Labanore – protu nesuvokiami dalykai: stovykloje tebestyro tupyklos

Statiniai paežerėse jaukia ne tik tvarką, bet ir protą. Neretai jie neteisėtai iškyla miškuose. Bet ką daryti žmonėms, kurie legaliai savo miške įsteigė stovyklavietes, tik jos vis tiek kliūva aplinkosaugininkams?

S.Stonkus ir norėdamas negali stovykloje įrengti sanitarinių mazgų ir vis dar turi kuopti lauko tupyklas.<br>Asmeninio archyvo nuotr. 
S.Stonkus ir norėdamas negali stovykloje įrengti sanitarinių mazgų ir vis dar turi kuopti lauko tupyklas.<br>Asmeninio archyvo nuotr. 
Siesarčio ežero pakrantėje, savo miške S.Stonkus įrengė aikštelių poilsiui, pastatė ir pavėsinių, saugančių nuo lietaus ir vėjo.<br>S.Stonkaus nuotr. 
Siesarčio ežero pakrantėje, savo miške S.Stonkus įrengė aikštelių poilsiui, pastatė ir pavėsinių, saugančių nuo lietaus ir vėjo.<br>S.Stonkaus nuotr. 
S.Stonkus stovyklą įkūrė prieš 15 metų, tačiau dabar jam tenka ginčytis su valdininkais dėl kelių namelių statybų bei poilsiautojams skirtų patogumų.     <br>J.Stacevičiaus nuotr.
S.Stonkus stovyklą įkūrė prieš 15 metų, tačiau dabar jam tenka ginčytis su valdininkais dėl kelių namelių statybų bei poilsiautojams skirtų patogumų.     <br>J.Stacevičiaus nuotr.
„Kuo tas iki 20 kvadratinių metrų ploto namelis, stovintis ant plytgalių, miškui yra blogiau, nei tokio pat ploto pavėsinė?“ – svarstė S.Stonkus.
„Kuo tas iki 20 kvadratinių metrų ploto namelis, stovintis ant plytgalių, miškui yra blogiau, nei tokio pat ploto pavėsinė?“ – svarstė S.Stonkus.
Vieni teisės aktai atriša rankas, kiti – suriša.
Vieni teisės aktai atriša rankas, kiti – suriša.
S.Stonkus savo miške stovyklavietę „Siesartis“ kuria jau penkioliktus metus.
S.Stonkus savo miške stovyklavietę „Siesartis“ kuria jau penkioliktus metus.
 Miškininkas pats savo rankomis yra įrengęs ir vietą kemperiams.  
 Miškininkas pats savo rankomis yra įrengęs ir vietą kemperiams.  
 Tokiomis Miškų įstatymo pataisomis pasinaudoję palangiškiai netruko įteisinti savo vilas.   
 Tokiomis Miškų įstatymo pataisomis pasinaudoję palangiškiai netruko įteisinti savo vilas.   
 Šį namelį, statytą prieš dešimtį metų, liepta paversti pavėsine. 
 Šį namelį, statytą prieš dešimtį metų, liepta paversti pavėsine. 
Pasak M.Norbuto, žemės paskirties keitimo motyvu negali būti miško savininkų interesai.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
Pasak M.Norbuto, žemės paskirties keitimo motyvu negali būti miško savininkų interesai.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Mar 6, 2019, 4:03 PM, atnaujinta Mar 6, 2019, 5:41 PM

Siesarčio stovyklavietei prie to paties pavadinimo ežero Molėtų rajone, Mindūnų seniūnijoje, Labanoro girioje, – jau penkiolikti metai.

Žiemai persiritus į antrą pusę žmonės užgula skambučiais jos šeimininką Stasį Stonkų.

Jam priklausančios miško stovyklavietės išdalijamos visiems savaitgaliams nuo gegužės iki vėlyvo rudens.

„Šiemet sausio mėnesį pradėjau pildyti užsakymų kalendorių. Žmonės rezervavo stovyklavietes balandžiui. Ekstremalai“, – nusijuokė vyras, kurio teritorijoje per sezoną pailsi apie 5 tūkst. žmonių. Tačiau pastaruoju metu jam tenka rūpintis ne tik malkomis ar švara stovykloje, bet ir jose esančių pavėsinių bei namelių reikalais.

Netikėta tikrintojų viešnagė

S.Stonkaus stovyklavietė – viena tų, kurias praėjusiais metais lankė įvairios su aplinkosauga susijusios tarnybos. Čia užsukę aplinkosaugininkai patys ginčijosi, ar nedidukai nameliai, užkelti ant plytų ar senų kelmų, yra statiniai, kokių miške negali būti.

„Buvo rugpjūtis. Aš kaip tik dirbau stovyklavietėje, kai į ją įsuko du visureigiai, pilni aplinkausaugininkų iš skirtingų regionų. Perėjome visą stovyklą.

Vieniems atrodė, kad miške gali būti tik pavėsinės. Kiti neįžvelgė nieko bloga, nes tie nedidukai nameliai stovi be pamatų, užkelti ant trinkų.

O vėliau suvažiavo ir miškų, ir saugomų teritorijų tarnybų darbuotojai. Atriedėjo Aplinkos apsaugos departamento bei Statybos inspekcijos žmonės.

Po visų tų vizitų sulaukiau rašto, kuriuo buvau įpareigotas vienus namelius perstatyti į stogines, o tuos, kurie nenumatyti miškotvarkos projektuose, nugriauti“, – taip apie pernykštę valdininkų viešnagę papasakojo S.Stonkus.

Vyras nesiginčijo su valdininkais, kurie visada žiūri įstatymo raidės. Bet jis taip pat jos neignoruoja.

S.Stonkus stovyklą rengė kone penkiolika metų, kiekvieną žingsnį derindamas su Labanoro regioniniu, o vėliau – ir su Aukštaitijos nacionaliniu parku. Tačiau stovyklavietėje būtini bent jau minimalūs pastatai, tik Miškų įstatymas jų iškelti neleidžia.

Įsigijo ir atgaivino

„Aš esu keistos situacijos įkaitas“, – pratarė S.Stonkus. Ir pažėrė žiupsnį savo verslo istorijos. Jis – miškininkas. Kažkada, dar sovietmečiu, jis buvo didžiausios Lietuvoje Molėtų girininkijos girininkas. Apie 1998 m. ėmėsi miškotvarkos darbų. Po devynerių metų veiklos perdavė miškotvarkos rūpesčius kolegoms, o pats pradėjo rūpintis stovyklaviete.

„Visko neapžiojau. Stovyklavietės verslas man tapo mielesnis nei medienos ruoša“, – neslėpė vyras. Šis žmogus turi apie 160 hektarų savo miško.

2014 ir 2017 metais S.Stonkus buvo pripažintas geriausiu Utenos apskrities miškininku, nes visas savo valdas tvarko nepriekaištingai.

„Taigi 2000-aisiais nusipirkau 26 hektarų miško valdą prie Siesarčio ežero iš Vilniuje gyvenančios moters. Ji atgavo savo senelių mišką ir ilgai ieškojo pirkėjų.

Pirkau artimųjų įkalbėtas, nes pats tada neįžvelgiau tame sklype jokios naudos, nors apie 900 metrų jo driekėsi pakrante.

Žmonės ten poilsiaudavo su palapinėmis, viską ištrypdavo, prišiukšlindavo.

Be to, ši teritorija yra Labanoro regioniniame parke, o sklypas priskirtas antrai miškų grupei, kurioje kirsti medžių nevalia“, – kalbėjo S.Stonkus.

Taigi įsigijęs valdą jis kelerius metus buvo poilsiautojų šiukšlių rinkėjas.

Bet jos ir šabakštynai pakrantėje jį erzino. Tad kilo mintis – jeigu jau žmonės būriais važiuoja į tą Siesarčio pakrantę ilsėtis, gal vertėtų ją iškuopti ir padaryti tinkamesnę poilsiui?

„Parko direkcijoje išsiaiškinau, kad visa pakrantė skirta rekreacijai. Man buvo leista kurti stovyklavietę. Taigi 2005 metais parengiau projektą, gavau leidimą inventoriaus sandėlio statybai ir ėmiau ją tvarkyti. Pasirūpinau ir patentu – užregistravau turistinės stovyklavietės „Siesartis“ prekės ženklą“, – pasakojo miškininkas.

Žmonėms reikia privatumo

Pamažu visame jam priklausančios pakrantės ruože S.Stonkus įrengė 19 aikštelių poilsiui, keletą vietų kemperiams, įvedė stovyklavietėse elektrą, parūpino vandens gręžinį. Sudaręs sutartį su Utenos apskrities administracija ir gavęs leidimą į Siesartį nutiesė 12 lieptų.

Pastatė ir kelias pavėsines, saugančias nuo lietaus ir vėjo.

„Bet poilsiautojams reikia ir minimalių statinių: galimybės maistui pasigaminti, inventoriaus nuomos punkto, pirties, galop – normalių tualetų, o ne lauko būdelių.

2012 metais buvo ruošiama Labanoro parko tvarkymo schema, tad pateikiau ir savo viziją – norą plėsti stovyklą.

Tam pritarė ir tuometė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė.

Ji, įvertinusi situaciją, patikino, kad pagal parko tvarkymo projektą sklypas priskiriamas urbanizuojamos rekreacinės paskirties kempingų pozonei ir jame galima įrengti kempingą“, – pasakojo verslininkas.

Bet tam dar reikėjo ir Aplinkos ministerijos pritarimo.

Štai tuomet ir pradėjo skilti nesutarimo tarp dviejų institucijų – Miškų departamento ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos kibirkštys.

Valstybinė miškų tarnyba taip pat nesuraitė parašo ant Labanoro regioninio parko tvarkymo plano. Esą jis prieštarauja Miškų įstatymui, nes miško žemėje veiklą reglamentuoja ne tik Saugomų teritorijų įstatymas.

„Ginčai ginčais, tačiau galop tas parko planas buvo patvirtintas. O jame stovyklavietė pažymėta kaip rekreacinė urbanizuojama kempingo zona. Ir išaiškinta, ką čia galima daryti, pavyzdžiui, turistus apgyvendinti palapinėse, kemperiuose, kilnojamuosiuose nameliuose.

Tuo planu remdamasis aš padariau miškotvarkos projektą, jį suderinau. Pagal jį pastačiau kelis namelius, skirtus žmonėms nuo lietaus apsisaugoti. Jie atvažiuoja ilsėtis šeimomis, su mažais vaikais, tad vien pavėsinės nepakanka“, – pasakojo S.Stonkus.

Bet šį pavasarį jam tenka stovyklavietėje imtis neplanuotų darbų. Pavyzdžiu, išardyti porą „pirtelių“, kurios tebuvo rėmai ant vyrių, skirti celofanui užtraukti.

O už tose vietose išdegintą miško paklotę reikėjo sumokėti 36 eurus baudos. „Taip ir padariau“, – tikino vyras.

Dar porą namelių, stovėjusių gerą dešimtmetį, jam tenka pertvarkyti į stogines. Kitiems laikiniesiems statiniams liepta parūpinti miškotvarkos projektą, jeigu tai nebus padaryta – nugriauti.

Gudresni susitvarkė

Seimas kone per kiekvieną sesiją imasi Miškų įstatymo pataisų, kurioms sulaukia net po keletą projektų. Yra buvę atvejų, kai tos pataisos buvo priimtos, vienos jų – 2011-aisiais. Jos tada suteikė galimybę tam tikrais atvejais pakeisti miškų žemės paskirtį į kitas naudmenas.

„Žemės paskirties pakeitimas – sudėtinga procedūra.

Pradėjome ją su architektu ir ėmėme laukti poįstatyminių aktų, numatančių, kaip privatus miškas gali būti naudojamas žmonių poilsiui. Bet tuo metu vėl Valstybinė miškų tarnyba ėmė kariauti su Saugomų teritorijų tarnyba.

Kol jos ginčijosi, palangiškiai, miške pasistatę vilas, pasinaudojo galimybe ir jas įsiteisino.

Aš gi laukdamas likau ant ledo – poįstatyminiuose aktuose buvo išaiškinta, kad antros grupės miškuose tos pataisos negalioja“, – prisiminė S.Stonkus.

Taigi jis turi tenkintis valdininkų pažadais, kad tokia situacija negali ilgai tęstis.

Patys Vyriausybės atstovai jam aiškina, kad galiojantis reglamentavimas yra nelogiškas, kad draudimas įrengti savo miške stovyklautojams palankią infrastrukūrą yra perteklinis.

„Valdžia nuolat kalba apie verslo skatinimą kaime, turizmo paslaugų plėtrą, o iš tiesų juk trukdo. Jeigu visokiausiais apribojimais aplipintas Miškų įstatymas yra neliečiamybė, gal galima rasti kitokių išeičių? Kuo tas iki 20 kvadratinių metrų ploto namelis, stovintis ant plytgalių, miškui yra blogiau, nei tokio pat ploto pavėsinė?“ – svarstė S.Stonkus.

Galiausiai Lietuvą Europos Komisija ketina nubausti už tai, kad ji nesugeba susitvarkyti nuotekų.

Bet S.Stonkus ir norėdamas negali stovykloje įrengti sanitarinių mazgų ir vis dar turi kuopti lauko tupyklas.

Išimtys numatytos tik Konstitucijoje

Martynas Norbutas 

Aplinkos viceministras

„Miškų įstatymas numato išimtis, kokiais atvejais galima pakeisti miško paskirties žemę kitomis naudmenomis. Bet tai Konstitucijos pateiktos išimtys, kurios skirtos viešajam interesui patenkinti.

Taigi žemės paskirties keitimo motyvu negali būti miško savininkų interesai. Tas išimčių sąrašas yra nemenkas, kai leidžiama keisti žemės paskirtį. Bet vis tiek vis atsiranda noro miškuose statyti.

Viešasis interesas yra esminis kertinis dalykas, kurį mes giname visur, kur tik įmanoma, – ir Seimo komitetuose, ir Vyriausybės pasitarimuose.

Miškų įstatymo pakeitimo projektai svarstomi kone kiekvienoje Seimo sesijoje, ir dažniausiai tai susiję su privačiais interesais.

Be to, Labanoro regioninio parko plane yra numatytos tam tikros funkcinės zonos, o teritorijų planavimo dokumentuose numatoma, kur ir kokios veiklos skatinamos, o kokios ribojamos. Tokiu atveju reikia rengti projektą, išryškinti jame viešąjį interesą, derinti su visuomene. Tai vienintelis normalus kelias link plėtros. Nes jei atvertume galimybę kam nors statyti, ji galiotų visiems.“

Aplinkosaugininkai išžvalgė Molėtų rajoną

Aplinkos ministerijos (AM) sumanymu pernai vasarą atliktas miško naudojimo ir būklės vertinimas Molėtų rajono miškuose atskleidė įvairių pažeidimų.

AM duomenimis, ištyrus 25 privataus miško valdas buvo pradėta 13 administracinių tyrimų dėl galimai neteisėtai sunaikintų miškų, pastatų statybos miško žemėje, dirbtinių vandens telkinių įrengimo, ribojimo lankytis miške, neteisėtų miško kirtimų ir kitų.

Sklypai patikrinti buvo atrinkti peržiūrėjus vaizdingų Molėtų rajono savivaldybės vietų, esančių greta vandens telkinių, ortofotografinius žemėlapius ir pastebėjus juose įtarimų.

Patikrinimą vykdė jungtinės AM pavaldžių institucijų – Valstybinės miškų tarnybos, Aplinkos apsaugos departamento, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos – pajėgos.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.