Apie senatoriaus R.Arašukovo biografijos faktus, žmogžudysčių užsakymą, kelią į Rusijos aukščiausią valdžią ir kratos metu rastus aukso luitus jau rašyta. Nebent galima pridurti, kad įtakingo „dujininko“ sūnelis dar mokykloje pasižymėjo piniguose besimaudančio žmogaus išskirtinėmis savybėmis: kaip skelbė radijas „Vesti FM“, atsirišus bato raišteliui, Raufas pats nesivargindavo jo užsirišti, bet siūlydavo 500 rublių (6,66 Eur) tam, kas jį užriš.
Beje, R.Arašukovas gali būti nebaigęs universiteto, o diplomą nusipirkęs. Jis studijavo Šiaurės Kaukazo federalinio universiteto Teisės fakultete jau būdamas deputatas. 2007 metais, būdamas 21-erių, universitetą baigė. Žurnalistai pašnekino dešimt 2007 metų laidos šio fakulteto absolventų, kurie teoriškai turėjo studijuoti su Raufu, tačiau nė vienas iš jų neprisiminė garsiojo absolvento.
Žinoma, dabartinės kadencijos senatoriaus sulaikymas tiesiog teismo salėje pareiškus kaltinimą dėl užsakytų žmogžudysčių yra ypatingas įvykis. Tačiau, kaip ten bebūtų, Rusijoje jis nėra unikalus. Per pastaruosius 10 metų už įvairius nusikaltimus (įskaitant žmogžudystes, išprievartavimus ir šaudymą) buvo nuteista 12 senatorių, o dar keturių senatorių ieškoma.
O štai byla, susijusi su dujomis, yra savotiškai unikali. Ji leidžia valstybei ir visuomenei atidžiau pažvelgti į tai, kas vyksta Rusijos dujų rinkoje. Ir atrodo, kad pamatysime daug įdomių dalykų.
Rusijos tyrimų komiteto Vyriausioje tyrimų valdyboje informavo, kad tiriant baudžiamąją bylą dėl daugiau nei 30 mlrd. rublių (bemaž 400 mln. Eur) vertės gamtinių dujų grobimo, vykdoma Šiaurės Kaukazo federalinės apygardos kai kurių dujų pramonės įmonių vadovų kvota ir kiti procesiniai veiksmai.
Kalbama apie akcinės bendrovės „OOO Gazprom mežregiongaz“ generalinio direktoriaus patarėją Raulį Arašukovą, padalinių „Gazprom gazoraspriedielienije Astrachan“ ir „Gazprom mežregiongaz Astrachan“ generalinį direktorių Ruslaną Arašukovą (Raulio Arašukovo sūnėną), filialo „Gazprom mežregiongaz Stavropol“ Mineraliniuose Vandenyse direktorių Guzerą Chašukojevą, „Gazprom gazoraspriedielienije Stavropol“ generalinio direktoriaus pirmąjį pavaduotoją Nikolajų Romanovą ir „Gazprom mežregiongaz Stavropol“ generalinį direktorių Igorį Travinovą. Jie buvo nuvežti į Maskvą. Tai liudija Tyrimų komiteto paskelbtas vaizdo įrašas.
Vaizdo įraše - krata pas R.Arašukovą.
Agentūra „RIA Novosti“, remdamasi Maskvos Basmanny teismo atstovės spaudai Junonos Carevos informacija, sausio 31 dieną pranešė, kad Tyrimų komitetas prašo teismo sankcijos juos suimti (tokia sankcija buvo duota. – Red.).
Ką reiškia dujų, kurių vertė didesnė nei 30 mlrd. rublių, grobimas?
Pinigine išraiška viskas paprasta – pagal šiandieninį kursą tai yra daugiau nei 400 mln. JAV dolerių. Tačiau kur kas įdomiau pažiūrėti, kiek tai iš tikrųjų yra fizine išraiška.
2018 metų sausio–rugsėjo mėnesiais „Gazprom“ per Ukrainą perpumpavo 65 mlrd. kub. m dujų – maždaug 7,5 mlrd. kub. m per mėnesį.
Gyventojams, pavyzdžiui, Maskvos srityje, kubinis metras dujų kainuoja 6 rublius su kapeikomis (8 euro centus su trupučiu). Stavropolio krašte – šiek tiek mažiau kaip 6 rublius.
Tai reiškia, kad Arašukovas ir jo bendrininkai, pagal tyrėjų versiją, pavogė apie 5 mlrd. kub. m dujų. Tai yra maždaug tiek, kiek jų per tris savaites tranzitu per Ukrainą patiekiama į Europą.
Vagystės būdas rodo, kad susiduriame ne su kažkokia „taisyklių išimtimi“, bet su gerai organizuota ir galbūt išsišakojusia kriminaline dujų tiekimo sistema vidaus rinkoje, konstatuoja gazeta.ru.
Nuo 2002 iki 2011 metų Ruslanas Arašukovas buvo akcinės bendrovės „OOO Gazprom mežregiongaz Stavropol“ generalinis direktorius. Dabar jis yra bendrovės „OAO Gazprom mežregiongaz“ generalinio direktoriaus patarėjas.
Bendrovė „Gazprom mežregiongaz“ yra „Gazpromo“ patronuojamoji įmonė, atsakinga už dujų tiekimą Rusijos vidaus rinkai. Du teistumai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje nesutrukdė vyresniajam Arašukovui gauti šių, švelniai tariant, labai šiltų postų „Gazprom“ struktūrose ir įtaisyti čia šešiolikametį savo sūnų.
Pagal tyrėjų versiją Raulis Arašukovas, naudodamasis savo ryšiais, „dėjo pastangas, kad jo giminaičiai ir pažįstami būtų paskirti eiti įvairias pareigas Šiaurės Kaukazo federalinės apygardos kuro ir energetikos komplekso struktūrose“.
Ir šie žmonės sutartyse dėl dujų tiekimo su Šiaurės Kaukazo federalinės apygardos dujų pramonės įmonėmis tiesiog nudidindavo vartotojams reikalingo kuro kiekį. Perviršis būdavo parduodamas kompanijoms ir įmonėms už grynuosius pinigus, kurie, savaime suprantama, nepatekdavo į oficialiąją dujų monopolininko „kasą“.
Iškart kyla klausimų. Taip buvo tik Kaukaze ar ir dar kur nors? Ar apie tai žinojo „Gazprom“ vadovybė? Kaip ten bebūtų, abu atsakymų į šiuos klausimus variantai nebus palankūs dujų monopolininko vadovams.
Ši istorija su dujomis iškilo žiniasklaidoje, kai dar nenutilęs skandalas dėl Grozno Zavodskoy rajono teismo sprendimo, įpareigojusio „Gazprom mežregiongaz Groznyj“ nurašyti Čečėnijos gyventojų skolą už dujas, kuri siekė 9 mlrd. rublių (119,8 Eur). Sprendimas buvo paskelbtas Čečėnijos Respublikos prokuratūros tinklalapyje, kuri šioje byloje buvo ieškovas, ir sukėlė labai audringą reakciją. Kiti regionai taip pat pradėjo kalbėti apie tai, kad jų gyventojams taip pat reikėtų nurašyti beviltiškas skolas už dujas.
Beje, pačios bendrovės „Gazprom mežregiongaz“ vertinimais, 2018 metų gruodžio 1 dieną bendra Rusijos gyventojų (tik fizinių asmenų) skola už dujas buvo 37,9 mlrd. rublių (virš 0,5 mlrd. Eur). O dabar palyginkite šį skaičių su tais 30 mlrd. rublių, kuriuos, pagal tyrėjų versiją, dujų monopolininkui nusuko Ruslanas Arašukovas ir jo bendrininkai.
Dar vienas toks atvejis – ir jeigu padaryti nuostoliai būtų visiškai kompensuoti, būtų galima su kaupu padengti visas Rusijos gyventojų skolas už dujas.
Suprantama, kad „Gazprom“ pas mus turi nacionalinio turto statusą ir yra neliečiamas, tęsia portalas. Tai viena didžiausių kompanijų šalyje. Vienas iš pagrindinių mokesčių mokėtojų ir darbdavių. Mūsų pagrindinis energetinis ginklas užsienio politikoje – vis dėlto nuo rusiškos naftos tiekimo konkrečios šalys priklausomos ne taip smarkiai, kaip nuo rusiškų dujų tiekimo. Tačiau situacija vidaus dujų rinkoje akivaizdžiai kelia rimtų klausimų.
Pagal paties „Gazprom“ planus Rusijos teritorijos dujofikavimo lygis pasibaigus 2018 metams turėjo būti 68,7 procento. Tai reiškia, kad pasaulio pagrindinės dujų gavybos šalies – 2018 metais Rusija išgavo daugiau kaip 720 mlrd. kub. m dujų, ir tai yra istorinis rekordas – trečdalis teritorijos vis dar nedujofikuotas. Ir iš esmės kalbama ne apie pažangą padariusius didmiesčius, kuriuose dujas pakeičia elektrinės viryklės.
Nors Rusija ir didina dujų eksportą, eksportuoja tik apie trečdalį išgaunamų angliavandenilių – 240–250 mlrd. kub. metrų. Likusi dalis tenka vidaus rinkai ir pumpuojama į dujų saugyklas.
Suprantama, kad skolos už dujas, kaip ir kitos skolos už komunalines paslaugas Rusijoje auga. Suprantama, kad mokėti už dujas, kaip ir už bet kurią kitą prekę, privalo visi vartotojai ir griežtai nustatytu laiku. Tik tikrinti akivaizdžiai reikia ne tik vartotojus, bet ir tiekėjus.
Šia prasme tiek skandalas dėl galimo skolų už dujas nurašymo Čečėnijoje, tiek dujų grobimo byla yra labai svarbūs būtent kaip bandymas išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų vyksta Rusijos dujų pramonėje. Ir kaip visa tai galima pakeisti.
Parengė Leonas Grybauskas
