„Šilutės naujienos“ domėjosi, kaip istorines permainas išgyvenančioje šalyje jaučiasi mūsų kraštiečiai. Paaiškėjo, kad dauguma jų sako, jog Lietuvoje formuojama neteisinga nuomonė. Anot pašnekovų, dirbantys, turto turintys ir jau šaknis Jungtinėje Karalystėje (JK) įleidę žmonės tikrai negrįš, grįš nebent tie, kurie gyveno iš pašalpų, yra nuteisti. O jei ir sugalvotų išvažiuoti, emigrantai rinktųsi kitą ES šalį, bet ne Lietuvą. Daugeliui jų gimtinė – tik svajonė ar laukiamų atostogų vieta…
Rengdami šį straipsnį išgirdome ir nuomonių, kad visai nebeturime apie ką rašyti, kad „Brexit“ ateitis ir emigrantų likimas JK dar neaiškus. Tačiau mums labiau rūpėjo ten gyvenančių kraštiečių išgyvenimai, tad pateikiame daugiau nuomonių, o mažiau politinių faktų.
Nerimauja dėl socialinių garantijų
„Brexit“ – vadinamasis Jugtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Referendumas dėl „Brexit“ vyko 2016 metų birželį, už išstojimą balsavo 51,89 proc., prieš – 48,11 proc.
Nepatenkintieji tuo, kad JK turės nutraukti daugiau kaip 40 metų ją saisčiusius saitus su ES, britai inicijavo peticiją, kuria prašoma surengti pakartotinį referendumą. 2017 metų kovą britai Europos Tarybai įteikė oficialų išstojimo iš Bendrijos pareiškimą. Oficialiai JK paliks ES 2019 metų kovo 29-ąją.
Sausio 15 d. JK Parlamentas didžiule balsų dauguma nepritarė sutarčiai dėl išstojimo iš ES. Derybos dar nebaigtos.
Natūralu, kad šioje sumaištyje nesaugūs jaučiasi JK gyvenantys lietuviai ir kiti užsieniečiai. Neseniai „DELFi Diena“ kalbėjusi Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke sakė, kad lietuviai turės priimti sprendimą, ar likti toje šalyje, užpildyti reikalaujamus dokumentus ir bandyti įgyti JK pilietybę, ar grįžti į LIetuvą, o gal pasirinkti trečią šalį, tarkim, Vokietiją.
Mūsų tautiečiams, anot jos, didžiausią nerimą kelia tai, kad po „Brexit“ socialinės garantijos lietuviams greičiausia bus taikomos kaip trečiųjų šalių piliečiams. Taip pat gali būti suvaržyta judėjimo laisvė, keisis mokesčių sistema, pensijų išmokėjimas. „Nežinomybė, ar tikrai lietuviai, gyvenantys JK turės tas pačias sąlygas, kaip Britanijos piliečiai, nes tai jau nebebus ES valstybė“, – sakė D.Henke.
Ji taip pat išsakė mintį, kad Lietuvai didžiulis iššūkis ir šansas priimti šeimas, kurios dabar gyvena nežinomybėje, bandyti jas susigrąžinti ir suteikti galimybes integruotis, gauti darbą.
Škotijoje gyvenantis Romas: „Lietuvoje formuojama nuomonė, kad dauguma gyvenančių JK jau ruošėsi bėgti iš čia. Bet to visai nejusti. Nuo 2004 metų gyvenu Škotijoje. Nemažai lietuvių čia įsikūrė, tarp jų tenka sutikti ir šilutiškių. Per tą laiką dalis grįžo į Lietuvą, kiti persikėlė į kitus miestus. Nuolat atvažiuoja ir naujų.
Judėjimas vyksta, bet dauguma gyvena nuolat ir turi darbus, mokosi. Nesuprantu tos panikos, kurią bando paskleisti žiniasklaida.
Dar labiau mane stebina emigrantų menkinimas žiniasklaidoje. Turbūt sutiksite, kad dažnai pasirodo straipsniai, neva visi išvykėliai vergauja, vaikšto su treningais, girtauja. Aš sutinku daug tautiečių, bet visi gyvena normalų gyvenimą šeimose, dirba, augina vaikus, turiningai leidžia laisvalaikį. Pasižymėjusius „aukšta kultūra“ tenka sutikti nebent oro uoste ar lėktuve. Taip jie labai matomi, bet jų nėra dauguma.
Smagu, kad jūs palietėte emigrantų temą, turbūt Šilutė yra vienas labiausiai „nukraujavusių“ rajoninių miestų. Būtų smagu, kad savo straipsniais palaikytumėt ryšį su išvykusiais iš mūsų miesto. Manau, daugelis mielai paskaitytų apie sėkmingai įvairiose šalyse įsikūrusius šilutiškius.
JK gyvenantis Antanas: „Brexit“ balsavusiems anglams suteikė viltį, o mums, imigrantams, sukėlė sumaištį ir nerimą. Gimiau ir užaugau Šilutės krašte, be galo myliu šį Lietuvos kampelį. 2004-aisiais dar dirbau „Šilutės balduose“, darbas buvo naktinis ir nelengvas, bet niekada nesiskundžiau, nes darbo aš nebijau. Tada buvau jaunos šeimos galva ir maitintojas, norėjau garantuoti šeimai gerovę ir saugumą.
Norėjosi džiaugtis kasdienybe ir laisvalaikiu, o laikui atėjus – ir oria senatve. Tai daugelio jaunų žmonių kuklus noras, bet pamažu tai tapo tik svajone. Gyvenimas gerėjo, bet ne man, o valdininkams, už kuriuos aš balsavau rinkimuose. Griūvantys bankai, pensiniai fondai pasėjo abejonių dėl ateities. Ežerai ir upės „pasipuošė“ aukštomis tvoromis ir tapo prieinamos tik ponams.
Svajonių nelaidojau, bet jau žvalgiausi, kaip jas įgyvendinti svetur. Priėmiau nelengvą sprendimą išvykti į šalį, kuri man buvo absoliučiai svetima. Nemokėdamas gerai kalbos, bet degdamas noru uždirbti išvykau į Didžiąją Britaniją. Tais pačiais 2004-aisiais jau darbavausi svetur.
Dėl kalbos barjero darbų nesirinkau, dirbau, kas papuldavo. Dažnai prisimindavau su šypsena, kad be reikalo anglų pamokose „muses gaudžiau“, bet mokiausi po darbų, ir rezultatas buvo.
Laikui bėgant pradėjo sektis, mano darbas tapo vertinamas vis geresniu užmokesčiu, susidraugavome su daugybe įdomių žmonių, įsigijome nekilnojamojo turto, investuojame į pensinį fondą, garantuojantį orią senatvę. Žodžiu, sekasi ganėtinai gerai. Jau prabėgo 15 metų – svetimos sienos tapo namais, o gimtoji šalis – laukiama atostogų vieta. Bet, kaip ten sakoma patarlėje, kad ir koks sotus vilkas bebūtų, jis vis tiek žvalgosi į mišką...
Neslėpsiu – „Brexit“ gąsdina, o labiau ta nežinia, kokių permainų bus, kaip mus tai paveiks. Nesinorėtų vaikus tampyti iš mokslų, parduoti išpuoselėtus namus ir krautis lagaminus. Stengiamės negalvoti apie blogiausią scenarijų.
Bet jau nebesu toks jaunas ir pažeidžiamas, kaip buvau išvykdamas iš Lietuvos. Laisvai kalbame anglų kalba, jau ir finansiškai pajėgesni, įgijome naujos patirties, specialybių ir, manau, nepražūsime.
Jeigu reikėtų keltis į kitą šalį, tai, deja, kol kas nebūtų Lietuva. Lietuva dar nepajėgi garantuoti gerų socialinių garantijų, švietimo sistema „skylėta“, nenoriu senatvės sulaukęs prašyti vaikų pagalbos. Deja…
Raimondas: Mes patys nustebę, kad Lietuvoje žino apie „Brexit“ daugiau nei JK. Mes jau pildome visokias anketas, kad nereikėtų jokių leidimų ir vizų. Viskas ramu, dauguma lietuvių net nekvaršina galvos dėl „Brexit“.
Nebūtų lengva viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Daug tautiečių čia nusipirkę namus ir turi įsipareigojimų bankams ir t.t. JK gyvenu 15 metų. Grįžimas į Lietuvą labiau svajonė, o ne noras, nes grįžti į gimtinę nėra taip lengva, kaip norėtųsi. Grįžęs nežinočiau nuo ko pradėti. Čia nupirktas namas, sūnus į mokyklą eina, o Šilutėje aš neturiu nieko.
Mintis viską mesti ir bandyti iš naujo kelia nerimą. Lietuvoje algos mažokos, bet mums daug ir nereikia, prie žmonių mentaliteto galima priprasti. Tiesiog baisu viską pradėti iš naujo.
Gintarė Renata: Žinoma, kad grįš. Nusikaltėliai, bedarbiai, gyvenantys iš pašalpų, tinginiai. Tik jie turi rūpintis šiuo metu, kas nutiks. O visi kurie dirba, moka mokesčius valstybei, studijuoja, turi verslus, namus, net neketina grįžti. Bet žinoma, jeigu sumažės darbo rinka, pradės užsidarinėti gamyklos (kas jau vyksta), nebebus darbo, didės ne tik būsto kainos, bet ir darželiuose mokesčiai, svaro kursas kris, tai net nebus noro čia pasilikti. Be to, yra daugybė pasaulyje šalių, ne vien tik JK. Ir niekada nėra vėlu viską pradėti iš naujo, tik kitoje valstybėje.
Živilė: Tikrai niekas negalvoja grįžti. Nemanau, kad įmanoma būtų daugumai, net jei norėtų. Mūsų vaikai jau 14 metų ir 13 iš jų gyveno čia. Mokosi Anglijoje ir angliškai kalba. Jiems jokių šansų Lietuvoje nebūtų. Dauguma lietuvių čia yra baigę mokslus, čia turi namus, tad net jei norėtume, nebūtų įmanoma. Bet kartais pagalvojame, kad kai vaikai užaugs, grįšime į Lietuvą dėl tėvelių.
Inesa: Nelabai suprantu, kodėl mūsų televizija skleidžia tokią propagandą, nepagrįstą faktais. Nė vienas normalus žmogus, dirbantis ar besimokantis, neketina grįžti. Jeigu ir svarsto kur kraustytis, tai nebent į kitą šalį, kur gali dirbti ir užsidirbti.
Ne iš gero gyvenimo mūsų vaikai paliko tėvus ir namus... Ar Lietuvoje yra sudarytos sąlygos jaunam žmogui gyventi? Pasiimsi paskolą, tai bankai iki senatvės smaugs. Žodžiu, neskleiskim netiesos, kad ir kaip norėtų, mūsų vaikai dar negali čia grįžti. Ir ko? Skursti iš minimumo?..
