžtamai pradingusios epochos bruožai. Tačiau neginčijama tai, kad ji tiek šalių, tiek asmeninių gyvenimų istorijose paliko pėdsakus.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.