Suprantama: suirutė po „Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos“ (na, kaip čia neprisiminti profesoriaus Preobraženskio minčių apie suirutę iš Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“!), „Didysis Tėvynės karas“ su visomis savo pasekmėmis, imperialistų pradėtos ginklavimosi varžybos, vėliau šaliai pražūtinga B.Jelcino era...
Tai tik dalis priežasčių skurdui pateisinti, kurios paprastai nurodomos kalbant apie tai, kodėl anksčiau, „brandaus socializmo“ epochoje, ir dabar, supermenui V.Putinui keliant ant kojų „klūpančią“ Rusiją, „vis dar pasitaiko kai kurių trūkumų“ (na, suprantama, sankcijos, NATO...).
Pagal oficialią statistiką Rusijoje mažiausiai 10 milijonų žmonių dirba visą savo gyvenimą, tačiau jie niekaip negali išbristi iš skurdo, rašo portale „takiedela.ru“ Andrejus Bespalovas.
„Rusijoje nėra aiškių kriterijų, ką laikyti varguoliu. Tokios sąvokos Rusijos teisės aktuose nėra. Visame pasaulyje yra neturtingų žmonių, o štai pas mus – nėra, ir baigtas kriukis. Jiems charakterizuoti mes turime miglotą apibrėžimą „mažaturtis“. Tai yra tie, kurių pajamos nesiekia pragyvenimo minimumo. Kiekvienam regionui tas skaičius skiriasi. Pavyzdžiui, kad darbingo amžiaus žmogus vargais negalais išmistų bent vieną mėnesį Omsko srityje, jam reikės bent 9683 rublių (128 Eur), įsitikinę valdininkai. Maskvoje šis minimumas yra dvigubai didesnis – 18 742 rubliai (248 Eur). Jei pajamos nesiekia oficialiai patvirtinto pragyvenimo minimumo – viskas, tu jau esi už skurdo ribos“, – teigia straipsnio autorius.
„Paprastai manoma, kad vargšų reikia ieškoti toliau nuo Maskvos. Ir kuo toliau – tuo daugiau rasi akivaizdaus skurdo. Bet taip nėra. Sostinėje taip pat daug žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Pabrėšime – kalbama ne apie atvykusius darbuotojus iš buvusių broliškų respublikų, bet apie Rusijos piliečius“, – tęsia A.Bespalovas ir perpasakoja papasakotas penkių eilinių Rusijos žmonių istorijas.
Olga
Olga dirba Maskvos medicinos universiteto laboratorijoje. Per penkiolika metų nuo vyresniosios laborantės ji pakilo iki laboratorijos vedėjos. Vienintelės jos pajamos – atlyginimas, kuris neviršija 12 tūkst. rublių (158 Eur). Kartais ji gauna premijas, bet tik „šiek tiek dažniau nei kartą per gyvenimą“. Jos pavaldiniai gauna šiek tiek mažiau – 11 tūkst. rublių (145 Eur).
Olga baigė Maskvos N.E.Baumano valstybinį technikos universitetą, įgydama programuotojos specialybę. Pagal profesiją ji seniai nebedirba ir mano, kad jau vėlu, nes daug ką pamiršo. Kai ji dirbo programuotoja iki vaikų gimimo, tai pinigų pakako. Tačiau po motinystės atostogų moteris nebegalėjo grįžti į darbą, nes skyrius buvo pertvarkytas, ir jai teko įsidarbinti Medicinos universiteto laboratorijoje.
Visų pirma, darbe jai patinka kolektyvas ir kolegų pagarba. Vadovybė kartais leidžia dirbti iš namų, o tai leidžia sutaupyti apie 300 rublių (4 Eur) per dieną, kuriuos išleidžia kelionei, kadangi ji gyvena Pamaskvyje.
Kol vaikai buvo maži, ją tenkino darbas už nedidelį atlyginimą, bet kai jie paaugo, ji pradėjo aktyviai ieškoti darbo, bet visur gaudavo neigiamą atsakymą. Vienintelė priežastis, dėl kurios jos nepriėmė, buvo amžius.
„Iš pradžių tu dėl vaikų, kurie nuolat serga, negali susirasti darbo, paskui – dėl amžiaus. Nors koks gi tas amžius – keturiasdešimt penki!“
Vienintelė vieta, kur ją priėmė, buvo mokykla. Ten Olga išdirbo keletą metų ir išėjo: viso etato jai nepasiūlė, o 6 tūkst. rublių (79 Eur) atlyginimo pakako tik kelionei.
„Nenoriu palikti šių žmonių, man patinka dirbti su profesoriais, jie yra labai inteligentiški, padorūs žmonės. Ir darbą gaila mesti, per 15 metų jaučiu, kad tapau aukštos kvalifikacijos specialiste“, – sako Olga.
Vyro alga išgelbėjo šeimą su dviem vaikais. Abiejų sutuoktinių pajamos šiek tiek viršija bendrą pragyvenimo minimumą. Sudėjus išeina 80 tūkst. rub. (1054 Eur) (kaip minėta, PM vienam gyventojui Maskvoje – 18 742 rubliai arba 248 Eur). Uoliai dirbdami sutuoktiniai sugebėjo išleisti vaikus į mokslus – du sūnūs įstojo į aukštųjų mokyklų biudžetinius skyrius, tai labai sumažino tėvų finansinius sunkumus. Mokėti už dviejų vaikų mokslą Olgai ir jos sutuoktiniui nebūtų užtekę pinigų.
Sutuoktiniai turi paėmę paskolų, kad pagerintų savo gyvenimo sąlygas – jie pradėjo nuo vieno kambario komunaliniame bute, keliais etapais persikėlė į dviejų kambarių butą. Trejus metus nuomojosi būstą, nes namo statyba buvo įšaldyta. Šeima troško kuo greičiau įsikraustyti į naują butą, todėl teko imti 500 tūkst. rublių (6586 Eur) paskolą butui suremontuoti.
Laisvalaikiu Olga uždirba iš mezgimo. Nereguliariai užsiimdama šiuo pomėgiu ji gauna 4–5 tūkst. rublių (53–66 Eur) per mėnesį. Pasak jos, už tokius pinigus meistrė dirbo visą mėnesį nepakildama. Žmonėms patinka moters dirbiniai, tačiau mažai kas nori pirkti daiktus, kurie kainuoja brangiau nei kiniškos plataus vartojimo prekės.
Igoris
Istorijos mokslų kandidatas (istorijos daktaro atitikmuo ES. – Red.), Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Igoris Kurliandskis nepatenka į „dirbančių vargšų“ kategoriją, nes jo atlyginimas yra 600 rublių (8 Eur)didesnis už pragyvenimo minimumą sostinėje. Kai kada jis užsidirba iš šalies, tačiau į rankas mokslininkas stabiliai gauna 19 300 rublių (255 Eur).
„Institute atlyginimai labai jau menki. Mokslų daktarai (habilituoto mokslų daktaro atitikmuo ES. – Red.), vadovaujantys darbuotojai gauna ne ką daugiau – trimis–keturiais tūkstančiais“(40–53 Eur), – sako mokslininkas.
Taip pat yra numatyti ketvirtiniai priedai prie atlyginimo, kuriuos skiria FANO (Federalinė mokslo organizacijų agentūra. – Red.) už darbo efektyvumo rodiklius, pavyzdžiui, už publikacijas moksliniuose žurnaluose. Tačiau Igoris tokių priedų dar nėra gavęs.
„O juk ir negalima iš mokslininko reikalauti dažnų publikacijų. Jis gali metus dirbti archyve, rinkdamas medžiagą būsimiems moksliniams straipsniams. Arba keletą metų rašyti knygą. Aš ketverius metus dirbau, rašydamas knygą apie valdžios ir religijos santykius Stalino epochoje. Honoraro už knygą aš negausiu, galbūt už ją gausiu tam tikrą FANO priedą. Bet koks jis bebūtų, jei paskirstysime ketveriems metams, gausime kapeikas. Institutas nėra susijęs su knygų pardavimo klausimais. Autorius nieko neuždirba, išskyrus autorinius egzempliorius.
Viena iš pagrindinių šalies mokslo institucijų – Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos institutas turtingas mokslininkais ir neturtingas finansiškai.
„Jis neturi pinigų tiesiog niekam. Valstybė jo beveik nefinansuoja. Ir, žinoma, į komandiruotes darbuotojai jau daugelį metų gali vykti tik kviečiančiosios šalies lėšomis. Jei aš neklystu, mokslininkų atlyginimai paskutinį kartą buvo pakelti prieš kokius penkiolika metų. Apskritai, gyvenimas nuolat brangsta, o darbo užmokestis nesikeičia. Per šį laikotarpį infliacija šoktelėjo kelis kartus, tačiau atlyginimai nebuvo indeksuoti. Prisieina viskam taupyti“, – prisipažįsta mokslininkas.
Svetlana
44-erių metų Svetlana dirba vyresniąja bibliotekininke jau 20 metų. Jos atlyginimas 8300 rublių (110 Eur).
„Kai aš mokiausi, visiškai idiliškai įsivaizdavau savo būsimą darbą: tyla, lempos dega ant stalų, žmonės skaito, aš nešu masėms mokslo šviesą ... Juokinga prisiminti. Ir apie pinigus tada, aišku, negalvojau. O dabar, kaip bebūtų gėda prisipažinti, tai yra ta mintis, su kuria aš pabundu ir su kuria užmiegu.
Mano vyras yra aukštosios mokyklos dėstytojas, gauna šiek tiek daugiau nei 14 tūkst. rublių (185 Eur). Mes turime du mokyklinio amžiaus sūnus. Mano tėvelis labai serga, vyro ir tėvas, ir mama taip pat labai serga. Ir štai dabar mes gausime savo 23 tūkst. rub.(304 Eur) per mėnesį ir padalinsime iš septynių ...
Iš septynių – nes ir mano tėvo, ir mano vyro tėvų pensijos menkos, socialinės (nepaisant to, kad jie dirbo gamyklose, stažas po trisdešimt metų). Tai mano amžinas galvosūkis: ką pirkti? Vaistų senukams? Avalynę vaikams? Sumokėti dalį buto mokesčio skolos? Nupirkti vyrui bent šiek tiek padoresnes kelnes? Apie save seniai nebegalvoju. Sąžiningai sakau, nešioju palaidinukes ir sijonus po 10 metų, kada paskutinį kartą pirkau kosmetikos – nė neprisimenu“.
Kai jie buvo jauni, skurdo nepastebėdavo, dėvėdavo, ką turėjo.
„Siaubingiausia dabar – netgi ne tai, kad gauname kapeikas ... Vyras anksčiau tikėjo, kad mes sugebėsime išsikapstyti, kad dar pradėsime gyventi nauju gyvenimu. O dabar jis kažkaip prigeso, eina į darbą per jėgą, vaikai amžinai nepatenkinti, tėvai niekaip iš ligų neišsikapsto. Tik aš apsimetu, kad, girdi, nieko baisaus, visi taip gyvena.
Aš pradėjau jausti, kad transporte vertinu, kaip kas apsirengęs, parduotuvėje į žmonių krepšius žiūriu: tik pamanyk – vaisiai, mėsa, kažkokie vynai... O mes amžinai tenkinamės vištiena paįvairintais grikiais, tomis liesomis sriubomis. Nekenčiu sklypo su vasarnamiu, bet iš tiesų jis mus maitina“.
Kilimo karjeros laiptais Svetlanai nenusimato, nes jos vadovė yra tokio pat amžiaus, o laiko prisidurti papildomai prie atlyginimo trūksta.
„Labai daug rašliavos, pats darbas ne iš lengvųjų, be to, mes pasidalijome valytojos ir kiemsargio etatus ir dabar tai grindis plauname, tai ledą kapojame. Namo paršliaužiu vos gyva. Atvirai kalbant, nematau, kaip galėtų pasikeisti mano gyvenimas. Jau ir pripratau prie jo. Dėl ko aš pergyvenu, tai dėl savo sūnų ateities. Su siaubu galvoju, kad jie jau greitai turės kažkur stoti, o jei už mokslą reikės mokėti? Mes tai tikrai nepajėgsime jiems padėti. Ir išeina taip, kad mes pasmerkėme savo berniukus tam pačiam skurdui.
Artiomas
40-metis vyras dirba taksistu. Nepaisant to, kad taksi paslaugos yra brangios, vairuotojas gauna nedidelį atlyginimą: reikia sumokėti procentą įmonei, mokėti už benziną ir remontuoti automobilį.
Jo tėvas baigė technikumą ir vedė. Po vestuvių jis iš karto gavo butą. Vėliau atsirado sūnus, kuris pasekė tėvo pėdomis ir baigė technikumą, bet buto jam niekas nedavė. Dabar Artiomas gyvena išsinuomotame bute, nes dėl mažo darbo užmokesčio ir paskolų jam nesuteikiama hipoteka. Jo žmona dirba pardavėja, o vaikai eina į mokyklą, todėl pragyvenimui vos užtenka.
„Prie komunistų buvo svarbiausias dalykas – tikėjimas rytojumi. Viskas žmogui buvo aišku iš anksto: baigei mokslus – štai tau darbas. Dirbi, vedei – štai butas. Ir gyveni kaip žmogus. O kas dabar? Tėvai turės pinigų – baigsi. Neturės – nebaigsi“.
Artiomas yra įsitikinęs, kad be pinigų nieko gyvenime nepasieksi. Valdžia sugriovė jo tėvo gamyklą. Iš gamyklos meistro vyras tapo kiemsargiu, kuriam neužteko pinigų pragyventi.
„Pensija. Kaupiamoji. O iš kur ji pas mane susikaups, jei aš dirbu neoficialiai, kur papuola? O ir kokia pensija turi būti, kad galėčiau nuomotis butą iki mirties? Aš dabar moku už butą 13 tūkst. rublių (172 Eur) per mėnesį. Ar daug žinai pensininkų, kurie gauna 13 tūkst. rublių pensiją?“
Po močiutės mirties giminės išsidalijo turtą, ir Artiomo šeima išvyko ilsėtis.
„Buvau rudenį su žmona Graikijoje. Štai kur žmonės gyvena ir nenusivaro nuo koto! Naujienose vis apie krizę Graikijoje rėkia, bet man atrodo, kad jeigu tokia krizė būtų Rusijoje, jokio stabilumo nereikėtų!“
Prieš pradėdamas dirbti taksistu Artiomas įsidarbino organizacijoje, kur mokėjo gerus pinigus. Oficialiai jis turėjo dirbti penkias dienas per savaitę nuo 10 iki 18 valandos, bet dažniausiai jam tekdavo sėdėti iki devintos valandos vakaro. Dėl didelio apkrovimo vyras neatlaikė ir išėjo iš darbo. Kelionei į Graikiją paėmė vartojimo paskolą, kurią dar dvejus metus mokės.
„Pavargome nuo tos pilkumos. Gyvename juk tik vieną kartą. Reikia iš gyvenimo gauti maksimaliai. O tai pasensi – o prisiminti nebus ko. Mes tą paskolą dar dvejus metus mokėsime. Todėl hipoteka mums tikrai greitai nesišviečia. Taip ir bastysimės po nuomojamus butus, užuot gyvenę kaip žmonės“.
Tatjana
Moteris gyvena su dukra ir dviem anūkais ir dirba valytoja už 9 tūkst. rublių (119 Eur). 25 metų dukra su mažais vaikais sėdi namuose, nes jos mergaitė sunkiai serga. Šeima gyvena iš gaunamos bendros 28 tūkst. rublių (370 Eur) sumos, iš to skaičiaus 19 tūkst. (251 Eur) yra Tatjanos anūkės pašalpa.
Iš šeimos biudžeto moterys moka už nuomojamą būstą ir antrojo vaiko vaikų darželį. Miesto valdžia šeimai nepadeda, nors ir žino apie sergančią mergaitę.
„Jie žino, kad Polia gali ilgai neišgyventi, todėl nuolat ieško pasiteisinimų. Net gydytojai mano, kad jos dienos suskaitytos, o mes jau šešerius metus kovojame, nors Polią „palaidojo“ dar gimdymo namuose. Pagal kvotą mes buvome nuvykę gydytis į Piterį (Sankt Peterburgą. – Red.), anūkei įdėjo šuntą. Jis įdedamas tam tikram laikui. Aš paklausiau, kada mums atvažiuoti jį pakeisti. Gydytojas atsakė: „Niekada“. Visi mano, kad tokie vaikai ilgai negyvena. Mums skyrė žemės, bet automatiškai išbraukė iš eilės būstui gauti. Per trejus metus ant tos žemės reikia pastatyti bent pamatą. Turime motinystės kapitalą, bet kažką pastatyti už 450 tūkstančių (5950 Eur) mes negalime. Jei po trejų metų nepaklosime pamato, žemė bus atimta“.
Tatjanai ir jos šeimai padeda tik specialus fondas, kuris kasmet duoda 10–15 tūkst. rublių (132– 198 Eur). Moteris vos suduria galą su galu, bandydama išmaitinti anūkus, ji jau seniai pamiršo savo poreikius.
Parengė Leonas Grybauskas
