Daktarės mokslinio tyrimo rezultatas yra šiais metais pasirodžiusi knyga „Turtingi rusai: nuo oligarchų iki buržuazijos“ („Rich Russians: From Oligarchs to Bourgeoisie“), kurią išleido „Oxford University“ leidykla. Knygoje surinkta daugiau kaip 80 interviu su turtingiausiais ir įtakingiausiais rusais (tiesa, dauguma jų sutiko kalbėtis su sociologe tik anonimiškai).
„Novaja Gazeta“ informacijos tarnybos vadovė Julija Minejeva pasikalbėjo su tyrinėtoja apie požiūrį į Rusijos elitą Vakaruose ir apie tai, kaip rusų oligarchuose patriotizmas gyvuoja drauge su noru auklėti savo vaikus toli nuo tėvynės.
– Per pastaruosius kelerius metus tyrėte turtingus rusus kaip atskirą socialinę klasę. Ar pavyko suprasti, kas toks – tas vidutinis statistinis Rich Russian?
– Kai atlikau tyrimą, buvau priblokšta, kaip visi šie žmonės yra stulbinamai panašūs vienas į kitą: jie visi pabrėžė, kad užaugo inteligentų šeimoje (ir tai ne visada buvo tiesa), laiko „kultūringumą“ itin svarbia savybe, kuri juos skiria nuo kitų žmonių, ir kad jie aukoja pinigus menui plėtoti. Tuo pačiu metu pastarąja geradaryste jie nesigiria ir nesididžiuoja, pažymėdami, kad geri darbai neturi būti žinomi plačiosioms masėms.
-Kitaip tariant, jie nori tapti Vakarų aukštuomenės dalimi?
– Nemanau. Žinoma, jie laikosi tam tikro prabangaus gyvenimo būdo, bet vis dėlto yra tam tikras kultūrinis barjeras. Kai kurie pasakojo, kad kartais jie tarsi jausdavo „nepilnavertiškumo kompleksą“, kadangi Maskvoje tu visiems esi VIP, o čia niekas apie tave nežino. Tai Skolkove (inovacijų centre, rusiškame Silicio slėnyje. – Red.) tu gali pasakoti jaunuoliams, kaip tapti sėkmingu verslininku, bet dabar ši „sėkmės versle patirtis“ Rusijoje, o juo labiau Vakaruose, yra visiškai nebesvarbi, nes kapitalas ir įtaka buvo gauti dešimtajame dešimtmetyje.
Čia integruotis yra tikrai nelengva, ir taip atsitinka daugeliui – pavyzdžiui, Jevgenijui Čivarkinui prireikė ne vienerių metų, kad paprasčiausiai viską pradėtų nuo pradžių Londone ir bent jau atidarytų vyno parduotuvę.
Viena iš nedaugelio išimčių yra Leonidas Blavatnikas (JAV ir JK verslininkas, buvęs Viktoro Vekselbergo kurso draugas ir verslo partneris. Po to, kai jis paaukojo daugiau nei 200 mln. svarų sterlingų muziejaus „Tate Modern“ naujos galerijos statybai, jam buvo suteiktas riterio bakalauro vardas ir sero titulas už nuopelnus filantropijoje. – „Novaja Gazeta“ pastaba), į jį anglų aukštuomenė žiūri labai pagarbiai. Tačiau, jei lygintume gyvenimo būdą čia tų, kurie yra artimi dabartinei Rusijos vyriausybei, ir tų, kurie turėjo bėgti iš Rusijos, sakyčiau, kad jie gyvena panašiai.
Žinoma, jie nėra tokie turtingi, kaip Putino draugai, bet užtai jie yra labiau įsitraukę į labdaringą veiklą, įgyvendindami socialinius projektus ir iniciatyvas.
Ir dar įdomu, kad čia turtingiems rusams nėra svetimi demokratiniai institutai, ir jie taip pat turi teisingumo poreikį – jie pradėjo pereiti į legalų statusą ir spręsti savo klausimus britų teismuose. Prieš porą metų Londone jie organizavo „Kleptokratijos turą“ po turtingų rusų gyvenamąsias vietas, ir didžiausios Rusijos valstybinės įmonės vadovo sūnaus namas pakliuvo tarp įžymybių, kurias rodė. Jo britų teisininkai paskui išsiuntė kai kurioms žiniasklaidos priemonėms rūsčius laiškus. Rusų turtuolius Londone aptarnaujantys advokatai priklauso tokiai kategorijai, kuri taip pat yra labai įdomi: tai yra tokie britų džentelmenai, kurie pajuto rusiškų pinigų skonį ir iškart pamiršo visus etikos principus, kurių juos mokė universitetuose.
– O kaip prieš jus sėdėję žmonės paaiškino jums ir sau patiems šį neįprastą derinį: viešąjį patriotizmą ir užmiesčio namus Europoje?
– Buvo įvairių variantų. Pavyzdžiui, kalbėjau su televizijos laidų vedėju Dmitrijumi Kiseliovu, jis, pavyzdžiui, pasakojo, kad turėjo šešias žmonas, viena iš kurių buvo anglė. Ypač komiškai tai skambėjo patriarchalinių vertybių, kurias jis propaguoja, kontekste. Dar jis pasakojo, kad jo vyriausias sūnus mokėsi prestižinėje Britanijos mokykloje, dėl ko jis labai gailėjosi, nes vaikas ten kentėjo.
Bet iš esmės visi aiškino, kad jie turi „rusišką sielą“ ir kad jų patriotizmas yra ypatingas – ne toks, kaip visų rusų. Apie tai, kad nėra patriotas, pasakė tik Igoris Cukanovas (milijonierius, labdaros fondo „Tsukanov Family Foundation“ vadovas ir meno kūrinių kolekcionierius. – „Novaja Gazeta“ pastaba). Pasak jo, vienintelis svarbus dalykas yra rusų kultūra, o ji gali gyventi bet kurioje pasaulio vietoje, nepriklausomai nuo to, kas atsitiks su pačia šalimi. Palyginti su likusiaisiais, tai buvo tiesiog ekstremalus dalykas, nes dauguma žmonių sutiko su manimi kalbėtis tik su sąlyga, kad nebus aptarinėjama politika.
– O kokias vertybes jie vis dėlto skiepija savo vaikams, studijuojantiems užsienyje – vakarietiškas ar rusiškas?
– Man pasisekė pabendrauti su kai kuriais iš šių vaikų. Kaip sociologę mane kaip tik labai domino, kaip kitoje kartoje bus atkuriama Rusijos visuomenės struktūra, juk netrukus įvyks visavertis tėvų turto perdavimo vaikams procesas, ir šalyje atsiras naujas elitas. Viena vertus, jie nori, kad jų vaikai galėtų tapti pilnateise aukštuomenės dalimi bet kurioje Vakarų šalyje. Kita vertus, jie yra išgąsdinti, kad vaikai gali prarasti „priklausymo Rusijai“ jausmą ir prastai kalbėti rusiškai, nes kyla pavojus, kad jie taps užsieniečiais. Pavojus tikrai yra: jauni ir didelės erudicijos žmonės, turintys finansinį išsilavinimą, Londone gali visiškai pasinerti į to paties Sičio gyvenimą su jo pinigų pasauliu – ir likti jame visam laikui.
– Ar jie pritaria savo tėvų patriotizmui?
– Aš ilgai galvojau, ar turtingų rusų vaikai gali tapti tais, į kuriuos piliečiai gali dėti savo viltis? Jie nenoriai kalbėjo apie savo pažiūras, bet aš supratau, kad nors jiems ir nepatinka tai, ką simbolizuoja Vladimiras Putinas, tačiau apskritai ši valdžia jiems yra labai tinkamas variantas.
Jei jie pasisakys už demokratizaciją, jie pastatys į pavojų savo kapitalą ir save. Aš nesu tikra, kad jie aukos savo interesus dėl kažkieno laisvės ir demokratijos.
Neseniai bendravau su Kings College studentais, o tarp jų buvo vienas rusas, kuris patvirtino mano pastebėjimus. Jis lankė labai brangią privačią mokyklą, didžiąją gyvenimo dalį praleido kosmopolitiškame Londone ir yra pilnavertė britų visuomenės dalis, turinti antirasistines ir antihomofobines pažiūras. Tačiau jis man labai aiškiai pasakė: „Putinas yra mūsų stabilumo garantas“.
– Ar po Skripalių apnuodijimo pasikeitė požiūris į turtingus rusus Londone?
– Man atrodo, kad nelabai, bet tai tik mano spėjimas. Manau, kad sunkesni laikai buvo po Krymo aneksijos – tuomet visuomenėje tvyrojo kažkoks pamišimas, ir į bet kokią rusų socialinę veiklą – ir tų, kurie palaikė valdžią, ir tų, kurie buvo prieš – buvo žiūrima labai įtariai.
Kalbos apie sankcijas turtingiems rusams ir investuotojų vizų uždraudimą juos tikriausiai laikė įtampoje, tačiau abejoju, kad jie manė esą „ties riba“. Vienas iš Rusijos milijardierių, su kuriais bendravau, man paaiškino:
„Mes Rusijoje manome, kad niekas nėra amžina: šiandien tu turtuolis, o rytoj gali tapti elgeta“. Bet, žinoma, jie turi „B planą“: jei kokioje nors iš šalių jiems iškils problemų, tai per dvi –tris dienas jie lengvai perkels viską, ką užgyveno, į naują vietą, kur jų jau lauks virėjas su karšta sriuba.
Parengė Leonas Grybauskas
